• „Alpine Berlinette“ tikrai nustebins daug žmonių“, – įspėjo Amédée Gordini. Tai buvo pranašiški žodžiai.
• „Berlinette“ buvo stilingas „grynakraujis“, kurį žmonės tiesiog įsimylėdavo. Jis charakterizavo savo erą lygiai kaip ir jo kūrėjas Jean Rédélé.
• „Alpine A110 Berlinette“ ir šiandien yra įkvėpimo šaltinis, įkūnijantis „Renault“ aistrą sportui ir meistriškai pagamintiems varikliams.

Gimė žvaigždė

1962 m. Paryžiaus automobilių parodoje Jeano Rédélé pristatyta „A110 Berlinette“ pažymėjo „Alpine“ nuotykio pradžią varikliui iš „Renault 8“. „Alpine A108“ pagrindu buvo sukurtas stilingesnis ir dinamiškesnis automobilis su dar mažesniu variklio dangčiu, didesniu įstiklintu plotu ir „Renault 8“ užpakaliniais žibintais. Dėl naujojo variklio reikėjo pakeisti oro įsiurbimo angas: kadangi radiatorius buvo įmontuotas užpakalinėje automobilio dalyje, aušinimo angos kėbule buvo įrengtos už galinių ratų arkų ir paslėptos keturiomis chromuotomis juostomis. Šie pakeitimai tik pabrėžė „A110 Berlinette“ eleganciją. Subtilus, subalansuotas siluetas išlaikė savo ypatingai grynas linijas.

Automobilis entuziastams

„Berlinette“ vairavimas – gyvenimą keičianti patirtis. Juk pirmiausia šis automobilis buvo sukurtas tam, kad laimėtų automobilių sporto varžybas, todėl nestebina, kad jis – tikras „grynakraujis“; ne neaiški asmenybė, bet tikras personažas. Tu neįlipi į „Alpine“, o įčiuoži į jį. Ryšys užsimezga išsyk, kai tik atsiduri prie vairo.

Gamintojo nuotr./1970 m., „Renault Alpine A110“ – žandarų automobilis

Varikliai

„Berlinette“ sekė „Renault“ variklių kūrimo tendencijas – atspindint pasitikėjimą, kurį „Renault“, palenkta „Alpine“ darbo kokybės, įdėjo į prekės ženklą. Sekant „Dauphine“ ir „Renault 8“ varikliais, inžinerijos burtų pagrindu buvo pasirinkti varikliai iš R12 ir R16. Marc Mignotet buvo vienas žymiausių „burtininkų“ – jis sukūrė daug „Renault 8“ variklio versijų: 956, 1 108, 1 255 ir 1 296 kubinių centimetrų talpos. Vadovaujant Amédée Gordini 1108 kub. centimetro talpos „Renault 8“ variklis pasiekė 95 AG dėl dvigubo karbiuratoriaus. Vėliau variklio skyriuje buvo įmontuotas 1 289 kub. cm variklis iš „Renault 12TS“, tada 1470, 1565 ir 1647 kub. cm varikliai iš „Renault 16“ ir 1605 kub. cm „Renault 17“.

Dėl gale esančio variklio „Berlinette“ dažnai sukuria perteklinį pasukamumą, vadinamąjį „oversteerą“

Stabilumas

Vairavę „Berlinette“ dažnai sako, kad posūkyje jis stabilesnis nei tiesiame kelyje. Judrumas ir sukibimo jėga – ypač stiprios automobilio savybės dėl gale esančio variklio, kuris sukuria perteklinį pasukamumą, lengvai valdomą naudojant vairo mechanizmą ir droselį. Kartais sudėtingiau automobilį išlaikyti tiesioje linijoje, bet juk gyvenimas – nuolatiniai kompromisai. Tai ne tas automobilis, su kuriuo paprasčiausiai išvažiuoji pasivažinėti – jį reikia tinkamai vairuoti. Jo silpnybės kartu yra ir jo stiprybės.

Įranga

Už oda apsiūto vairo esantis visapusiškas prietaisų skydelis turi spidometrą ir sūkių skaitiklį. Priklausomai nuo versijos, čia taip pat gali būti tepalų slėgio, vandens temperatūros matuokliai, apermetras ir laikrodis. Bet visa kita įranga – negausi ar net spartietiška. Slankiojančios dirbtinės odos sėdynės turėjo reguliuojamas atramas. Durelės puikavosi langų atidarymo rankenėlėmis. Kartais automobilis turėjo rankeną įsikibimui keleivio pusėje – ypač naudingą tam tikromis aplinkybėmis. Pasirenkamų automobilio ypatybių sąrašas nebuvo trumpas, jame buvo ir papildomos šviesos, didelis degalų bakas, lengvojo lydinio ratai, atskiros sėdynės ir kt. pasirinkimai.

Viso buvo pagaminta daugiau negu 7,5 tūkst. automobilių

1977 m. liepos mėn. nuo Dieppe įsikūrusios „Alpine“ gamyklos surinkimo linijos nuriedėjo 6 892-asis ir paskutinis Prancūzijoje pagamintas „Berlinette“ modelis. Įdomu tai, kad jis nebuvo mėlynos – ikoninės, ilgai su A110 asocijuotos spalvos, o metalinio blizgesio žalia versija.

