Dominykas Vaitiekūnas: jei pats nebūsi kelrodis – niekas iš tamsos neišves

Kaip jautiesi, pasibaigus projektui „Šok su manimi“ ir nuslūgus įtampai?

Kūnas po savaitės pradėjo rodyti visokius ženklus, kad kažkas ne taip, trūksta judėjimo. Vakar kambary net pradėjau sukinius daryti ir kojas kilnoti – reikėjo kažkur iškrauti fizinę energiją.(Šypsosi)

Žiauriai geras jausmas aplankė tada, kai šeštadienio vakarą galėjau nueiti į kiną... Kažkas tokio! Ir tai, kad nereikia kelis kartus per savaitę lėkti į Kauną – yra nuostabu. Džiaugiuosi, kad galiu nukreipti savo kūrybines mintis, dėmesį ir energiją į labai pasiilgtą sferą. Tiesa, šokiai manęs taip greitai nepaleis – su partnere turime užsakymų privatiems renginiams, taip pat šoksime sportinėse varžybose parodomąją programą.

Užsikrėtei televizija per tuos daugiau nei keturis mėnesius?

Manau, kad ne. Jeigu televizijoje atsirastų man įdomus darbas, sutikčiau pabandyti. Tačiau kol kas gavau keletą pasiūlymų dalyvauti kituose televizijos projektuose ir visų atsisakiau, nes mano profesija nėra „televizijos šou dalyvis“. (Juokiasi) Kol kas manęs tai netraukia ir noriu pailsėti.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dominykas Vaitiekūnas

Esi ne kartą sakęs, kad tau kaip neetatiniam aktoriui, kuris turi pats savimi pasirūpinti, būtina reklama. Kaip nusprendi, kada pasakyti „stop“ ir nebeparduoti savęs?

Nebemačiau naudos. Be to, buvimas televizijoje man buvo labai psichologiškai sunkus periodas. Privalai save mobilizuoti, niekada negali atsipalaiduoti, kiekvieną šeštadienį turi ne tik ateiti ir pabūti, bet ir parodyti kažką naujo. Nesakau, kad buvo blogai, bet tai reikalauja labai daug energijos, psichologinio nusiteikimo, savęs pastatymo į rėmus, nuolatinio atsisakinėjimo susitikti su draugais, su šeima, praleisti penktadienio naktis ne namie, nedalyvauti draugų asmeninėse šventėse, nesilankyti kultūriniuose renginiuose, nežiūrėti kino, neskaityti knygų ir t.t.

Ši patirtis išėjo į naudą, tik svarbu laiku sustoti ir nepriimti viso to, kas buvo, rimta gyvenimo realybe – nes didele dalimi tai buvo fikcija.

Ko labiausiai pasiilgai per šį laiką?

Labiausiai pasiilgau galimybės išsijungti telefoną, pasakyti, kad aš ko nors negaliu, nenoriu ar blogai jaučiuosi – visą projekto laiką turėjau būti visada pasiruošęs kaip kareivis.

Dar labai pasiilgau paprasto bendravimo, aplinkos, kuri supranta juodąjį humorą. Savo kompanijoje buvau pratęs labai žiauriai juokauti, o šokių projekte pastebėjau, kad kai kurie mano pasisakymus priima labai rimtai. Kartais pasiilgdavau intelektualesnių šnekų, kad kas nors ateitų ir pasakytų, ką vakar skaitė ir ką sužinojo...

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dominykas Vaitiekūnas ir Justė Žemaitytė

Kaip tau atsiskleidė Lietuvos šou verslas iš vidaus?

Mane nustebino, kad tie žmonės, kurie Lietuvoje krauna didžiulį kultūrinį mėšlą, yra ne tokie kvaili, kaip man anksčiau atrodydavo. Pasirodo, jie būna paprasti, nuoširdūs, protingi, o kartais – net ir apsiskaitę! Ir aš niekaip negaliu suprasti, su kokiu vidiniu konfliktu jie gyvena, jei iš viso jį išgyvena. Kai kuriuose žmonėse ryškiai mačiau vidinius konfliktus, bet viešumoje jie pristato tik savo besišypsantį veidą.

