– Visų pirma žiūrovą tikriausiai suintriguoja jūsų spektaklio pavadinimas – „Dior in Moscow“. Kaip jis gimė?
– Mano kolegė Ingrida Gerbutavičiūtė atkapstė senas nuotraukas iš, atrodo, 1959-ųjų, kai „Dior“ kolekcija buvo atvežta į Maskvą. Tos nuotraukos iš tiesų labai kontroversiškos, nes po karo praėjus dar neilgam laiko tarpui stovi visos „babuškos“, matome visą skurdą ir vargą, o kartu ir tas be proto gražias moteris, vaikščiojančias Maskvos gatvėmis.
Priešprieša tarp skurdo ir prabangos, sovietinės ir vakarietiškos aplinkos buvo labai ryški ir net nenatūrali – juk net ir Paryžiuj „Dior“ modeliai nevaikšto gatvėmis – tačiau mus labai suintrigavo. Sąmoningai nevertėme pavadinimo į lietuvių kalbą – angliškas pavadinimas sukuria distanciją.
– Spektaklyje analizuojate šiuolaikinės moters portretą ir identitetą. Kas paskatino imtis šios temos?
– Pirmasis postūmis buvo pakankamai praktiškas – rašėme paraišką dalyvauti labai įdomiame centrinės Europos projekte „Identity.Move“, kur dalyvavo 24 menininkai iš, berods, 12-os šalių. Paraiškoje turėjo atsispindėti tapatybės tematika. Tapatybė yra labai plati tema, į kurią gali tilpti iš esmės bet kas, bet mes rėmėmės savo asmeniniais išgyvenimais, aplinka, kurioje esam.
Nors atrodo, kad jau labai seniai – 25-eri metai nėra toks jau trumpas laiko tarpas – esame laisva šalis, nuolat išlenda kompleksai, elgesio modeliai, kuriuose justi „antrarūšiškumo“ prieskonis.
Kadangi su Ingrida teko ir anksčiau keliauti į įvairius seminarus ir konferencijas, stebėdavom pačios save ir kitus žmones, atvykusius iš posovietinės teritorijos.
Visad keldavom klausimą – kodėl mums išlenda kažkoks kompleksas? Nors atrodo, kad jau labai seniai – 25-eri metai nėra toks jau trumpas laiko tarpas – esame laisva šalis, nuolat išlenda kompleksai, elgesio modeliai, kuriuose justi „antrarūšiškumo“ prieskonis. Lyg visad turėtume kažką įrodinėti. Kai atvažiuoja kokie skandinavai, jiems įrodinėti nereikia nieko. Jie tiesiog yra žmonės, kurie save suvokia kaip pasaulio piliečius.
Beanalizuojant šiuos modelius labai konkrečiai apsibrėžėme, jog kalbėsime apie moteris ir vertybių pokytį. Mes kalbame apie šiuolaikinę moterį, bet analizuojame ir visą bagažą, kurį gavome iš savo mamų.
Tiek būdamos rezidencijoje Čekijoje, tiek Lietuvoje darėme daug interviu su šešiasdešimties-septyniasdešimties metų moterimis, kurios Čekijoje išgyveno Aksominę revoliuciją, pas mus – valstybės atgimimą. Bandėme išsiaiškinti, ką reiškia, kai pasikeičia vertybės, kai tai, kas buvo pamatas, staiga apsiverčia ir kaip žmogus prie to prisitaiko. Buvo labai įdomu tai susisieti, apžvelgti kelią, nueitą iki mūsų.
Daug rėmėmės ir įvairiais moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, viename amerikiečių mokslininkės straipsnyje išskiriami keturi posovietinės moters mentaliteto tipai. Šis straipsnis iš dalies tapo spektaklio dramaturgija.
– Spektaklį kūrėte su dramaturge, šokio kritike Ingrida Gerbutavičiūte. Kaip drauge dirbote?
– Laimėjus konkursą dalyvauti projekte „Identity.Move“ mums buvo pasiūlyta mėnesio rezidencija Čekijoje, kur dirbome ne tiek prie praktinės medžiagos, kiek prie teorijos rinkimo, dramaturgijos kūrimo. Tai buvo tiriamoji rezidencija, po kurios su Čekijos publika galėjome pasidalinti savo idėjomis ar pristatyti sukurtą medžiagą. Tačiau per paskutiniąją savaitę sudėliojome performanso tipo pristatymą.
