Darius Mikšys Venecijos bienalėje gavo ne tik diplomą, bet ir... arbatpinigių

Lietuvoje jūsų projektas sulaukė labai prieštaringų vertinimų, o Venecijoje komisijos buvote įvertintas specialiu diplomu. Kiek jums tai svarbu ir ar smagu nutildyti kritikus?

Prieštaringi vertinimai – taip pat geras įvertinimas. Tiek Vilniuje, tiek Venecijoje idėja susilaukė komplimentų. Atidarymo dienomis Venecijoje buvo malonu juos girdėti iš meno žurnalistų, kuratorių ir meno kritikų. Mano manymu, bienalės žiuri įvertinimas labiau svarbus pritariantiems projektui, o ne jo oponentams.

Kaip į jūsų siūlomą meninę patirtį, kai kiekvienas lankytojas iš katalogo gali pasirinkti norimą Lietuvos menininko kūrinį apžiūrai, reaguoja Venecijos bienalės lankytojai?

Kaip jau minėjau, sulaukiau daugybės komplimentų iš profesionaliosios publikos. Tačiau gavome ir žiūrovų įvertinimo prizą, ir pavienius pasisakymus apie mūsų paviljoną kaip geriausią visoje parodoje. Paviljonas, manau, populiarus tiek, kiek populiarus yra visas menas, kuris galbūt yra visai nepopuliarus, lyginant jį su muzikos scena. Nors ne mažiau svarbus.

Dalios Dudėnaitės nuotr./Dariaus Mikšio projekto „Už baltos užuolaidos“ pristatymas Venecijos bienalėje

Kaip, jūsų akimis, pasiteisino jūsų projekto idėja ją įgyvendinant?

Laiške, kuriuo kreipiausi į Lietuvos menininkus, kviesdamas juos dalyvauti kolekcijoje, regis, pasakiau viską ir pridurti nieko neturiu. O idėjos realizavimas nepakeitė idėjos, bet greičiau pakeitė mane – susipažinau su lietuvių menininkais, su kuriais kitomis aplinkybėmis susipažinti vargu ar butu tekę. Tai yra labai vertingos ir įkvepiančios pažintys.

Galbūt jau pastebėjote, kurie Lietuvos menininkai, pristatomi jūsų projekte, pelno daugiau lankytojų susidomėjimo?

Statistika yra, bet ji gali būti labai netiksli. Tarkim, pareikalautų eksponuoti darbų statistika nefiksuoja kataloge peržiūrėtų darbų statistikos. O kataloge galima peržiūrėti daugybę kūrinių ir – dėl laiko stokos jų nepareikalauti. Tenka matyti lankytojus, kurie valandų valandas varto katalogą, tarsi nebūtų kitų paviljonų! Vėliau jie atsistoja ir išeina. Kiti lankytojai, trumpai pavartę knygą, išsirenka kelis kūrinius.

Visada lankytojams sakome, kad kūrinių skaičius eksponavimui nėra ribojamas. Daugiausia vienu metu užsakytų kūrinių buvo gal per dešimt. Už kūrinio atnešimą iš vienos pagyvenusios poros gavau net arbatpinigių!

Dalios Dudėnaitės nuotr./Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“

Ką galėtumėte pasakyti tiems menininkams, kurie atsisakė duoti savo darbus jūsų projektui?

Atsisakymas duoti darbus kolekcijai (ne man) nereiškia visiško nedalyvavimo, todėl noriu padėkoti už laiką ir energiją visiems – ir esantiems kolekcijoje, ir nesantiems.

Kai kurie kūriniai yra didelių formatų – ar fiziškai nėra sudėtinga juos pristatyti lankytojams iš už baltos užuolaidos?

Turime ratukus dideliems ir sunkiems kūriniams. Eksponuoti gali ir vienas žmogus, bet dėl saugumo ir tikrumo dirbame dviese. Greitai mus pakeis kita pamaina.

Dalios Dudėnaitės nuotr./Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“

Jau Lietuvoje buvo iškeltas klausimas, ar nenukentės kūriniai nuo tokio transportavimo – kaip pavyksta juos prižiūrėti ir saugoti?

Kūriniai nukenčia visada – tiek transportuojami, tiek saugomi vienoje vietoje. Mūsų atveju nesaugiausia buvo tada, kai iš dėžių, kuriose kūriniai buvo gabenami į Veneciją iš Vilniaus, jie buvo perkeliami į saugyklą paviljone. Apsiėjome be techninių nuostolių – nei vieno suskilusio stiklo, o jų turime nemažai. Deja, kūrinių pažeidimus pastebėti sunkiau. Tiesa, sugedo vienas elektroninis meno kūrinys – nepaleidžia jo kompiuteris.

Apskritai man pradeda aiškėti, kad darbų archyvavimas yra tokia metodiška veikla, kurioje kuo mažiau žilų plaukų – tuo ji efektyvesnė.