Automobilis: 2000 m. „Toyota Celica“, 1,8 l keturių cilindrų benzininis variklis, 105 kW/170 Nm/1150 kg.

Vairuotojas: GAZAS.LT žurnalistas Paulius.

Kodėl? Nes prie gero daikto greitai įprantama.

Ši „Celica“ mano rankose, o tuo pačiu ir Lietuvoje, jau daugiau nei tris metus. Savo karjerą pradėjusi Italijoje (anot „perekūpų“ papasakotos automobilio istorijos, vairuota dviejų moterų), ją sėkmingai tęsia ir Lietuvoje. Kodėl sėkmingai?

Kaip ir minėjau, prie gero daikto įprantama. O kaip gali nepavadinti geru automobilio, kuris negenda, padoriai atrodo, yra sąlyginai ekonomiškas, pusėtinai stabilus posūkiuose ir dar netgi turi kažkiek galios?

Patvarumas

„Toyota“ – kokybė. Negaliu prieštarauti, nors manau, kad perkant naudotą automobilį, jo būklė yra daug svarbesnė už markę ar modelį, „Toyota“, nupirkta išties geros būklės ir nepavedė nė karto.

Per daugiau nei trejus metus eksploatacijos „Celica“ gedimu skundėsi tik kartą, kai techninės apžiūros (TA) metu buvo užfiksuotas per didelis CH dujų kiekis (atsiprašau, ekologai, to iki TA tikrai nežinojau).

Tačiau problemos sutvarkymas truko kelias valandas ir kainavo kompiuterinę diagnostiką bei vienos jungties pakeitimą.

Daugiau – viskas. Keičiau tik stabdžių trinkeles, tepalus, filtrus, žvakes ir kitus besidėvinčius dalykus.

Tiesa, dabar amortizatoriams jau ateina paskutinioji – nors šią žiemą jais dar drąsiai galima važiuoti. Kaltę dėl jų „mirties“ drįsčiau suversti pakeistoms spyruoklėms – standartiniams amortizatoriams žemesnės spyruoklės nepasirodė priimtinos.

Vienas dalykas šiame automobilyje man nepasirodė reikalingas – tai oro srauto rezonatorius. Jis sumontuotas prieš oro filtrą ir šiek tiek riboja oro srautą, patenkantį į variklį. Detalę pašalinus, minimaliai pagerėjo trauka (nors čia labiau placebo efektas – netikiu, kad galima pajausti arklių kaimenės po variklio gaubtu pagausėjimą vienu ar dviem asiliukais) bei sustiprėjo garsas (garso slopinimas ir yra, tiksliau, buvo rezonatoriaus funkcija). Nuostabiausia, kad degalų sąnaudos dėl to nepakito. Tai – tarsi ant žemės rasta melsva kupiūra su Dariumi ir Girėnu. Patariu apsidairyti – tokių kupiūrų tikrai galima rasti kiekviename automobilyje.

Išvaizda

Subtilus dalykas, tačiau man „Celica“ graži. Tiek ankstesni modeliai, tiek šitas, mano nuomone, vienas geriausiai atrodančių kada nors sukurtų tridurių kupė/hečbekų.

Apskritai, automobilio išvaizdai per daug dėmesio neskiriu – jeigu pasitaikytų idealios techninės būklės keturiais ratais varomas ketvirtos kartos golfas su galingu dyzeliniu varikliu (apie benzininius „Volkswagen“ motorus turiu prastą nuomonę), turbūt neatsisakyčiau išbandyti ir jį.

Tačiau išorė turi būti tvarkinga – nemėgstu sulūžusių, subraižytų, įtrūkusių kėbulo dalių. Be to, jaučiu nestiprią alergiją rūdims.

Ekonomija

Nors automobilis neatrodo ekonomiškas, tačiau toks yra. Žinoma, lyginant su išvystoma galia. Vilniuje su jo grūstimis nesunkiai galima „tilpti“ į 10 l/100 km, bet kuriame kitame mieste – į 8. Užmiestyje, priklausomai nuo važiavimo tempo – nuo 6,5 iki 8 litrų. Esu didelis spritmonitor.de gerbėjas – pagal jį, vieną kartą užmiestyje pavyko su „Celica“ išgauti 6,05 l/100 km vidutines kuro sąnaudas. Tai labai neblogas rezultatas.

Mieste sąnaudos ypatingai priklauso nuo nuvažiuojamo atstumo – prieš porą metų gyvenau centre, tad kasdieninės kelionės dažnai trukdavo ne daugiau 10 minučių – tokios kelionės metu žiemą variklis net nespėja įšilti. Tad „rekordas“, pasiektas, sausio mėnesį, yra 13,19 l/100 km. Dabartinė gyvenamoji vieta – Senamiestis, tad rezultatai turėtų būti panašūs.

Sportas

Manau, pagrindinis argumentas, kodėl mėgėjiškam sportui yra pasirinkamas kažkoks konkretus automobilis – asmeninė simpatija tam ar kitam modeliui. Netiesa, kad vienas modelis būtų daug pranašesnis už kitą – vieni tiesiog labiau pritapę mūsų krašte, galbūt detalės jam šiuo metu kainuoja mažiau, po kelių metų situacija gali pasikeisti.

Taip pat ir „Celica“ – tai nėra populiarus automobilis Lietuvoje, todėl įvairių „tiuningo“ detalių (amortizatorių, stabilizatorių ir t.t.) čia tiesiog nėra. Geriausias draugas tokiu atveju – Ebay.co.uk. Tačiau tai sąlygoja kainas, kurios, perkant vien naujas dalis, ganėtinai didelės.

Kažkada buvau užsigeidęs reguliuojamo aukščio ir kietumo amortizatorių (liaudiškai – „coilų“). Noras praėjo paieškojus naudotų Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse – jų tiesiog nėra. O už naujų kainą išeitų dar viena, tik kiek senesnė, „Celica“.

Tačiau esu ne vieną kartą mėgėjiškai pasportavęs su „Celica“ – anksčiau gana aktyviai dalyvaudavau įvairiuose slalomuose. Pora vaizdo siužetų – žemiau.

Praktiškumas

Liežuvis neapsiverstų vadinti šio automobilio praktišku. Tačiau mano poreikius jis tenkina idealiai – neilgose kelionėse neretai tenka pasiimti daug įvairios mantos, kuri visa telpa į gana erdvią bagažinę. O salone dviems žmonėms vietos apstu. Kiek kartų „Celicoje“ sėdėjo keturi žmonės (pagal techninį pasą, tai – keturvietis automobilis), būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – dažniausiai važinėju vienas, tad galinių sėdynių galėtų net nebūti.

Pravardė

Kaip turbūt dauguma automobilių, manoji „Celica“ turi pravardę. Išvertus iš japonų kalbos, „Celica“ reiškia „dangiškoji“. Tačiau kai kuriems draugams rusų kalba pasirodė artimesnė nei japonų, tad jie šiam automobiliui „prilipdė“ labai panašiai skambantį gerai žinomą rusišką žodį, kurio čia rašyti nenoriu ir kurio beveik nenaudoju.

Ateitis

Tiesą sakant, šitos „Celica“ dienos jau suskaičiuotos. Ji nekeliauja į sąvartyną – tiesiog artimiausiu laiku bus iškeista į kitą automobilį. Taip pat japonišką, su šešių cilindrų benzininiu varikliu ir galiniais varomais ratais. Bet apie jį – kitą kartą.