Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Didesni rūpesčiai už šunį, arba Nešventas šventumas (nuotraukos)

Kalytė Lesė veterinarijos gydykloje
„Lesės“ nuotr. / Kalytė Lesė veterinarijos gydykloje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praeitą žiemą, per pačius didžiuosius šalčius, Stakliškių autobusų stotelėje iš prabangios mašinos buvo išmestas šuo – kalytė, dabar jau pavadinta Lesės vardu. Lesė išbuvo stotelėje dvi – tris savaites, saugodama savo menką priebėgą nuo sniego ir šalčio.

Į šunį aplinkiniai reagavo pagal nuosavą sąžinę – kas paspirdavo, kas pašerdavo, tačiau problema opėjo, nes atsirasdavo vis daugiau „paslaugių“ žmonių, kurie siūlėsi gyvūną nušauti. Kalbos apie tai pasiekė Stakliškių klebonijos šeimininkę ponią Anę, visiems gerai žinomą didelę gyvūnų globėją ir mylėtoją.

Ponia Anė palaikė ryšius su Kaune, Pabrėžos g., esančiu Šv. Elžbietos seserų kongregacijos vienuolynu. Seserys turėjo įsirengusios voljerą ir anksčiau buvo minėjusios, kad norėtų sarginio šuns. Čia ir prireikė „Lesės“ organizacijos savanorių pagalbos šunelį pervežant ir sterilizuojant, nes seserys tai daryti už vienuolyno pinigus atsisakė.

Pabrėžos g. vienuolyno seserys Biblijos žodžius supranta pažodžiui. Gyvūnas joms – visų pirma – funkcija. Grėblys privalo grėbti, mašina – važiuoti, šuo – sargauti. Šiame taške prasideda ir baigiasi šventųjų seserų meilė silpnesniems Dievo kūriniams.„Lesė“ visada labai rėmė, remia ir rems gyvūnų sterilizaciją kaip vienintelį humanišką būdą  beglobių gyvūnų populiacijai mažinti, todėl net ne savo globojamą gyvūną sterilizuoti už organizacijos pinigus sutiko. Bėda tik, kad keletą savaičių per rekordinius šalčius lauke išbuvusi ir pusbadžiu gyvenusi kalytė buvo išsekusi.

„Lesės“ nuotr./Kalytė Lesė veterinarijos gydykloje
„Lesės“ nuotr./Kalytė Lesė veterinarijos gydykloje

Kalės sterilizacija – rimta operacija, todėl paprastai stengiamasi operuoti tik sveikus šunis. Be to, pooperaciniu laikotarpiu gyvūną reikia palaikyti namie, kad jis visiškai atsigautų po narkozės, pjūvis tvarkingai užgytų, žaizdon neįsimestų infekcija. O seserys vienuolės Lesę bent porai dienų įsileisti kažkur po stogu (Dieve, apsaugok, ne į jų pašventintus kambarius, bent į kokias ūkines patalpas) kategoriškai atsisakė. Per šventas pasirodė vienuolyno sandėliukas likimo – atsiprašau – žmonių nuskriaustam gyvuliui galvelei padėti? Ar ūkinio pastato grindys per stipriai švęstu vandeniu nušlakstytos namų sargui kampe susiraityti? Čia tik seserys mums atsakyti gali.

Taigi sterilizacija buvo nukelta šiltesniems orams, kad pooperacinį laikotarpį Lesė galėtų išbūti lauke. Mūsų savanorės buvo patikintos, kad kalytė bus laikoma voljere, po laukus laigyt negalės, todėl nepageidaujamo prieauglio nebus. Na, kas gi galėtų pasirodyti atsakingesnis už vienuolę?

O atsakomybės seserims visgi trūko, nes per Velykas sulaukėme skambučio, pranešusio, kad Lesė seserims pridarė bėdos – laukiasi. Kai šunį atvežti į namus, sterilizuoti, paslaugyti po operacijos reikėjo, seserys noro bendradarbiauti su savanoriškai dirbančiais žmonėmis nerodė. Tačiau kai kalytės pilvas išsipūtė dėl to, kad naujosios jos šeimininkės neįdėjo nė menkiausios pastangos ją sterilizuoti, vienuolės „Lesės“ numerį susirado labai greitai.

