Daugelį krepšininkų įkvepia ne tik trenerio žodžiai ar sirgalių palaikymas, bet ir muzika apšilimo ir pertraukėlių metu. Europos vyrų krepšinio čempionate prie pulto stovintis Artūras Matkevičius-DJ Mamania savo grojama muzika stengiasi ne tik užvesti žaidėjus, bet ir išjudinti sirgalius.
Grupės „G&G Sindikatas“ narys – didelis ledo ritulio gerbėjas, tačiau tikina, kad meilė krepšiniui dėl to nėra mažesnė.
„Mes, lietuviai, esame įpareigoti remti krepšinį, tai musų šalyje yra sportas numeris vienas ir tai, kad aš žaidžiu ledo ritulį ir mėgstu šią sporto šaką, nereiškia, kad nemyliu krepšinio. Man patinka krepšinis, patinka su juo susiję dalykai ir nors ledo rituliui teikiu pirmenybę, tai manęs nedaro blogesniu muzikantu krepšinio metu“, – sakė DJ Mamania.
– Tiek žurnalistai, tiek šokėjos skundžiasi, kad jau pavargo. Kaip tu jautiesi praėjus dviem krepšinio maratono etapams?
– Žinoma, esame pavargę, tačiau kol yra galimybė pamiegoti bent 6–7 valandas, manau, kad viskas gerai. Man buvo sunkiau važinėti į Panevėžį – buvo pati pradžia ir kiekvieną dieną kelionė, nes Panevėžyje rasti nakvynę buvo neįmanoma. Tas stresas gal šiek tiek išvargino, todėl Vilniuje nebėra tiek jėgų, tačiau įsibėgėjus viskas lengviau. Reikia suprasti, kad Vilniuje yra labai daug komandų. Anksčiau kiekviename mieste buvo po šešias komandas ir viskas, o čia yra dvylika, suvažiavo visi žurnalistai, komandų atstovai, tas dar daugiau streso duoda.
– Kiek laiko jau groji krepšinio rungtynių metu?
– Pradžia buvo ne krepšinio, bet ledo ritulio rungtynėse. Prieš gerus 4–5 metus pats pradėjau žaisti ledo ritulį su Svaru iš „G&G Sindikato“. Teko lankytis rungtynėse, girdėti, kaip groja kiti, ir kartą manęs paprašė pagroti Lietuvos ledo ritulio rinktinės rungtynėse. Netrukus „Siemens“ arenoje vyko pasaulio čempionatas, kur man teko groti visų varžybų metu. Likau pastebėtas arenos administratorių, jie pradėjo kviesti groti „Lietuvos ryto“ Eurolygos rungtynėse. Viskas įsibėgėjo ir dabar esu Europos čempionate.
Šiaip krepšinyje esu maždaug pustrečių metų. Dabar prisiminus atrodo, kad iš karto po ledo ritulio vos ne kitą dieną turėjau groti krepšinyje. Pamenu, kad vežiausi tą pačią įrangą kaip į ledo ritulio varžybas.
– Kokią muziką leidi arenoje?
– Žmonių, atėjusių į areną, muzikinio skonio spektras yra labai platus. 70 proc. grojamos muzikos sudaro populiarioji muzika, hitai, kurie daugumai yra žinomi. Tokią muziką galima pavadinant arenine, užgrojus arenoje ji skamba puikiai, nors per ausines gal ir ne taip gerai skambėtų. Stengiuosi laviruoti nuo mažiau žinomų, bet užvedančių kūrinių, iki populiariosios muzikos, kurią visi žino. Pastarieji kūriniai kai kuriais atvejais šiek tiek gali būti pabodę, tačiau juos perdarius galima grąžinti populiarumą, kaip padarėme su Duck Sauce daina „Barbra Streisand“. Vietoje „Barbra Streisand“ mes įdėjome žodį „Amberis“, per šią dainą Amberis išbėga į aikštę ir pasitūsina. Kitame tos pačios dainos variante vietoje „Barbra Streisand“ išvardiname visą Lietuvos rinktinę kartu su treneriu ir Juozuku.
Mano darbas – perdaryti kūrinius ir juos pritaikyti tam tikriems momentams, kad jie būtų smagūs. Klube dažniausiai groju tą, ką pats mėgstu, o čia groju liaudžiai ir, žinoma, žaidėjams. Yra žaidėjų, kurie patys prieina prieš rungtynes ir paprašo kūrinių. Ir su Lietuvos rinktine buvo nemažai kalbėta. Toks trikampis išeina: aš, komanda, žiūrovai. Viskas yra vienoje arenoje.