Mažais kiekiais „Berlinette“ taip pat buvo gaminamas Brazilijoje, Meksikoje (apie 300 automobilių), Bulgarijoje (apie 200 vnt.) ir Ispanijoje, „FASA“ gamykloje (apie 1 500 vnt.). Iš viso automobilis atrado daugiau negu 7 500 laimingų savininkų.

Gamintojo nuotr./1973 m., „Renault Alpine A110“ Akropolio ralyje, Graikijoje

„Berlinette“ automobilių sporte

„Berlinette“ lengvumas ir valdymo galimybės reiškė, kad automobilis puikiai tinka automobilių sportui. Smagiai vairuojamą modelį labai mėgo jo gerbėjai, dažnai matę jį įspūdingai įveikiant stačius kampus. Beveik neįmanoma sudaryti visų „Berlinette“ modelio triumfo akimirkų automobilių sporte sąrašo, tačiau žemiau pateikiami pagrindiniai nuotykio etapai.

1961–1968: ankstyva sėkmė

1963 m. „Rallye des Lions“ José Rosinski su A110 pasiekė pirmąją pergalę. Likusią sezono dalį ši tendencija kartojosi su tokiais žygiais, kaip Jacques Cheinisse laimėjimas „Rallye d'Automne“.
Kitais metais eilę „privačių“ vairuotojų lydėjo sėkmė nacionalinio ir tarptautinio lygmens varžybose aplenkiant daug galingesnius, gerai žinomų prekės ženklų automobilius.

1967: renkant puikią komandą

„Alpine“ tapo „Alpine-Renault“. Prie komandos prisijungė nauji vairuotojai: Gérard Larrousse, Jean-Claude Andruet ir Jean-Pierre Nicolas, o privačioje klasėje tarp kitų ir Bernard Darniche.

1968: pirmasis laimėjimas Prancūzijos ralio čempionate

Po Gérard Larousse pergalių „Neige et Glace“ ir „Rallye de Lorraine“, Jean-Claude Andruet užsitikrino Prancūzijos čempiono titulą dėl bendro taškų skaičiaus, gauto už keturias pergales, pasiektas per sezoną.

1969: Dideli pasiekimai

Jean Vinatier ir Jean-Claude Andruet buvo sezono žvaigždės, o pirmasis metų pabaigoje tapo Prancūzijos ralio čempionu.

1970: Europos ir Prancūzijos čempionų titulai

Gamintojo nuotr./1971 m., „Renault Alpine A110“ ir Jeanas Vinatier prie starto linijos Marakeše

„Berlinette 1600S“ buvo patvirtintas „Group 4“, galų gale leidusios automobiliui beveik lygiomis teisėmis varžytis su galingesniais konkurentais. Jean-Claude Andruet, kuris tapo atsargesnis po kelių garsių avarijų, buvo tituluotas Prancūzijos ir Europos čempionu.

1971: „Berlinette“ dominuoja Monte Karlo ralyje

Dar vieni geri metai. Ove Andersson laimėjo Monte Karlo ralį. Thérier finišavo antras, o Andruet – trečias. Andersson taip pat pasiekė pergalę Italijoje prieš „Fiat“ ir „Lancia“ automobilių flotilę, atsiųsta jam nugalėti. Vėliau jis triumfavo Austrijos Alpių ralyje ir Akropolio ralyje, laimėdamas „Alpine“ tarptautinį čempiono titulą. Jean-Pierre Nicolas laimėjo Prancūzijos čempionatą.

1972: Neišvengiamai artėjanti šlovė

1 600 kub. cm variklis buvo pakeistas galingesniu – 1 800 kub. cm. Jean-Claude Andruet dominavo „Tour de Corse“. Vėliau sekė eilė komandos vairuotojų pasiektų laimėjimų. Metų pabaigoje Darniche tapo Prancūzijos čempionu, o Jean-Luc Thérier, vairuodamas 1 600 kub. cm versiją su turbokompresoriumi, laimėjo „Rallye des Cévennes“. Tai buvo pirmi technologijos, kuriai buvo lemta milžiniška sėkmė, pasirodymai.

1973: Eros kulminacija

Įsivaizduokite geriausius eros vairuotojus iš Prancūzijos: Andruet, Darniche, Thérier, Nicolas ir Piot, kuriems padeda patyręs Andersson. Ir dar mechanikų, atiduodančių savo širdį ir sielą, komandą bei automobilį, aukščiausiame jo vystymo taške. Sezonas prasidėjo Andruet pergale Monte Karlo ralyje, kurią pasekė keturi kiti „Alpine“. Protugalijoje Thérier ir Nicolas laimėjo iškart vienas po kito. Maroko ralyje nepralenkiamas buvo Darniche. Likęs sezonas buvo toks pat. „Alpine“ laimėjo įžanginį Pasaulio ralio čempionatą, o Jean-Lucas Thérier tapo Prancūzijos čempionu.

1974–1975: darbų eros pabaiga

Nicolas laimėjo „Rallye du Maroc“ ir finišavo antras „Tour de Corse“. Tai buvo „Berlinette“ gulbės giesmė ir metai, atnešę paskutinę didelę A110 pergalę „Critérium des Cévennes“ vairuojant Jacques Henry.