Ką gi, bėda tai bėda. Buvo sutarta, kad mūsų savanorės padės surasti ką tik gimusiems penkiems šuneliams naujus namus. Trims iš jų greitai suradus savo naujuosius namus, seserų skambučiai baigėsi. Tai gerokai nustebino „Lesės“ savanores, kurios skatino nenustoti rūpintis priglaustu šunimi ir primygtinai prašė, kad jei seserys visgi nuspręs, jog švento vienuolyno vartai keturkojams turi užsidaryti iš kitos pusės, tegu būtinai praneša, ir mes keturkojus išsivešime. Deja, paskambinus į vienuolyną, išgirdome, kad dviejų likusių šuniukų ir Lesės ten nebėra. Apstulbusioms savanorėms pradėjus klausinėti, kodėl seserys pasielgė visiškai priešingai, nei buvo prašomos, nei į gailestingą, nei į dorą, nei į geraširdišką nepanašus elgesys buvo paaiškintas trumpai ir aiškiai: „Mes turim didesnių rūpesčių už šunį“.

„Lesės“ nuotr./Gijimas buvo ilgas ir sunkus
„Lesės“ nuotr./Gijimas buvo ilgas ir sunkus

Tuoj pat buvo pradėtos šunų paieškos. Pasirodo, vieną šuniuką vienuolės visgi pasiliko sau, antras greitai surado kitus namus, o Lese buvo patogiai nusikratyta. Toje vietoje, į kurią ją atidavė vienuolės, dėl netinkamos priežiūros sveikas ir energija trykštantis šuo per kelias savaites pavirto į krauju bevemiantį skeletą.

Savanorių skubiai vežamas į Lietuvos veterinarijos akademiją vet. gyd. A.Grigonio apžiūrai, atrodo, buvo jau kitas gyvūnas. Lesė nieko nevalgė, beveik nepastovėjo ant kojų. Padarius rentgeno nuotraukas ir atlikus kraujo tyrimus, buvo konstatuotas visiškas žarnyno nepraeinamumas. Krūtinės ertmėje po šonkauliais rinkosi kraujas, jis trukdė kalytei kvėpuoti. Dėl to Lesė negalėdavo atsigulti, ir bandydavo miegoti stovėdama, kol nuo nuovargio griūdavo.

Antibiotikai, lašelinės ir kitos priemonės negelbėjo, ligos diagnozuoti nepavyko, gyvūnas paėsdavo tik per prievartą, šeriamas švirkštais. Vilkšunio mišrūnė svėrė 16 kg 800 g. Per kelias savaites į šmėklą pavirtęs ir galvos nepakeliantis šuo kėlė tokį gailestį, kad veterinaras siūlė palengvinti jos kančias ir gyvūną užmigdyti, tačiau savanorės nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad dėl tokių abejingų, tačiau, matyt, šventų, žmonių vieną kartą jau išgelbėtas šuo baigs savo gyvenimą taip beprasmiškai. Žinios apie tokią Lesės būklę ją išgelbėjusią gerąją ponią Anę kone įvarė į isteriją – moteris jautėsi kalta, nes tai ji Kauno vienuolyną parinko kalytei kaip būsimus namus.

Dėl savanorių užsispyrimo ir didžiulės vet. gyd. A.Grigonio kompetencijos Lesės būklė visgi pradėjo gerėti. Po truputį ji ėmė reaguoti į aplinką, palengvėjo kvėpavimas, galiausiai, tuo be galo pradžiugindama globėją, kalytė drebančiomis kojomis pati nuėjo iki dubenėlio su sultiniu ir šiaip taip jį išlakė. Šiuo metu Lesė reabilituojasi, jau laksto po globėjos kiemą ir bando gainioti jos kates. Kai visiškai pasveiks, Lesė keliaus atgal į Stakliškes, tik šįkart ne į autobusų stotelę, o į gerosios ponios Anės ir Stakliškių klebono A.Rukštos namus.

