Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Darius Petkevičius: mėgstu griauti savo gyvenimo ramybę

Darius Petkevičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Darius Petkevičius
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aktorius Darius Petkevičius namais jau trejus metus vadina Vilnių, kuriame ir toliau priima gyvenimo iššūkius. Sukūręs per dvidešimt vaidmenų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, pažįstamas iš populiarių komedijų, įkūnydamas blogiuką televizijos seriale, vesdamas renginius ir siekdamas aktoriaus-renginių vedėjo magistro laipsnio, 37-erių D.Petkevičius prisipažįsta, kad „dūšia jau prisirpusi skausmams ir tragedijoms“.

Jūs vaidinate Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, taip pat esate pažįstamas iš spektaklių „Striptizo ereliai“ ir „Radijo ereliai“, tėvystės patirtimi dalijatės monospektaklyje „Tėtis“, neseniai pasirodėte televizijos seriale „Pavogta laimė“, o kino žiūrovai jus prisimena iš nemažai filmų – kokiu amplua jums labiausiai patinka būti pristatomam?

Aktoriaus profesija tikriausiai tuo ir dėkinga, kad gali pabūti viskuo. Tačiau per paskutinius trejus metus aš į publiką einu kaip komedijų bei pramoginių spektaklių personažas. Humoras yra puiki forma bendrauti su žiūrovu, tačiau ta forma nėra paprastai įvaldoma, kaip dažnam gali pasirodyti.

Tiesa, televizijos ekrane šmėžuoja visai kitoks mano įvaizdis – tokio baisaus žmogaus, blogiuko, bet man kaip aktoriui ši patirtis labai įdomi. Ten aš išvaduoju savo Id energiją. (Juokiasi) Blogiukas turi daugiau galimybių atsiskleisti – gali tiek daug blogųjų charakterio savybių suvaidinti ir perteikti! Juk visi mes kažkur slepiame savo blogąją energiją ir jeigu gali ją tokiu būdu išleisti – tai yra laimė aktoriui.

Šiaip aktoriaus gyvenime ko jau ko, o ramybės tikrai nėra – tiek finansine, tiek psichologine, tiek filosofine prasme.Tačiau, kai žiūrovai pripranta prie aktoriaus-komiko, jiems labai sunku tą patį aktorių suvokti dramatiniame vaidmenyje...

Taip, reikia kažkokio laiko atstumo nuo žiūrovų pamėgto tavo įvaizdžio, kurį dažniausiai suformuoja ne teatras, o televizija. Teatre tai mažiau jaučiama. Žiūrovas pamilsta aktorių ir laukia jo naujų vaidmenų, seka jo kūrybinę biografiją.

Mano vaidmenų komedijose sąrašas nesibaigia, nes Panevėžyje jau laukia nauja pjesė – situacijų komedija, kur vaidinsiu labai įtarų, griežtų pažiūrų vyrą. Galbūt dabar tokių vaidmenų laikas, gal aš pats taip jaučiuosi... Kita vertus, negalima atmesti fakto, kad dabar yra tokia paklausa.

Užsiminėte apie Panevėžį – vis dar spėjate vaidinti Juozo Miltinio dramos teatre?

Dabar mano gyvenimas kaip kareivio ar kunigo, kuriuos bet kada gali kur nors iškelti. (Šypsosi) Nors gyvenu Vilniuje, esu etatinis Juozo Miltino dramos teatro aktorius, važinėju į repeticijas Panevėžyje.

Tokia situacija aktoriui dar vienas būdas nesustoti vietoje. Šiaip aktoriaus gyvenime ko jau ko, o ramybės tikrai nėra – tiek finansine, tiek psichologine, tiek filosofine prasme. Bet man patinka tas judėjimas, nes atstumas duoda naujų impulsų, galimybių sugrįžti į savo kolektyvą, kurį aš labai myliu – jis dabar išgyvena sunkius laikus, pasikeitimų periodą, kuris, tikiuosi, išeis į gerą. Tikiu.

Jūs jau treji metai gyvenate sostinėje – kaip dėl šios gyvenamosios vietos permainos pasikeitė jūsų gyvenimas?

Seniau važinėdavau iš Panevėžio į Vilnių vesti renginių, repetuoti, o dabar iš Vilniaus važiuoju į Panevėžį vaidinti. Mūsų visa šeima kažkaip sėkmingai prisiderino prie naujo gyvenimo. Dabar vaikai, kai važiuojam į Panevėžį, sako, kad važiuoja „į kaimą“. (Juokiasi) Panevėžys jiems tapo kaimu, kur gyvena jų seneliai, o aš atsimenu – kaip aš kovojau, kai Panevėžiui norėjo atimti miesto statusą... (Šypsosi)

Man Panevėžio miesto rūpesčiai ir džiaugsmai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip šeimos ar giminių problemos.Nors ir pakeitėte miestą, jūsų kaip režisieriaus vardas šmėžuoja daugelyje miesto renginių. Panevėžiui vis dar jaučiate sentimentus?

