Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Bialobžeskis: mane žeidžia pigaus kontaktavimo su žiūrovais metas (video)

Andrius Bialobžeskis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Andrius Bialobžeskis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aktoriui Andriui Bialobžeskiui lapkritis – premjerų metas. Jau lapkričio 6, 7 dienomis aktorius kurs filosofinį kalėjimo virėjo vaidmenį Rolando Kazlo režisuotame spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“, o mėnesio pabaigoje su kūrybine grupe pristatys naują Kristijono Vildžiūno filmą „Kai apkabinsiu tave“, kuriame atliko vieną pagrindinių vaidmenų.

– Šis laikas, regis, jums itin aktyvus?

– Taip jau išėjo, kad šį mėnesį yra tiek spektaklio, tiek labai svarbi kino filmo premjera. Žinoma, šios premjeros iš esmės skirtingos: kino lauki kaip fakto, nes nieko jame nebepakeisi, o spektaklio premjera vieną dieną gali būti vienokia, kitą – kitokia...

– Praskleiskite uždangą – ko žiūrovai gali tikėtis iš būsimos Rolando Kazlo premjeros?

– Visų pirma žiūrovai turėtų tikėtis R.Kazlo, kaip aktoriaus, scenoje, taip pat labai savito jo, kaip režisieriaus, požiūrio tiek mūsų gyvenimo, tiek visuomenės raidos klausimu. Pagrindiniai aktoriai spektaklyje ir yra Rolandas Kazlas bei Artūras Sužiedėlis, o mes, visi kiti, daugiau mažiau kuriame epizodinius vaidmenis su svarbiais uždaviniais. Taigi žiūrovai išvys pamąstyti skirtą spektaklį ir čia tikrai nebus jokių cirkų.

Spektaklyje kalbama apie, visuomenės akimis, šiek kiek kvanktelėjusį žmogų, o mano personažas sako: „Beprotybė yra neapibrėžiama ir kiekviename iš mūsų teliūskuoja tie patys degalai tai pačiai ugniai užkurti.“– Jums teko dirbti su beveik visais Lietuvos režisieriais – koks jausmas, kai režisuoja jūsų kolega, kurį puikiai pažįstate?

– Tas jausmas toks savotiškas. Mes vienas kitą puikiai pažįstame, žinome stipresnes ir silpnesnes puses – turime apie ką pasišnekėti. Kūrybinis procesas vyksta bendravimo principu – kitaip nei su režisieriais, su kuriais vis tiek išlieka tam tikra distancija.

– Esate sakęs, kad kiekvienu savo vaidmeniu norite ką nors pasakyti žiūrovams – kokia jūsų šio vaidmens siunčiama žinutė?

– Spektaklyje kalbama apie, visuomenės akimis, šiek kiek kvanktelėjusį žmogų, o mano personažas sako: „Beprotybė yra neapibrėžiama ir kiekviename iš mūsų teliūskuoja tie patys degalai tai pačiai ugniai užkurti.“ Galbūt herojus sako „ne“. Mūsų laikais yra daug kam pasakyti „ne“: tam pačiam pramogų pasauliui, visam tam, kas mus dabar supa ir į ką esame giliai įklimpę. Turime daug galių viską keisti, bet svarbiausia yra gyventi savo gyvenimą, neprarasti savęs ir savo kelio. Mano filosofinis personažas, kalėjimo virėjas, labiau teigia patį gyvenimą, kad ir kas vyktų, jį tiesiog reikia gyventi ir nešti kažkokią savo misiją.

– Ne kartą esate išsakęs kritiškų minčių šiam laikui, dabartinei teatro situacijai – kaip jums pačiam sekasi vykdyti savąją misiją?

– Galbūt nenorėčiau to vadinti misija – per daug skambus žodis... Bet tas kelias, kuriuo pasirinkau eiti, yra sunkokas. Dabar man artimesni poezijos vakarai, su kuriais aš važinėju po Lietuvą.

Dabartinis pigaus kontaktavimo su žiūrovu metas man iš tiesų nelabai priimtinas. Pigaus teatro, televizijos įtaka nuskurdina žmones, jie ima statyti barikadas savo jausmams. Manau, kad visi žmonės jaučia daugiau, bet jie yra užsislėpę...