Galbūt tai ir įdomu, jog Ingrida nėra nei aktorė, nei šokėja, ir todėl gali būti kitokia nei visas taisykles žinantis aktorius, kuris tuo, ką iš anksto atsineša, tikėtina, sugriautų visą mūsų koncepciją.
Ingrida niekada nebūna scenoje – ji rašo apie šokį, padeda kurti dramaturgiją, o ir aš pati scenoje būnu vis rečiau, tačiau po performatyvios mūsų prezentacijos nusprendėme, kad scenoje pasirodyti turime abi, nes ši tema mums pačioms yra be galo jautri ir aštri.
Pagalvojome, kad kviestis aktorius ar šokėjus gal net nebūtų prasminga. Galbūt tai ir įdomu, kad Ingrida nėra nei aktorė, nei šokėja, ir todėl gali būti kitokia nei visas taisykles žinantis aktorius, kuris tuo, ką iš anksto atsineša, tikėtina, sugriautų visą mūsų koncepciją.
Gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, turėdamos dramaturgiją ir visą tiriamąją medžiagą, ėmėme ieškoti sceninės kalbos. Pasikvietėme tame pačiame projekte dalyvavusią bulgarų menininkę Albeną Baevą, kuri visoje koncepcijoje pridėjo dar vieną sluoksnį, bei kompozitorių Antaną Jasenką.
Nuprendėme naudoti daug teksto iš savo pristatymo, nors iš pradžių neplanavome to daryti. Išaiškėjo skirtingos temos, apie kurias norėjome kalbėti, tekstas, muzika, video. Galbūt net sunku tai pavaidinti „švariu“ šokio spektakliu, nes čia persipina daug skirtingų disciplinų.
Anksčiau visad sakydavau, kad gilintis į vyrų ar moterų problematiką lyg ir neįdomu, bet tos temos, nori nenori, kažkaip ateina.
– Prieš keletą metų spektaklyje „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ analizavote vyrų išgyvenimus, šįkart imatės moteriškumo temos. Ar kuriant šiuos spektaklius pasikeitė jūsų pačios santykis su šiomis temomis?
– Manau, mano pozicija tik dar labiau sustiprėjo. Supratau šios problematikos aštrumą – kokioje situacijoje yra vyrai, kokioje moterys, kaip ši tema atsispindi jų tarpusavio santykiuose, pradedant nuo asmeninės erdvės, pastebėjimų apie savo ir savo vyro santykius, o gal net ir pokyčių juose.
Anksčiau visad sakydavau, kad gilintis į vyrų ar moterų problematiką lyg ir neįdomu, bet tos temos, nori nenori, kažkaip ateina. Tačiau visad stengiuosi pažvelgti per specifišką kampą, kurį turi ir spektaklis „Dior is Moscow“, siūlantis pasižiūrėti į moteris per posovietinę prizmę.
– Kaip vertinate šiuolaikinio šokio sceną, žvelgiant iš lyčių reprezentacijos perspektyvos?
– Šiuolaikinis šokis man labai patinka dėl to, kad nebijo kalbėti aštriomis temomis. Žvelgiant į pasaulinį kontekstą, ypač „vakarietišką“ šokį, akivaizdu, kad apie skirtingų lyčių ar homoseksualų problemas kalbama labai drąsiai.
Lietuvoje kurį laiką mane erzindavo poetiškas lyčių problematikos pateikimas, savęs paieškos klausimų angažavimas.
Lietuvoje kurį laiką mane erzindavo poetiškas lyčių problematikos pateikimas, savęs paieškos klausimų angažavimas. Vienu metu tai net vadinau „šokio terapija“.
Kiekvienas menininkas pradeda nuo sau aktualių temų, o tai, kaip tema bus ištransliuota auditorijai, ar iškelta problema „susišauks“ su žiūrovo jausmu – jau meistrystės klausimas.
Lietuvoje dar jaučiamas atotrūkis nuo Vakarų, tačiau dabar galiu pasidžiaugti, kad šios temos darosi vis aktualesnės, globalesnės. Šokėjai daug labiau reaguoja į tai, kas vyksta dabar, tampa savikritiški, saviironiški. Manau, kad tai tik į gera.