„Lesės“ nuotr./Kuo skiriasi Lesė (kairėje) nuo normaliai prižiūrėto tokio paties šuns.
„Lesės“ nuotr./Kuo skiriasi Lesė (kairėje) nuo normaliai prižiūrėto tokio paties šuns.

Nes, matote, ten gyvena šiek tiek kitokie Dievo žmonės. Tokie, kurie suvokia, kad Jo šviesa širdyje visų pirma skatina pasirūpinti silpnesniu, padėti nuskriaustam, būti atsakingam už mažesnį. Kad per katalikybę skleidžiama meilė apsiriboja ne tik meile kitiems žmonėms, bet viskam, kas buvo Kūrėjo sukurta – kiekvienam medžiui, kiekvienam gyvuliui ir visam pasauliui apskritai. Klebonas A.Rukšta ir ponia Anė ne tik patys gyvena tokioje meilėje, bet ir skleidžia ją aplink – atlieka tikrąją Dievo žmonių misiją. Dėl to ne tik žmonės, bet ir karvelis, burkuojantis tuopos viršūnėj, ir į klebonijos kiemą užklydęs beglobis šuo, ir po langu maiše numesta suspardyta katė čia randa savo namus.

Stakliškių klebonas su ponia Ane klaidingai mąstė, kad tokia atjautos ir gailesčio kupina pasaulėžiūra turėtų vienyti visus tarnystę Dievui kaip gyvenimo kelią pasirinkusius žmones. Šiame kontekste seserų žodžiai apie didesnius rūpesčius už šunį suskamba taip ciniškai šalia klebonėlio su šventa šypsena ištartų: „Jie (gyvūnai) yra mūsų mažieji draugai...“ Matote, kaip išeina – seserims vienuolėms nuo jų priklausantis gyvūnas nė rūpesčio nevertas, o klebonėliui jis ne tik draugas, jis mažasis draugas, suprask – tas, kuriuo gera, reikia ir net privaloma rūpintis. Juk ir Biblijoje yra pasakyta, kad Dievas žemės gyvulius pavedė žmogaus valion.

O tą valią kiekvienas supranta turbūt pagal savo sąžinę. A.Rukštai stipresniojo valia visų pirma reiškia pareigą ja naudotis atsakingai ir, būnant stipresniam, pasirūpinti silpnesniu Dievo kūriniu. Tačiau Pabrėžos g. vienuolyno seserys Biblijos žodžius supranta pažodžiui. Gyvūnas joms – visų pirma – funkcija. Grėblys privalo grėbti, mašina – važiuoti, šuo – sargauti. Šiame taške prasideda ir baigiasi šventųjų seserų meilė silpnesniems Dievo kūriniams. Kai grėblys sulūžta, jį reikia išmesti, kai subyra mašinos variklis – atiduoti į laužyną, kai kalė atsiveda šuniukų – atsikratyti.

Mums paklausus, kodėl seserys kaip prašomos neperdavė šuns mums, vėl išgirdome labai cinišką atsakymą: „Jūsų teisė pykti“. Čia labai norėtųsi padėkoti šventosioms seserims už tai, kad mums paaiškino mūsų teises. Ir kartu paklausti, ar joms niekas nepasakė jų, Dievo tarnaičių, pareigų. Pareigos mylėti visa, kas gyva ir Dievo sukurta? Pareigos jausti atsakomybę už tą, kuris nuo tavęs priklauso? Pareigos būti atjautos ir gailestingumo pavyzdžiu mūsų dvasiškai sergančiai visuomenei?

Dabar paklauskite savęs, mielosios seserys, ko tokiu savo elgesiu jūs mokote mus, paprastus, nešventus ir ne Dievui, o nuolatinei kovai už būvį, savo gyvenimus paaukojusius?

Visas Lesės nuotraukas galite pamatyti čia.

Komentarai
Temos Lesė, VšĮ
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min