Būna žmonių, kurie ignoruoja savo gimtąjį miestą, net slepia, iš kur kilę... Man Panevėžio miesto rūpesčiai ir džiaugsmai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip šeimos ar giminių problemos. Būdavo labai nemiela girdėti, kai miestui buvo klijuojamos visokios etiketės per tą juodąjį laikotarpį. Mes su kolegomis kultūrininkais bandėme parodyti, kad „taip, mes vaikštome miesto gatvėmis“. Ačiū dievui, dabar tas laikas baigėsi. Aš esu savo miesto patriotas, nesvarbu, kur gyvenčiau.

Pakalbėkime apie spektaklius. Prieš keletą metų „Domino“ teatre pradėjote vaidinti spektaklyje „Striptizo ereliai“, vėliau – „Radijo ereliai“. Spektaklio aktoriai interviu ne kartą prisipažino, kad nusirenginėti buvo nelengva – kaip sekasi dabar, praėjus kuriam laikui?

„Striptizo ereliai“ buvo didžiulis iššūkis, nes reikėjo ne tik vaidinti siužetą, bet ir finale šokti maždaug taip, kaip tai daro profesionalai arba kaip tai įsivaizduoja mūsų personažai. Tačiau problema ta, kad mūsų personažai turi mūsų kūnus, kuriuos mes turime parodyti finale... Dėl to vyko labai didelės vidinės diskusijos – ir ne vienam man. Visi mes vaikščiojome pakampiais, kol išdrįsome savo vyriškoje bendruomenėje prieiti prie nusirenginėjimo... Tas „iššūkis“ mus labai suvienijo.

Per tą nepatogumą suradome vienybę ir sukūrėme vyrišką bendruomenę, kurios nariai vienas kitą palaiko visokiuose televiziniuose šou ir net padeda vienas kitam nusipirkti ekologiškos mėsos ar obuolių! (Juokiasi) Susikūrė savotiškas „erelių turgelis“. (Šypsosi) Visa tai, ką mes išgyvenome, mums padeda ir pasakyti vienas kitam pastabų bei išlaikyti pilnas žiūrovų sales. Sutinku, kad šis spektaklis yra daugiau šou. Bet, manau, visokio teatro reikia Lietuvoje.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Darius Petkevičius
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Darius Petkevičius

Kiek kitoks yra jūsų monospektaklis „Tėtis“, kurį jūs vaidinate pasikeisdami su Ramūnu Rudoku...

„Tėtis“ yra iššūkis ne grupei, o pačiam sau, nes žinau, kad jame viską turiu padaryti vienas. Šioje situacijoje mane gelbėja renginių vedėjo patirtis, betarpiškas bendravimas, santykių užmezgimas, improvizacija – tai lyg pamatas, kurį turėjau, prieš pradėdamas repetuoti. Buvau neužtikrintas, tačiau, po premjeros – atsidusau: „Aš galiu...“ Didžiausias šio žanro pavyzdys man yra Dainius Kazlauskas, kuris puikiai vaidina „Urvinį žmogų“.

Kiek šiame spektaklyje yra asmeninės patirties?

Ši pjesė taip parašyta, kad joje yra maždaug 70 proc. situacijų, kurias išgyvena visi, tapę tėvais. Ir visiems smagu stebėti ir galvoti, kad taip yra ne jiems vieniems, bet visiems. (Šypsosi) Susirenka tokia tėvelių bendruomenė ir visi juokiasi, atsipalaiduoja, kad ne jiems vieniems taip. (Juokiasi) Vaiko gimimo stebuklas įneša pokyčių į kiekvienos šeimos gyvenimą ir apie tai galima kalbėti rimtai, kaip per psichologijos paskaitą, arba lengvai. Aš renkuosi linksmą kalbėjimo formą...

Kad jau prakalbome apie paskaitas, kas jus, profesionalų aktorių, paskatino vėl tapti studentu ir su „Trupe Liūdi“ studijuoti magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Akademija man buvo lyg uždraustas vaisius, nes aš studijavau Vilniaus universitete aktoriaus-filologo kurse, kurį surinko Keistuolių teatras. Daugelis mano kurso draugų yra Keistuolių teatro aktoriai, o aš dėl šeimyninių aplinkybių, mirus tėčiui, nusprendžiau grįžti į Panevėžį. Taigi mums dėstė Akademijos dėstytojai, bet mes joje nesimokėme. Todėl dabar pasinaudojau šansu tapti Akademijos studentu ir studijuoti aktorių-renginių vedėjų kursą. Man įdomu sujungti savo praktines ir teorines renginių vedėjo žinias bei jas susumuoti magistro darbe.

Aš lyg ir mėgstu griauti savo gyvenimo ramybę. Seniau tie griovimo būdai buvo visai kitokie, nei dabar įvardinti, bet džiaugiuosi, kad dabar liko tik šitie...Jei atmestume finansinę naudą, ar pats renginių vedimas yra jūsų arkliukas?

