„Augintinių“ grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Paskui viskas vyko „stebuklo režimu“. Dėkojame visiems, kas yra ten aukščiau, už tai, kad laimingai susidėlioję atsitiktinumai padėjo išsaugoti Kapeikutės kojytę. Šunelius vedžiojusi savanorė buvo pasiėmusi su savimi telefoną, o ne palikusi jį rankinėje, todėl galėjo iškart pulti skambinti ir kviestis pagalbą.
Į mašiną šokęs pastiprinimas atidūmė per keletą minučių. Spąstai buvo neseniai keisti todėl – ačiū Dievui – ne prirūdiję prie medžio, juos išėjo greitai atplėšti. O trečios laimingos aplinkybės dėka (kuri paaiškėjo nulėkus į veterinarijos kliniką), spąstai įsirėžė tarp Kapeikos letenėlės „pagalvėlės“ ir „pirštukų“, per pačią ploniausią jos dalį, todėl nieko nenurėžė, nenukirto, o tik labai stipriai ją sutrenkė. Dabar Kapeika jaučiasi gerai, tinimas atslūgo ir mažylė kojelę net primina.
 |
| „Lesės“ nuotr./Spąstai suspaudė Kapeikos letenėlę |
Tai va, tiek apie keletą dėl nervinimosi prarastų savanorių gyvenimo metų, nežmonišką stresą šunytei ir nedidelį stebuklą.
Klausiat, ar pranešėme Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai? O kaip gi, skambinom. Ir ne kartą, net inspektorių sulaukėme ir su vietiniu medžiotojų klubo vadovu kalbėjome. Bet čia ir prasideda visi „gražumai“. Tikėjęsi demaskuoti nei širdies, nei sielos neturintį bjaurybę, kuris miško ir – kaip pasirodė – ne tik miško gyvūnėlius viliojo šalia pakabintomis vienos iš savo aukų žarnomis, ir į dienos šviesą išvilkti žiaurų nusikaltimą prieš gyvybę, likom amo netekę – spąstai visiškai legalūs. Taip, jūs teisingai perskaitėte. Le-ga-lūs.
Nes jie, matote, selektyviniai (taip vadinasi ši rūšis). Verčiam į „pasaulietinę“ kalbą: į juos patekusį gyvūną jie turi užmušti iš karto ir neskausmingai. Tai yra, jei jis į juos įkiša galvą. Turėti tai turi, o ar užmuša – niekam iš įstatymus rengiančių ir storus pilvus iš to besiauginančių neįdomu. Kas, pavyzdžiui, būna, jei į spąstus gyvūnas įkiša koją, o ne galvą, kaip įvyko mūsų Kapeikutei. Jei jis yra daug didesnis, nei kiaunė ar šeškas. Jei spąstai į koją neįsikerta, o ją nukerta. Ir jei, net snukį kišant, pataiko ne į kaklą, o gyvūno nasrelius, akį ar nosytę – kažkur į snukelio sritį. Na, kam tai turėtų rūpėti? Kad jie – be šeimininkų, be vardų, be gynėjų ar nors užtarėjų – prasikankina plūsdami kraujais ten keletą dienų ar net ilgiau. Kad gal kuris ir letenėlę pats sau nusigraužia iš siaubo ir noro pabėgti. Ne ne, spąstai juk selektyviniai – jie TURĖTŲ užmušti iš karto.
Norėčiau, kad kas nors iš tų, kurie pasirašo po tokiais leidimais, ir iš tų, kurie ramia širdim tuo naudojasi – šių narsiųjų ir garbingųjų medžiotojų – pats kada įsiliptų į šį įrenginį. Nepulkit manęs smerkti – ne todėl, kad „taip jiems ir reikia, nes kaip jie taip gali“ – o todėl, kad netikiu, jog patyrę savo kailiu, ką iškenčia mažieji miško gyventojai jų dėka – galėtų tokius spąstus naudoti ir naktį ramiai miegoti.
