Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algirdas ir Klaudijus Petruliai, tarsi atvykę iš kito – geresnio – pasaulio

Algirdas Petrulis
„Laiptų galerijos“ archyvo nuotr. / Algirdas Petrulis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje gausu dalininkų išėjusių Anapilin ir tiek meno pasaulyje, tiek artimųjų bei pažįstamų žmonių rate palikusių gilų ir neišdildomą pėdsaką. Vieni iš jų – garsūs Lietuvos dailininkai, tėvas ir sūnus – Algirdas ir Klaudijus Petruliai.

Algirdas Petrulis – Lietuvos dailininkas, tapybos meistras, iki pat paskutiniųjų gyvenimo akimirkų tapęs paveikslus, išėjo 2010 metais būdamas 95-erių. Jo sūnus tapytojas Klaudijus Petrulis šį pasaulį paliko šiais metais, eidamas 63-iuosius metus.

Abu talentingi dalininkai palaikė glaudžius ryšius su Šiaulių „Laiptų galerija“, kur ne kartą svečiavosi ir rengė parodas.

Petruliai buvo labai šviesūs žmonės – tokių tikrai reta.

Tad vakar Šiaulių „Laiptų galerijoje“ buvo surengtas šiltas ir ramus vakaras „In Memoriam dailininkams Algirdui ir Klaudijui Petruliams“, kur dailininkų artimieji bei bičiuliai dalijosi atsiminimais ir grožėjosi pristatyta Algirdo ir Klaudijaus Petrulių kūrybos darbų paroda.

„Petruliai buvo labai šviesūs žmonės – tokių tikrai reta. Iki šiol manau, kad tai buvo ne šios žemės gyventojai. Jie niekada nebūtų įžeidę kito, niekada apie kitus blogai negalvodavo, o tai atrodo nerealu, nes dabartiniame pasaulyje tiek daug visokių pykčių, nesutarimų, apgaulių, melų bei klastos. Jie nežinojo, kas tai yra. Viskas, kas bloga, jiems buvo svetima. Tiek tėvas, tiek sūnus buvo atvykę tarsi iš kito, geresnio pasaulio“, – tvirtina Šiaulių „Laiptų galerijos“ renginių organizatorius Ričardas Jakutis.

Tėvas ir sūnus – galerijos draugai

Ryšiai, bendradarbiavimas ir draugystė  tarp garsių Lietuvos dailininkų  Algirdo ir Klaudijaus Petrulių ir „Laiptų galerijos“ atsirado labai seniai – nuo pat parodinės „Laiptų galerijos“ veiklos pradžios.

„Nuo 1992 metų Šiaulių mokytojų namai pagrindine savo veiklos sritimi pasirinko parodinę veiklą, įkurdami „Laiptų galeriją“.

„Nuo 1992 metų Šiaulių mokytojų namai pagrindine savo veiklos sritimi pasirinko parodinę veiklą, įkurdami „Laiptų galeriją“. Tuomet  mes patirties, kaip reikia organizuoti tą veiklą, ryšių su dailininkais ieškojome per Vilniuje įsikūrusią „Vartų“ galeriją.

Būtent „Vartų“ galerija mums 1993 metais sudarė galimybę surengti žymių Lietuvos menininkų parodas, tarp jų buvo Jūratė Mykolaitytė, K. Petrulio žmona, A. Petrulis, jo sūnus K. Petrulis.

Po to mes pradėjome ieškoti tų menininkų, kurių darbai parodose mums paliko didžiausią įspūdį bei labiausiai sužavėjo ir šitaip artimiau susipažinome su jau minėtais A. ir K. Petruliais bei J. Mykolaityte.

Petruliai į Šiaulius atvažiuodavo iš vakaro, atveždavo savo parodas, mes bendradarbiavome ir labai šiltai bendravome iki pat paskutinių jų gyvenimo akimirkų.
Žinoma, parodas jie rengdavo ne kiekvienais metais, bet galima sakyti, kad kas antrus metus „Laiptų galerijoje“ eksponuodavome jų darbus.