Kontaktinis santykis su žiūrovu, improvizacija man yra artima, todėl finansinė pusė nėra pagrindinis motyvas, kodėl aš tai darau. Per įvairius renginius nutinka tokių situacijų, kad aš kaip aktorius turiu staigiai sugalvoti, kaip išsisukti, ir taip lavinu savo aktorinį aparatą – tai kartais padeda darbe teatre, kuriant personažus.

Koks jausmas studijuoti su gerokai jaunesniais aktoriais?

Jausmas keistas. Mano dėstytoja Neringa Čereškevičienė vakar man sakė: „Tu pabūk studentu, nulipk nuo scenos!“ Lengva pasakyti! (Juokiasi) Kai tu užlipi ant scenos, labai sunku nuo jos nulipti. Tas savęs „restartas“ labai keistas. (Šypsosi) Vidiniai balsai kartais sako: „Na, kas tu? Koks tu studentas!...“ (Juokiasi) Bet yra palaima vėl surasti save tokį, koks buvai, ar bent pasijausti tokiu. Nusiimti tuos apaugusius štampus, kuriuos tu pats, save gindamas, užsiaugini, ir surasti naujų kelių – labai įdomu. (Šypsosi)

Dar labai įdomu stebėti savo kurso draugus, jų mąstymą. Tik ką baigę žmonės yra visiškai kitokie, nei buvome mes. Kas mane žavi, žiūrint į tuos jaunus žmones, tai žmogaus drąsa. Galbūt tai yra mūsų Nepriklausomybės padarinys. Tai ne tik jaunatviškas maksimalizmas, o kitokia žmogaus savijauta.

Iš to, kad ryžotės vėl priimti studento vaidmenį, „Striptizo ereliuose“ nusirengti, galų gale suvaidinti politinio pobūdžio filme „Pilotas“, atrodo, kad jūs mėgstate iššūkius ir nepaisote galimos negatyvios reakcijos?

Galbūt mano tokia natūra... Aš lyg ir mėgstu griauti savo gyvenimo ramybę. Seniau tie griovimo būdai buvo visai kitokie, nei dabar įvardinti, bet džiaugiuosi, kad dabar liko tik šitie... (Juokiasi) Tokiu būdu griauti ramybę man patinka. (Šypsosi)

Kokios kitos avantiūros dabar galima iš jūsų laukti?

Kūrybine prasme avantiūrų lyg ir nenusimato. Bet vieną dalyką būtinai turiu padaryti – tai perskaičiusi tikrai apsidžiaugs mano žmona. (Šypsosi) Šią vasarą turiu išlaikyti vairavimo teises. Turiu tokių gyvenimo skolų, kurias turiu atiduoti. Kai išlaikysiu tas teises, pasidėsiu ir jų man nereikės, bet išlaikyti aš turiu.

Betgi jūsų gyvenimas toks mobilus – negi automobilis nepalengvintų jo?

Sąlygos jau lyg ir verstų keisti gyvenimo būdą, bet aš taip išmokau važinėti autobusais, aš taip ten moku laiką leisti – paskaityti, pamąstyti, ruoštis ką nors... (Juokiasi) Deja, gaunu iš sūnaus priekaištų – o kaip jis džiaugiasi, kai tėvas kieme perstato automobilį! (Juokiasi) Visi tėvai vairuoja, o jo ne... Tai suprantu, kad tėvas turės kažką padaryti šiuo klausimu. (Šypsosi)

O kaip jūs, kaip vyras ir tėtis, grąžinate skolą šeimai už tas dienas ar naktis, kai dirbate, vedate renginius ir pan.?

Paprastas pavyzdys – jau devinta vakaro, sūnui kaip ir reiktų eiti miegoti, dukra jau miega, bet mes kartu išeiname pavedžioti šuns. Jam toks didžiulis malonumas, kad su tėčiu gali išeiti vėlai vakare, beveik naktį, pasivaikščioti kartu – grįžta raudonais žandais ir yra labai laimingas. (Šypsosi) Keliais sakiniais persimetame apie jam svarbius dalykus.

Kai esi tik su žmona, gali sakyti, kad ji žinojo, kas aš toks, koks mano gyvenimo būdas, bet vaikams juk to nepaaiškinsi... Jie jau pripratę, kad tėtis išvažiuoja, tėtis vėlai grįžta, todėl parėjus namo – abu vienu metu traukia tėtį į visas puses.

Ko sau palinkėtumėte šiandien?

Sau palinkėčiau permainų etapo. Viliuosi, kad šis kūrybinis laikotarpis pasikeis į kitą. Jau dūšia lyg ir prisirpusi visiems skausmams ir tragedijoms... Bet – bus matyt. (Nusišypso)

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Darius Petkevičius
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Darius Petkevičius

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min