Ikonos pasakojimas išdėstytas trim planais: centre – ola, Motina ir Kūdikis, viršutinėje ikonos dalyje – žvaigždė, kalnai, angelai, piemenys ir išminčiai, apatinėje – kita piemenų grupė, avys, Juozapas, kailiais apsirengęs žmogus, moterys. Nors galimi maži pakeitimai, laikomasi paprastai šios struktūros.
Pirmasis šaltinis, kuriuo remiasi Kalėdų ikonografija – Mato ir Luko evangelijos, taip pat ir apokrifinės knygos.
Klasikinė Kalėdų ikona didžiąja dalimi atitinka Vakaruose paplitusią prakartėlę, kurią pirmasis pradėjo rengti šv. Pranciškus iš Asyžiaus, ir palaipnsiui ji tapo ryškiausiu Kalėdų simboliu.
Auksinis fonas
Auksinis fonas būdingas visoms ikonoms. Meistrai jį apibūdina kaip „ouranos“, tai yra „dangus“. Jo dėka kai kurie personažai simboliškai perkeliami iš žemiškos sferos į dangiškąją, Dievo šlovės sferą. Auksinis fonas tampa slėpinio vieta ir Dievo šviesos simboliu. Taigi ir pati ikona tampa šviesa, neturėdama tikslaus šaltinio, nes dangiškosios Jeruzalės „miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23). Šviesa spindi visur, nėra jokių šešėlių, tai nurodo, kad Dievas mums tapo šviesa.
Peizažas
Kalėdų ikonos peizažą sudaro kalnai, ola, ėdžios, medžiai ir gyvūnai: visi šie žemiški elementai, išdėstyti aukso fone, vadinamame „dangumi“ ir „šviesa“, įgauna nežemišką vertę. Vaizduojami stilizuotai, jie atspindi ir įkūnija pasaulį, šlovinantį Dievą, išreikšdami dėkingumą, kad Jis perkeitė ir sudievino žmogų, sukurtą pagal Jo atvaizdą ir panašumą.
Žvaigždė
Žvaigdžė – esminis Kalėdų ikonografijos elementas. Ji šviečia viršutinėje ikonos dalyje, pusrutulio formos danguje: atrodo, kad iš aukštybių ją siuntė Dievas, o ji sustojo ties Kūdikiu. Dažnai ties jos ilguoju spinduliu pavaizduotas balandis, Šventosios Dvasios simbolis: tarsi priminimas, kad Kalėdų įvykio interpretacijos raktas – Trejybė.
Žvaigždė yra vienas seniausių Kalėdų simbolių. Ji randama jau freskoje, vaizduojančioje Mariją, Kūdikį ir pranašą (Priscilos katakomba, Roma (II a.). Apie žvaigždę rašoma Mato evangelijoje (žr. Mt 2, 1–12).
Ola
Ola – taip pat svarbus Kalėdų ikonos elementas, net jei evangelijose apie ją aiškiai neužsimenama. Visuomet tamsių spalvų, ola simbolizuoja įėjimą į žemės įsčias, pragarus, kurie iššiepti kaip drakono nasrai mėgina praryti Kūdikį. Areiškimo knygoje Jonui skaitome: „Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto (Apr 12, 4–5)“.
Kalėdų ikonos oloje matome tą pačią tamsią bedugnę, kurią randame Prisikėlimo ikonoje, o taip pat ir tą patį Kristaus triumfą, iššauksiantį kritimą drakono – blogio, kuris žmogų padaro vergu. Kristus įžengia į „slibino nasrus“ kaip Jona į banginio skrandį, nusileidžia pas „kalėjime esančias dvasias“ (1 Pt 3, 19), kad išlaisvintų iš mirties žmonių giminę.
Bažnyčios Tėvai įvairiai interpretavo olą. Irenėjus iš Liono susieja ją su Kristaus nužengimu į pragarus. Betliejaus ola, kuri atsiranda po kryžiumi bizantiškose Nukryžiavimo ikonose ir Prisikėlimo ikonose vaizduojami pragarai užsimena apie tą pačią tikrovę – „šešėlių ir mirties slėnį “ (plg. Ps 23, 4), o tai yra – nuodėmę.
Ėdžios
Ėdžios minimos Luko evangelijoje du kartus – kai angelai praneša piemenims: „ Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose (Lk 2, 12) ir kai piemenys ateina į vietą – “Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose„ (Lk 2, 16).
Ėdžios tvartelyje yra seniausias ir labiausiai paplitęs Kalėdų ikonografijos motyvas. Jos vaizduojamos įvairių formų, gali būti iš molio, medžio ar akmens.
Jautis ir asilas
Šie du gyvulėliai visuomet vaizduojami Kalėdų ikonoje – nuo seniausių laikų šalia ėdžių visuomet atsiranda jaučio ir asilo figūros, nors jie ir nepaminėti evangelistų Mato ir Luko evangelijose. Kartais būna vieni, kartais jie vaizduojami kartu su pieminimi, kuris kelia ranką lyg sveikindamas, lyg pritardamas.
