Vartininkė, gynėja ir puolėja

Zoologai tvirtina, jog kačių šeimos atstovai (išskyrus lūšį) turi aukštą intelekto koeficientą. Kates intelektu lenkia tik žmogbeždžionės, na, be abejo, ir žmonės, tačiau žmogaus ir katės protinių galimybių nederėtų net lyginti.

Šunys laikomi gudriais, nes puikiai išsivysčiusi jų smegenų sritis, apdorojanti uoslės teikiamą informaciją. Tuo tarpu kačių uoslė silpnesnė, bet katėms rečiau jos prireikia – rainiukės medžioja ne uosle, o kitomis juslėmis.

Jos netarnauja žmonėms kaip šunys ir nesistengia įtikti. Katės paprasčiausiai gyvena savo katinišką gyvenimą.Beje, naminių šunų smegenys yra mažesni nei jų laukinių protėvių vilkų. Žirgai, šunys ir kiti naminiai gyvūnai, kurie buvo prijaukinti, turi mažesnes smegenis negu jų protėviai. Ar tai reiškia, kad šiltai ir saugiai įsitaisę mūsų augintiniai aptingo? Viskuo aprūpinti, sotūs, nereikia verstis per galvą, kad išgyventum. Negi, prisijaukindami gyvūnus, susiaurinom jų galimybes tobulėti?

Bet grįžkime prie svarbaus momento: naminių kačių smegenys išliko tokio pat dydžio kaip jų laukinių protėvių. Kačių smegenys nesumažėjo! Išeitų, kad jos išsaugojo laukinius savo instinktus ir gebėjimus. Taigi katės nėra kvailutės, tai mes nesugebame jų perprasti, tai mes, žmonės, iki šiol nežinome, kas slypi kačių smegeninėse...

Dar vienas paradoksas: katėms visai nesvarbu, kaip jų protelį vertina žmonės. Jos netarnauja žmonėms kaip šunys ir nesistengia įtikti. Katės paprasčiausiai gyvena savo katinišką gyvenimą. Jos nesijaučia nuo mūsų priklausomos, todėl sugeba išgyventi net ekstremaliomis sąlygomis. Galėdamos pasirūpinti savimi, neužkrauna mums savo problemų. Ar ne gudruolės?

Tik nereikėtų manyti, kad jos šiaip sau stumia dienas dykaduoniaudamos. Jos kasdien mokosi, tik mes to nepastebime. Mokosi pačios, be žmogaus įsikišimo. Nuolat viską stebi, įsidėmi žmones, veidus, poelgius, žino daiktų vietą ir ko iš tų daiktų tikėtis (ištraukiate dulkių siurblį – Rainiukas jau ant spintos).

Katės mokosi iš savo patirties. Ar tai ne proto ženklas? Jeigu mokosi iš savo patirties, vadinasi, kažkokiu būdu daro išvadas. O jei daro išvadas, regis, sugeba apibendrinti faktus, įvykius.

Klasikinis pavyzdys: jos moka atsidaryti duris, užšokdamos ant rankenos. Jos moka „kalbėti“. Apie intonacijas, reiškiančias tam tikrus norus ar būsenas, jau nekart rašyta.

Stulbina kačių mokėjimas „perskaityti“ žemės magnetinį lauką ir parsirasti namo, nuklydus dešimtis ar šimtus kilometrų. Jei šuo toks protingas, kodėl sunkiai randa savo namus?

Zoopsichologai sako, kad nereikia ypatingų tyrimų, norint įsitikinti kačių protu. Paprasčiausiai atkreipkite dėmesį, kaip  žaidžia katės (primityvūs gyvūnai nežaidžia). Katės žaidžia nuo ankstyvos vaikystės iki paskutinių savo gyvenimo minučių. Beje, gal matėte žaidžiantį vėžlį ar vabalą? Žaidimams reikia gabumų, kuriais, deja, apdovanoti ne visi gyviai.

Norėdamas pažaisti, šuo dažniausia ieško šeimininko arba kito gyvūno. Tuo tarpu katei jie nebūtini. Ji pati sau vartininkė, puolėja ir gynėja – surado popieriaus kamuoliuką ir štai jums futbolo čempionatas... Gėrėkitės jos žaidimu – „futbolininkė“ mėgsta būti stebima. Tai dar vienas jos proto ženklas.