Automobilis: „Honda Civic“ („Gondžius“), 1990 m., 1,3 l benzininis, 75 AG, „net“ 102 Nm. Rida – 220850 km.
Vairuotojas: GAZAS.LT žurnalistas Matas, vairavimo stažas 5,5 m.
Kodėl vairuoja tokį automobilį: „paveldėjo“ iš mamos sulaukęs pilnametystės.
Gedimai: galiniai guoliai, „granata“, nuo slalomų „pavargusios“ pakabos detalės, rūdys.

Paveldas

Automobilį „paveldėjau“. Vos sulaukęs pilnametystės jį man perleido mama. Jau anksčiau jį gerokai kankinau, nes dalyvaudavau įvairiuose slalomuose. Kol buvo mamos, gaila nebuvo, tačiau kai tapo mano, ėmiau branginti labiau. Pirmiausia teko pakeisti nemažai „pavargusių“ nuo slalomų pakabos detalių.

Mato B. nuotr./„Honda Civic“

Nors automobilis mūsų šeimoje „gyvena“ jau 14 metų (nuo 1997 m.), daug didesnių gedimų nepasitaikė. Tik tokie remontai, kurių neišvengia nė vienas automobilis: stabdžių diskai, trinkelės, tepalai ir kai kurios pakabos guminės detalės. Tai normalu automobiliui, „drožiamam“ (kartais tiesiogine šio žodžio prasme) daugiau kaip dešimtmetį mūsų šalies keliais ir kenčiančiam lietuviškas druskingas žiemas.

Per metus pravažiuoju nedaug – iki 12 000 km, tačiau dažniausiai mieste. Toliau Lietuvos pajūrio nuvykęs nebuvau. „Gondžius“ su kelione susitvarkė nesunkiai, tačiau ilgų kelionių nemėgstu: važiuojant didesniu greičiu smarkiai padidėja degalų sąnaudos, o kadangi šioje srityje nemėgstu išlaidauti, kiekvienas litas suskaičiuotas. Taigi, užmiestyje stengiuosi daugiau kaip 100 km/h nelėkti. Galų gale jis ir skirtas miestui, o ne ilgoms kelionėms.

Normaliai važiuojant „japaškė“ gan taupus – vidutiniškai mieste vartoja apie 7 l/ 100 km, užmiestyje – maždaug 4,5 l/100 km. Nors „palakstant“ mieste (dažniausiai – žiemą) sąnaudos lengvai gali pasiekti ir 10 l/100 km.

Šalti nuotykiai

Ko gero, didžiausias nuotykis kaip tik ir nutiko toli nuo namų. Kalėdų šventes nutariau praleisti Palangoje. Deja, jų pabaiga kiek apkarto. Per savo žioplą galvą sugebėjau užtrenkti automobilio raktelius viduje. Buvo trečia diena po Kalėdų, išeiginė, už lango – minus 15 šalčio, o aš tik su lengva striuke.

Mato B. nuotr./„Honda Civic“

Laimei, kelnių kišenėje radau mobilųjį telefoną. Atgrubusiais, nuo šalčio drebančiais pirštais vargais negalais surinkau informacijos telefoną. Gavau krūvą telefonų numerių. Pirmas mano pašnekovas už tokią paslaugą „užsiprašė“ net 150 litų, kas yra nemažai, todėl bandom toliau... Tačiau man pasisekė – antruoju telefonu atsiliepė užsimiegojęs dėdė, kuris sugebėjo gan greitai atvažiuoti. 50 litų – ir aš jau viduje.

Nuo to laiko su savimi visada nešiojuosi atsarginį raktą. Primygtinai rekomenduoju tai daryti ir kitiems.

Pastaruoju metu nervina šildymo prietaisas. Šąlant orams jis tampa vis aktualesnis, o veikia tik nuo trečios padalos. Tai ir nepraktiška ir pernelyg garsu. Perdegė kitų pakopų varžos. Kai veikė nuo antros pavaros – kentėjau, bet dabar kai orai dar labiau atšals – teks keisti.