Ką jie simbolizuoja? Bažnyčios tėvai – Ambraziejus, Augustinas ir kiti – jautį siejo su judaizmu, asilėlį interpretavo kaip pagonybės simbolį. Origenas pirmasis priskiria Kristaus gimimo įvykio vaizdavimui pranašo Izaijo knygos eilutes – “Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3). Grigalius Nazianzietis rašė: „Tarp jautuko, kuris prisirišęs prie įstatymo (judėjai) ir asilo, kuris neša stabmeldystės nuodėmės naštą (pagonys), guli Dievo Sūnus, kuris išlaisvina iš abiejų naštų“.
Kūdikis
Klasikinėje Kalėdų ikonoje Kūdikis visuomet vaizduojamas suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Jo bruožai jau beveik kaip suaugusio, nepaisant mažo ūgio. Tai tarsi nurodo, kad jis nėra kūdikis „kaip visi“, o – Dievas, Dievo Sūnus, antrasis Trejybės asmuo. Kūdikis vaizduojamas paguldytas šalia olos, jos tamsą apšviesdamas savo šviesa: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 4–5).
Užuomina į Kristaus Kančią – ne tik ola, kaip pragarų simbolis, tačiau ir kitos detalės – naujagimio kūnas yra įvyniotas į vystyklus, atrodančius beveik kaip įkapės, o ėdžios kartais būna pavaizduotos karsto formos.
Kūdikis gimė, kad per savo mirtį nugalėtų mirtį ir nuodėmę. Tai simbolinis ryšys tarp Įsikūnijimo ir Atpirkimo, Kalėdų ir Velykų.
Dievo Motina
Marijos ir Kūdikio figūros visuomet užima centrinę ikonos dalį. Marija vaizduojama gulinti ant audeklo, patiesto an žemės – taip siekiama pabrėžti Šventosios Šeimos ir pačios vietos skurdumą. Purpurinė audeklo spalva – vienintelis didybės, Mergelės karališko orumo ženklas. Marija vaizduojama remiantis Luko evangelijos pasakojimu, jos rūbai – tradiciniai.
Angelai
Išraiškingai paminėti Evangelijoje, angelai visuomet vaizduojami Kalėdų ikonografijoje. Skirtingose ikonose skiriasi nebent angelų skaičius. Kai kurie angelai veidus atsukę į dangų, kiti – į piemenis.
Piemenys
Piemenų skaičius priklauso nuo ikonos erdvės. Dažniausiai jų figūros išdėstytos vertikaliai – vienas gauna apreiškimą iš angelo, kitas groja fleita, stebėdamas avis. Kai kuriose ikonose piemenų grupė vaizduojama šalia grotos, nešanti dovanas Marijai ir Kūdikiui.
Šis paskutinis faktas neminimas Luko evangelijoje, jo šaknys – apokrifuose, kur pasakojama apie piemenis, skubančius pas Kūdikį pilnomis rankomis dovanų – pieno, sūrio.
Išminčiai
Išminčių kelionė ir pagarbinimas, kurie aprašyti tik Mato evangelijoje, turi labai seną ikonografinę tradiciją. Kai kuriose ikonose išminčiai vaizduojami garbinantys Kūdikį, kitur jie sudaro Kalėdų ikonografinės grupės dalį. Tuomet jie vaizduojami keliaujantys – raiti išminčiai joja kalno papėdėje, ranka rodydami į jiems kelią rodančią žvaigždę.
Pasak Bažnyčios Tėvų, išminčiai simbolizuoja pirmuosius pagonių genčių atstovus, atvykstančius tapti Dievo tautos dalimi, o taip pat ir pirmuosius misionierius, kurie skelbia Kristų pagoniškame Babilonijos pasaulyje.
Šv. Juozapas
Klasikinėje ikonoje tarp kitų personažų vaizduojamas ir šv. Juozapas, Marijos sužadėtinis. Jo figūrą matome apatinėje ikonos dalyje. Juozapas sėdi, parėmes galvą ranka; jo žvilgsnis nenukreiptas nei į Mariją, nei į Kūdikį, jis atrodo paskendęs savo pieštaringose mintyse, žemiškose abejonėse slėpinio akistatoje.
Priešais Juozapą – kailiais apsirėdęs personažas, jo identifikacija sulaukė nemažai intepretacijų. Faktas, kad jis apsirengęs kailiais, nurodo, kad tai galėtų būti Adomas, žmonijos protėvis.
Moterys
Beveik visose Kalėdų ikonose vaizduojamos dvi moterys, kurios ruošiasi maudyti Kūdikį, kurias matome apatinėje ikonos dalyje: šis gestas pabrėžia, viena vertus, tobulą Kristaus žmogiškumą, kita vertus, tai nuoroda į krikšto sakramentą, kurio metu panirimas į vandenį ir išnirimas iš jo simbolizuoja nužengimą į pragarus ir išėjimą iš jų – „Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ ( Rom 6, 1–4).
Kūrinija
Ikonose matome visokiausių augalų ir gyvūnų: medeliai ir krūmeliai, avys, ėriukai, kartais – šuo. Visų akys pakeltos į viršų, kaip ir piemenų. Tai simbolizuoja kūrinijos nuostabą Kalėdų įvykiu.
Šią nuostabą stebuklingu Kūdikio gimimu atpažįstame ir savo prakartėlėse, mieluose ir išradinguose Kūdikėlio Gimimo tvartelyje vaizdeliuose, kurie ir šiemet – kaip ir kasmet Kalėdų naktį – kalba apie begalinį Dievo švelnumą savo mylimiems žmonėms.