– Ar tik lietuviai turi muzikinių pageidavimų?
– Prašė vokiečiai, grojau nuo savęs suomiams, tai buvo atėję padėkoti. Ispanai šyptelėjo ties kai kuriais kūriniais. Prancūzams visai tiko tai, ką grojau per apšilimą. Patys žaidėjai eidami po rungtynių arba duoda penkis, arba šypteli. Muzika nelieka nepastebėta.
– Kalbama, kad ledo ritulininkų persirengimo kambariuose groja metalas. Ar ir per rungtynes tokią muziką leidi?
– Tai – mitas. Tai yra savotiška tradicija, kad roko, metalo muzika skamba ledo ritulininkų rūbinėse. Gal vyresnės kartos... Ir mūsų šalyje, kai buvome Sovietų Sąjungoje, rokas buvo pakankamai aktualus, tačiau dabar pasižiūrėjus vaizdo įrašus iš ledo ritulininkų persirengimo kambarių matosi, kad ten groja ir „G&G Sindikatas“, ir šokių, elektroninė muzika, o roko ir metalo ne tiek ir daug likę. Kalbant apie krepšininkus, vienintelis Simas Jasaitis manęs yra prašęs paleisti „AC/DC“.
– O kiti žaidėjai?
– Kadangi puikiai pažįstu Martyną Pocių, Simą Jasaitį, tai jie kartas nuo karto paprašo tam tikrų kūrinių, kurie juos motyvuoja. Šarūnas Jasikevičius visada turėjo juokingų užgaidų, tokių kaip Rytis Cicinas, „69 danguje“. Kažkada yra buvę, kad „Lietuvos ryto“ žaidėjai prašė apšilimo metu Šarūnui tai pagroti. Tas humoras išliko.
Kartą atėjo vienas iš rinktinės atstovų ir paprašė, kad prieš rungtynes pagročiau „Tris milijonus“. Aš pats būčiau linkęs šią dainą leisti po rungtynių, bet sakė, kad visa komanda prašė, nes juos motyvuoja. Žinoma, reikia suprasti ir tai, kad tai yra tarptautinis renginys ir piktnaudžiauti lietuviškomis dainomis nelabai galima.
– Turi išlikti nešališkas?
– Daugeliu atvejų groju tai, ko paprašo komanda, tai nėra vien lietuviška muzika ir netrukdo kitai komandai. Nešališkumas turėtų išlikti tuo, kad kiekviena komanda suprastų, jog gali tiesiog ateiti ir paprašyti kūrinių, kurių nori, kas galėtų juos motyvuoti. Bet vėlgi, šoka šokėjos, renginys vyksta Lietuvoje ir išvengti lietuviškos muzikos praktiškai neįmanoma.
– Koks muzikos stilius krepšininkams labiausiai patinka?
– Bendro muzikinio stiliaus negalėčiau įvardyti, bet manau, kad tokiose varžybose patriotinės dainos turėtų labiausiai užvesti ir patikti. Abejoju, ar jie namie to klauso, bet rungtynių metu tinka. Stengiuosi uždėti naujausią „G&G Sindikato“ kūrinį „Žaibo rykštė“, kurio žodžiai „Kas iš tavo teisybės, jei nesugebi jos ginti“, manau, rungtynėse yra motyvacija numeris vienas.
– Kartais per rungtynes tam tikrais ritmais bandai užvesti sirgalius. Iš kur ta nuojauta, kada reikėtų tai daryti?
– Manau, kad tai didžėjaus intuicija, jei galima taip pavadinti. Tiesiog tam tikru metu man atrodo, kad tas turėtų nuskambėti. Labai panašiai yra šokėjoms, kartais jos atbėga ir sako: keičiame šokį, nes pagal atmosferą norėtųsi kito. Tiesiog yra tam tikros akimirkos, kai jauti, kad reikia tai groti. Turiu prisipažinti, kad kartais nepavyksta, kartais tie bandymai užvesti nesuveikia, bet dažnai padeda ir nuo to yra linksmiau tiek žmonėms, tiek man pačiam.
– Ar su grupės veikla čempionatas nesikerta?
– Ne. Labai puikiai Panevėžio etape mums pavyko suderinti tiek čempionatą, tiek koncertus. Koncertavome ir Panevėžyje, ir Šiauliuose. Per laisvą dieną keliavome su grupe į Alytų, kur dar ir rungtynes pažiūrėjome. Vilniuje fanų zonoje dar ir sugrojome. Galima sakyti, kad „G&G Sindikatas“ dalyvavo visame šiame šurmulyje.