Esant net ir pačiai „aštriausiai“ žiemai, įsidėjus naują akumuliatorių, „Honda Civic“ užsiveda iš, liaudiškai sakant, „pusės apsisukimo“. Pamenu, kaip prie kino teatro, esant 20 laipsnių šalčiui šalia stovėjęs naujutėlaitis 3 serijos BMW neužsivedė, tuo tarpu žavi jo savininkė gana pavydžiu žvilgsniu nužvelgė mano „Civic“, šiam užsikūrus tiesiog akimirksniu. Deja, neturėjau „krokodilų“, tad gražuolei teko kviesti taksi.

Be muzikos ir nematomas
Mano senukas neišsiskiria iš minios ir dažnai būna tiesiog „nematomas“. Tai nėra privalumas, kai tavęs nemato iš šalutinio kelio prieš nosį išsukanti dama, tačiau praverčia, nes manęs beveik niekada nestabdo policininkai. Nebent įtaria, kad šis senas kibiras gali neturėti techninės apžiūros talono, bet jis turi. Jis net važiuoja tyliai, o neseniai pakeitus galinius guolius tapo dar tylesnis.

Mato B. nuotr./„Honda Civic“

Automobilyje nėra grotuvo. Važinėju mieste trumpais atstumais ir dažniausia vienas, todėl muzikos beveik neklausau, o jeigu leidžiuosi ilgesnėn kelionėn – pasinaudoju savo „išmaniuoju“. Pagelbėja ausinė ir nemažas kiekis muzikos mano telefone.

Vienintelis dalykas, kurio trūksta mano „Civic“ – galia. Vienam važinėjant mieste, jos užtenka, aš netampu eismo stabdys. Tačiau prisisodinus pilną mašiną žmonių, vargšas 1,3 l variklis įkalnėse „rodo ožius“. Tačiau turint omeny jo darbinį tūrį – jis labai dinamiškas. Lyginant su to meto „Volkswagen Golf“ 1,3, mano „Civic“ – tikras žvėris. Jis turi tiek pat „arklių“, kaip ir antros kartos „Golf“ 1,6 arba „Audi 80“ 1,8. „Honda“ deklaruoja, jog iš vietos iki 100 km/h šis „Civic“ įsibėgėja per 11 sekundžių. Tempti kitą automobilį su 103 Nm sukimo momentu yra išties nemalonu, tačiau buvo situacijų, kai per miestą teko tampyti draugų mašinas.

Kaip turbūt visi vairuotojai, kadaise esu bandęs maksimalų savo „Civic“ greitį. Spidometro rodyklė sustojo kilti ties 175 km/h riba, tačiau pasiekus 170 km/h greitį, teko nuvažiuoti bent 3 km, kol automobilis pagreitėjo dar penkiais kilometrais per valandą (radau nuokalnę).

Džiugina ir „mirtinas“ rankinis stabdys. Juokas juokais, bet net važiuojant dideliu greičiu ant sauso asfalto dangos, smarkiai patraukus rankinį, abu galiniai ratai ima slysti.  Nesaugu, bet labai juokinga.

Šis „Civic“ man patinka: jis nereikalauja beveik jokios priežiūros. Kol bako nekamuos „sachara“ (kitaip sakant, kol bus degalų) – tol jis važiuos. Automobilio kėbulas buvo daužtas ne vieną kartą, tačiau ne mano rankose. Prieš pusantrų metų, tam, kad atlikčiau techninę apžiūrą, teko „įvirinti“ naujus slenksčius bei galinę arką. Jeigu ne kėbulas – kilometrus mano „Gondžius“ suktų dar ilgai ir nuobodžiai, tačiau panašu, kitų metų pavasarį jam išaus paskutinioji...