Tiek Klaudijus, tiek Algirdas Petruliai buvo mano ir „Laiptų galerijos“ draugai“, – pažinties su garsiais dalininkais istorija pasidalijo J. Ališauskienė.

K. Petrulis – rūpestingas sūnus

Pasak J. Ališauskienės, jos atmintyje garsūs Lietuvos dailininkai Petruliai labiausiai įstrigo ne tik kaip dailininkai, bet ir kaip nepakartojamos asmenybės.

„Kalbant atvirai, aš A. ir K. Petrulius pirmiausia prisimenu kaip žmones. Žinoma, man akyse stovi ir jų kūryba, darbai, bet atsiminimuose ryškiausi liko jie patys.

Klaudijus buvo tas parodų kuratorius, beprotiškai besirūpinantis tėčiu, kuris paskutiniais gyvenimo metais turėjo visokiausių sveikatos problemų, tačiau buvo labai šviesaus proto.

Kai paskutiniais gyvenimo metais Algirdui buvo labai sunku, jam padėjo išgyventi tik kūryba.

Atsimenu, vieną kartą Klaudijus ir jo tėtis Algirdas pas mane nakvojo. Po vakarienės Algirdas nuėjo miegoti, o Klaudijus man rodo krūvą vaistų ir sako, kad jie yra sunumeruoti, todėl reikia nesumaišyti, kada kokius vaistus paduoti tėčiui. Jis buvo labai rūpestingas sūnus.

Kai paskutiniais gyvenimo metais Algirdui buvo labai sunku, jam padėjo išgyventi tik kūryba, o prie to, kad jis galėtų kurti, labai daug prisidėjo Klaudijus. Algirdas sūnaus prašydavo, kad jis jam atvežtų drobelių, kad galėtų tapyti. Klaudijus jas veždavo, paskui paimdavo, įrėmindavo, organizuodavo parodas. Dėl begalinės Klaudijaus meilės tėvui Algirdas iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų dalyvavo aktyviame kūrybos procese“, – apie sūnaus meilę tėvui pasakoja J. Ališauskienė.

A. Petrulis – mylintis vyras ir tėvas

Pasakodama apie Algirdą Petrulį „Laiptų galerijos“ direktorė prisimena, kad jis buvo ypač šiltas, tolerantiškas, nenorintis išsišokti žmogus, bet turintis puikų humoro jausmą.
„Jis buvo labai iškalbus: visada labai gražiai pašnekėdavo apie savo kūrybą, o kitus dailininkus įvardydavo kaip cecho brolius.

Man, kaip moteriai, yra labai giliai įstrigę jo meilė žmonai. Jis mylėjo ir gerbė visą savo šeimą, bet žmona buvo ypatinga jos dalis.

Kai Algirdo žmona mirė, visi galvojo, kad jis tikrai palūš, bet Algirdas susitvardė.

Algirdo žmonai susirgus jis budėdavo prie jos ligoninėje ir tuo metu padarė labai daug miniatiūrų – mažos formos darbų, o paskui eksponavo juos įvardydamas kaip laiškus žmonai.

Aš puikiai prisimenu tą parodą ir galiu pasakyti, kad tokio himno meilei, žmonai, šeimai dar niekada nesu mačiusi.

Kai Algirdo žmona mirė, visi galvojo, kad jis tikrai palūš, bet Algirdas susitvardė.
Taip pat jo ir sūnaus Klaudijaus santykiai buvo ypatingi. Žinote, dažnai menininkų šeimose būna labai daug to aštrumo, kūrybos žmones užvaldo ta kūrybinė aistra, įsivelia nesantaika, bet to Petrulių šeimoje nebuvo.

Tėvas kartais švelniai per dantį traukdavo sūnų, tačiau pavydo ar rimtos kritikos girdėti neteko. Juos siejo artumas ir meilė“, – tikino J. Ališauskienė.

A. Petrulio drobėse vaizduojami jausmai šalina depresiją

Tiek Algirdui, tiek Klaudijui Petruliams tapyba buvo jų raiškos priemonė, jų gyvenimas. Nors tėvas ir sūnų siejo glaudūs, švelnumo kupini ryšiai, tačiau jų kūryba buvo visiškai skirtinga.