O tau pačiam nekyla minčių dėl finansinės gerovės lipti į tavo vadinamą mėšlą?

Bent jau kol kas, šiame gyvenimo periode, su dabartine pasaulėžiūra aš tokio dalyko daryti nenorėčiau ir kol kas neturiu tam būtinybės. Būtų juokinga, jei staiga iš grupės, kuri daro muzikines parodijas, pats tapčiau parodija... Būtų labai keista. (Šypteli)

Kalbant apie grupę – kaip tavo televizinę karjerą atlaikė „Liūdni slibinai“?

Tokį ilgą laiką dirbti kūrybinį darbą be mano „Liūdnų slibinų“ kolegų buvo didelis išbandymas. Tačiau sprendimą man eiti į televizijos projektą priėmėme kartu. Kritiniais momentais statant šokius sulaukdavau iš jų pagalbos, idėjų, patarimų. Aš jų pasiilgau kaip ir jie manęs, manau. Galėsime atsigriebti – vasario mėnesį pradėsime įrašinėti antrąjį „Liūdnų slibinų“ albumą.

Už pravaikštas grupėje turėtum atsidėkoti savo populiarumu pritraukdamas naujų žiūrovų ir gerbėjų...

Tikiuosi, kad taip nutiks. Kol kas sunku pastebėti gerbėjų augimą, nes mūsų koncertuose dvejus metus iš eilės ir taip būdavo anšlagai. Deja, mūsų žanro prigimtis neleidžia išeiti į arenas ar stadioną – norisi koncertuose kuo daugiau žmonių sutalpinti, bet baisu, kad nenukentėtų kokybė.

Nors televiziją paleidai, tavo užimtumas nesumažėjo?

Tikrai ne. Dabar rašau magistrinį darbą tema „Translytis personažas Gintaro Varno teatre“, nuo kito mėnesio prisijungsiu prie kolegų, statančių magistro spektaklį. Taip pat vasarį surengsime koncertus „Ne arklio Dominyko istorijos“, kuriuose aš skaitysiu Milošo Macourekos pasakas, Ona Kolobovaitė dainuos įvairių kompozitorių kūrinius apie pasakų herojų gyvenimus, fortepijonu skambins Kęstutis Pavalkis, smuiku grieš Agnė Doveikaitė-Rubinė, o kontrabosu – Danielius Rubinas. Dar laukia šokiai su partnere, žadu imtis ir pedagoginės veiklos.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dominykas Vaitiekūnas

Žiūrint iš šalies, kaip neetatiniam aktoriui, kurio, anot tavęs paties, niekas niekur nelaukia, tau sekasi save realizuoti.

Ta sėkmė ateina bedirbant. Negalėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, šokių projekte man buvo labai lengva ir nereikėjo daug pastangų. Mes beprotiškai daug dirbome ir treniravomės. Kartais sulaukiu tokių komentarų: „Kaip tau viskas lengva – viskas savaime išeina“. Na, negaliu sakyti, kad lengva. Savo praktikoje dar nei vieno darbo nepadariau be kruvino darbo ir labai daug kantrybės.

Nuo pirmo kurso dėstytojai mus mokė bet kokia kaina labai daug dirbti ir kad nei vienas darbas nepasidaro savaime: ir vaikai neužsiaugina, ir spektaklis nepasistato, ir santykiai nesivysto savaime.  Tie, kurie šią pamoką, kad turi kurti ekstremaliomis aplinkybėmis, įsisavino – išliks scenoje. Bet jei pats sau nebūsi kelrodis ir nešviesi tamsoje su žibintu – niekas iš tos tamsos tavęs neišves.