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Andrius Bialobžeskis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Andrius Bialobžeskis

Dabar žmogus, atėjęs į teatrą, daug prisijuokia, bet negali papasakoti, apie ką buvo spektaklis. O juk išėjęs iš spektaklio žmogus turi susimąstyti – jam nebūtinai turi viskas patikti, jis galbūt gali ne viską suprasti, bet teatras turi kažką kirbinti, nes jis nėra masažo salonas, mezgimo kursai ar dešrelių valgymo čempionatas.

Žmonėms reikia kalbėtis ir ta kalba neturi būti lengva – kartais reikia šnekėti šiurkščiai ir net žiauriai, kad žmoguje pabustų pozityvus pyktis. Kad jis pradėtų protestuoti, nes dabar atrodo, kad situacija baisi, bet visi tyli lyg baloje... Manau, kad viena teatro esmių yra kalbėtis, virpinti skaudulius, atverti pūlinius arba – priešingai – priminti vaikystės šviesulius, svajonę, ilgesį...

– Ir žiūrovai dabar tikriausiai yra išalkę to kalbėjimo...

– Manau, kad taip. Va, provincijoje į šiais metais minimo poeto Henriko Radausko šimtmečio vakarus arba į to paties R.Kazlo poezijos spektaklius ateina bent šimtas žmonių – vadinasi, kažkam to reikia. Šimtas žmonių yra labai daug. Pas mus dabar visi įpratę manyti, kad į renginį turi susirinkti dešimt tūkstančių kaip į „Siemens“ areną. O juk pokalbiui užtenka vos kelių žmonių...

– Mėgstama H.Radausko, Sigito Gedos poezija jums padeda išgyventi šį laiką?

– Man poezija iš esmės padeda gyventi – intymu ir pakankamai pažįstama, kas slypi tuose žodžiuose ir tekstuose. Mes pasiilgstame grožio metafizikos, nes likęs tik egzistencinis šaltis.

Gal šiais ar kitais metais pagaliau pavyks išleisti S.Gedos vieno ankstyvosios poezijos ciklo kompaktinę plokštelę, kurią jau įrašiau prieš pusantrų metų, bet dėl finansų trūkumo leidybos darbai sustojo.

Man labai smagu, kad su šia poezija galiu važinėti po periferiją. Dabar labai atsigavo miestelių ir kaimelių bibliotekos, kurios rengia labai jaukius vakarus. Visur žmonės svajoja, žiūri į žvaigždes, o ne tik KK2 ar serialus, kuriuose mums teko garbė narkotizuoti tautą... (Šypteli.)

– Nenoriu nieko jūsų klausti apie serialus ir jūsų sukurtą garsųjį personažą Mirką. Bet vis dėlto jums pačiam nėra keista, kad plačioji visuomenė jus pažįsta visai kitokį, nei esate iš tiesų?

– Aš kartais juokauju, kad poezija aš tarsi išpirkinėju kaltę... (Šypsosi.) Aktorystė nėra dėkinga profesija – nieko nepadarysi, tokia profesijos dalis... (Šypsosi.)

Ten, kur aš augau, kartelė buvo labai aukštai pakelta. Mačiau, kas yra už to spindinčio pasaulio, už plojimų, gėlių, šampano... Vienišas, pavargęs, išsekęs žmogus, su šalia stovinčiu KITO šešėliu – juk būdamas teatre visą laiką esi KITAS.– Jumyse teka profesionalių menininkų kraujas: garsiosios močiutės režisierės Kazimieros Kymantaitės, tetos aktorės Agnės Gregorauskaitės bei, žinoma, tėvų pianistų Aušros Banaitytės bei Jurgio Bialobžeskio. Kaip apibūdintumėte jų padarytą jums įtaką?

– Čia yra problema. Ten, kur aš augau, kartelė buvo labai aukštai pakelta. O šiuo metu ta kartelė labai nukritusi – tai mane šiek tiek žeidžia... Žinoma, tas manyje tekantis kraujas lėmė, kad visų mūsų panašus variklis... Ne paskutinio galingumo... (Juokiasi.)

– Kokias pamokas, gautas vaikystėje, nešiojatės?