„A. Petrulis buvo ir yra mūsų klasikas. Jo kūryboje akivaizdžiai matoma Prancūzijos mokykla. Algirdas buvo tas dailininkas, kuris pradėjo tapyti prieš karą, po to tapė pokaryje, tačiau, pasak menotyrininkų, jo talento neįstengė užslopinti net anie sovietinės epochos, socialistinio režimo dešimtmečiai, kai dailininkai buvo verčiami laikytis tam tikrų tikroviško vaizdavimo kanonų.

A. Petrulio darbai datuojami iki pat 2009 m., nes 2009-aisiais jis nutapė net 57 paveikslus, o šį pasaulį paliko 2010 m.

Kalbėdamas apie įkvėpimą šmaikštaudavo, kad tai tik sportinis terminas, o savo vietą lietuvių dailės panoramoje mėgo lyginti su didelio simfoninio orkestro atlikėjais – anot dailininko, jis buvo ne dirigentas, ne pirmasis smuikas, o gal tik šone grojanti fleita.

Dailininkas mėgdavo juokauti: sakydavo, kad kai jo paklausia, ar jis vis dar tapo, Algirdas atsakydavo, kad tapo, nes tai nesunku, be to, nieko kito daryti nemoka. Sakydavo, kad dar galėtų krepšius pinti, bet tam reikia eiti į mišką, prisiruošti vytelių, o dažų tapybai jau yra nusipirkęs.

Ironijos Algirdas tikrai nestokodavo. Kalbėdamas apie įkvėpimą šmaikštaudavo, kad tai tik sportinis terminas, o savo vietą lietuvių dailės panoramoje mėgo lyginti su didelio simfoninio orkestro atlikėjais – anot dailininko, jis buvo ne dirigentas, ne pirmasis smuikas, o gal tik šone grojanti fleita.

Algirdo Petrulio drobėse vaizduojami jausmai – tyri, šviesūs, pavasariški, spalvos neagresyvios, spinduliuojančios ramybe – tarsi gydo, šalina depresiją.

Šiaip dailininko paveikslai turėdavo pavadinimus, bet jis buvo minėjęs, kad paskutiniuoju savo kūrybinės veiklos metu jis juos nurodydavo tik šiaip, nes to nori žiūrovai. O pats A. Petrulis manė, kad būtų geriausia, jei žmogus, žvelgiantis į paveikslą, pavadinimą jam sugalvotų pats“, – samprotavimais apie A. Petrulio kūrybą dalijasi R. Jakutis.

K. Petrulio paveikslai turi savo istorijas

Pasak R. Jakučio, jei Algirdo Petrulio darbai neturėjo agresijos, tai K. Petrulio darbuose šiokia tokia agresija buvo matyti.

„Algirdo darbuose spalvos viena į kitą pereina labai švelniai, o Klaudijaus paveiksluose viena spalva labai staigiai nukerta kitą ir tada atsiranda kita spalva.
Žvelgiant į K. Petrulio kūrybą kartais atrodo, kad ji labai dantinga, tarsi viską praryjanti, nors paveikslai ryškūs ir žaismingi. Atrodo, kad jo paveiksluose nieko nėra pavaizduota, tačiau jie tarsi turi savo istorijas. Nuostabu, kad pagal paveikslo spalvas kiekvienas gali sukurti savo istoriją.

Jei A. Petrulio darbuose matyti meilė, nuolankumas gyvenimui, tai žvelgiant į Klaudijaus paveikslus, bent jau man taip kartais atrodo, kad gyvenimo kontrastai jį būtų žeidę.
Tačiau kaip be būtų, galiu pasakyti, kad Klaudijus turėjo tokį pat nuostabų spalvų pojūtį, kaip ir tėvas, tikriausiai tai buvo jam genais perduota Algirdo.

Nors nei sūnus tėvo, nei tėvas sūnaus niekada vienas kito nekopijavo, jų kūryba savita, individuali ir nepakartojama“, – teigė R. Jakutis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min