– Tas gyvenimas iš esmės buvo pamoka. Ir toli gražu ne lengviausia ir ne ta, kurią išklausęs labai norėtum bristi į tuos pačius vandenis. Manau, daug ką netgi atbaidytų... Mačiau, kas yra už to spindinčio pasaulio, už plojimų, gėlių, šampano... Vienišas, pavargęs, išsekęs žmogus, su šalia stovinčiu KITO šešėliu – juk būdamas teatre visą laiką esi KITAS. Tai problema.

Beje, apie tai kalba ir vienas mėgstamiausių mano personažų – Aktorius spektaklyje „Bestija žydrom akim“ pagal A.Anros pjesę, kurią režisavo G.Makarevičius. Jis sako: „Kas liks po manęs, aktoriaus? Svetimi tekstai, svetimos grimasos, svetimos mintys?“ Tikrai taip, sutinku su autore. Jeigu nuoširdžiai eini tuo keliu, esi labai sunkus žmogus aplinkiniams.

– Bet jūsų tai neatbaidė...

– Ne, nes aš visada buvau avantiūristas. Bet kad tos pamokos su kaupu galioja ir mano gyvenime,  be abejonės. Šis kelias sunkus, o iš jo tiek ir lieka, kad krautuvėje esi pavadinamas Mirka... (Šypteli.) Bet kai žmogus nei iš šio, nei iš to pasako, kad jam patiko filmas „Aš esi tu“ ar Makbeto vaidmuo spektaklyje, kad jam yra svarbu tai, kas ir man – va, tada pradžiugina. Arba klausia, kada vaidinsiu Batuotą Katiną – čia apie monospektaklį „Katinas Temzėje“. (Juokiasi.)

Žiūrovai lapkričio pabaigoje kaip tik galės pamatyti ir įvertinti naują režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmą „Kai apkabinsiu tave“, kuriame jūs atlikote vieną pagrindinių – tėvo – vaidmenų. Kuo jis jums svarbus?

Įdomi pati garsaus režisieriaus Romualdo Juknevičiaus susitikimo su dukra po daugelio metų šaltojo karo suskaldytame Berlyne istorija, paremta tikru Dalios Juknevičiūtės laišku savo vyrui poetui Algimantui Mackui. Tas laiškas – kaip dramatiškas apsakymas.

Man teko susidurti su tų laikų inteligentais. Beje, pats R.Juknevičius buvo mano babos Kazės bendrakursis. Jis buvo ištremtas, persekiotas. Žmogus gyveno neviltingoje tuštumoje. Vaidinant jį, man reikėjo labai daug ieškoti savyje, nes esu aktyvus žmogus, o mano personažas – labai uždaras...

Galbūt ši istorija man įdomi ir dėl to, kad mano dukra dabar gyvena tremty... (Juokiasi.) Na, ne... Šiais laikais nėra jokių tremčių, juk yra „Facebook“... (Šypsosi.)

– Tiesa, kad jūs džiaugiatės bet kokio lietuviško filmo premjera?

– Taip. Bet kokio. Didžiulė bėda, kad mes neturime lietuviškų filmų industrijos ir dar, negana to, nugriauname Lietuvos kino studiją... Yra daug jaunų žmonių, kurių diplominius darbus esu matęs, galinčių kurti, bet tam nėra pinigų. Kinas gali išjudinti visus visuomenės skaudulius ir jis labai svarbus valstybei, tautai. Tai yra gyvenimo dienoraštis – dabar visos aktorių kartos pasirodo tik serialuose ir reklamose, kitaip jos nėra fiksuojamos. O aktoriams tai yra didelis smūgis.

Man pasisekė – per penkerius metus vaidinau dviejuose pilnametražiuose filmuose ir dar „Zero II“ parodijavau pats save, muilo operų herojų. Dabar daug niurzgančių, kad lietuviškas kinas lėtas, depresyvus, nuobodus, o yra toli gražu ne taip – tiesiog reikia pozityvesnio ir gilesnio požiūrio. Manau, su jaunų žmonių atėjimu į kiną prasiplės žanrinė mūsų kinematografo įvairovė.

Apskritai aš su šviesiomis mintimis žvelgiu į ateitį – reikia tik Karmėlavos oro uostą uždaryti, kad visi tie jauni žmonės iš Lietuvos neišvažiuotų. (Šypteli.)

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min