Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donatas Večerskis: „Nepažįstu nė vieno bedarbio filosofo“

Filosofijos daktaras Donatas Večerskis. Luko Motiejūno nuotr.
Filosofijos daktaras Donatas Večerskis. Luko Motiejūno nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daugelio romantizuojama, kartais pašiepiama ir atrodytų šiandien jau nebepritaikoma profesija – filosofas. Tarsi dar vienas priekaištingas akmenėlis į humanitarinių mokslų daržą. Be reikalo. Su filosofijos daktaru, dėstytoju, portalo 15min.lt generalinio direktoriaus pavaduotoju Donatu Večerskiu kalbamės apie praktinę filosofijos pusę. Apie jos naudą kuriant save, kaip ypatingai darbo rinkai patrauklią asmenybę.

– Kas jums, kaip filosofui, šiandieniniame pasaulyje kelia didžiausią nerimą?

– Kad po I ir II pasaulinių karų, po holokausto ir po visų kitų negandų, kur jau atrodytų žmogus turėtų suvokti, kad karai ir ideologijos neveda į nieką pozityvaus, vėl savo aplinkoje matome procesus, kurie gąsdina savo tamsumu. Kai galios žaidimai pradeda viršyti empatiją, racionalų protą ir ima kelti grėsmę tam, ką mes laikome vertingaisiais dalykais gyvenime, t.y. žmogui ir demokratijai. O dar kaip bandančiam filosofuoti žmogui, man baisu, kad žmogus šią savo prievartą siekia legitimizuoti ir pagrįsti ideologijomis ar idėjomis.

– Tuomet, kas džiugina?

– Kad turime galimybę apie šias grėsmes kalbėti ir diskutuoti. Kad matome visas šias problemas ir tai nebėra kelių žmonių diskusijos dalis. Kad turime galimybę keisti tai, su kuo nesutinkame.

– Vytauto Didžiojo universitete baigėte filosofijos bakalauro ir magistrantūros studijas, apsigynėte disertaciją. Ar galima būtų sakyti, kad į gyvenimą žvelgiate filosofiškai?

– Viešojoje erdvėje filosofavimas šiuo metu yra diskredituota sąvoka. Galvojama, kad filosofas, tai žmogus, neturintis kontakto su žeme ar nuolat užsisvajojęs įpuola į šulinius. Tai aš taip į pasaulį nežiūriu (juokiasi – aut. past.). Filosofija – tai ir gyvenimo, ir mąstymo būdas. Negalima galvoti, kad jie egzistuoja vienas nuo kito atskirai, pavyzdžiui, kad aš filosofuoju tik universitete, o darbe – niekada to nedarau.

Filosofijos daktaras Donatas Večerskis. Luko Motiejūno nuotr.
Filosofijos daktaras Donatas Večerskis. Luko Motiejūno nuotr.

– Ar žvilgsnis į pasaulį pro filosofijos prizmę padeda geriau pažinti žmones? 

– Filosofija padeda suprasti, kad žmogus nėra tik biologinė būtybė, priešingai, žmogus yra idėja, tam tikras suvokinys. Žmogus yra būtybė, kuri turi savimi tapti, didžiausia jos užduotis – save sukurti. Su žmogaus sąvokos apibrėžimo problemiškumu dažniausiai susiduriu dėstydamas. Kai paklausiu studentų, kas jie yra, kaip jie save pristatytų. Atsakymai būna labai panašūs, išgirstu, kiek jiems metų, iš kur jie atvyko ir pan. Studentai bando save apibrėžti per kontekstus. A. Šliogeris sakė, kad žmogus iš vienos pusės yra tuštuma be branduolio, o iš kitos – tai užduotis. Todėl mes visi esame atsakingi už žmogiškumo puoselėjimą. Aplink mus vykstantys geopolitiniai dariniai kaip tik ir kelia grėsmę ne kam kitam, o žmogiškumui. Jei prievarta ar galia prieš kitus tampa esminiais santykio elementais, įvyksta ne kas kita, o mūsų turimos ir kurtos žmogaus idėjos griūtis. Kitaip sakant, esame nužmogėjimo grėsmės akivaizdoje.

– Kaip jūs apibrėžtumėte save?

– Jeigu apibrėžiame save per kontekstus, tai nereiškia, kad jie nėra svarbūs. Priešingai, mano buvimas vyru, tėvu, dėstytoju ar dar kažkuo kitu ir kuria mano kaip žmogaus apibrėžimą.

Šios aplinkybės yra kiekvieno mūsų dalis. Tačiau turime aiškiai suvokti, kad jos kinta, ir neįmanoma savęs apibrėžti nekintančiomis sąvokomis. Žmogaus „Aš“ nėra užbaigta, nekintanti duotis. Aš kuriu save kiekvieną dieną ir šis kūrimo veiksmas yra kiekvienam iš mūsų labiausiai sava. Kiekvienas susitikimas ar įvykis mane pakeičia, papildo. Yra įprasta galvoti, kad žmogus yra vientisas, tačiau iš tikrųjų mes visi esame suskilusios asmenybės, to pavyzdys – svajonės. Tai yra tam tikri sąmonės susidubliavimai ir jie tampa mūsų tapatybės dalimi. Net tėvų ar draugų atsiminimai ir pasakojimai tampa mūsų tapatybės dalimi.

– Tarkime, kad filosofija – tai mokslas, atsakinėjantis į klausimus, ne visada turinčius ar galinčius turėti atsakymus. Kaip manote, kokius filosofinius klausimus kiekvienas žmogus turėtų užduoti sau?

– Jau svarbu, kad tokie klausimai iš viso kyla (juokiasi – aut. past.). Kaip sakė Dekartas: „Kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime turi suabejoti tuo, ką žino.“ Klausimas apie žinojimo pagrįstumą, turimo pažinimo tikrumą ir yra tas esminis klausimas. Tai nereiškia kažko banalaus, kad štai susipykau su savimi ir staiga nebežinau, kas esu ar koks yra mano pasaulis.

Tačiau žmogus, pasaulis yra tokie daugialypiai reiškiniai, kad jų supaprastinti apibrėžimai daugiau paslepia, nei atskleidžia. Pavyzdžiui, žmogus – tai beribė ir begalę formų turinti būtybė, labai turtinga savo skirtingomis tradicijomis, aplinkybėmis, gyvenimo laikotarpiais. Manau, didžiausia tragedija gyvenime galvoti, kad tavo turima suvokimo perspektyva yra vienintelė. Jei sugebame pamatyti kitų gyvenimus, kitų mintis kaip savo gyvenimo perspektyvas, išsiplečia mūsų pačių savivoka.

Filosofijos daktaras Donatas Večerskis. Luko Motiejūno nuotr.
Filosofijos daktaras Donatas Večerskis. Luko Motiejūno nuotr.

– Filosofija – nesenstantis mokslas. Atrodo, kas buvo aktualu prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų  – aktualu ir dabar. Galėtų pasirodyti, kad žmogus netobulėja, nes per ilgus šimtmečius neatsako į jam svarbius klausimus. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Pirmiausia, svarbu gyvenime pačiam sau atsakyti į tuos klausimus. Tai kad kažkur kažkas atsakė, neturi vertės, jei tiek klausimai, tiek atsakymai nėra aktualizuoti mąstymo stichijoje.

Kita vertus, nauji kontekstai ar aplinkybės (pavyzdžiui, socialiniai tinklai) atveria naujus horizontus, kuriuos galime interpretuoti ir senųjų tekstų šviesoje. Be to, nesvarbu, kokio senumo tekstas, jeigu jis geras ir skaitant „prabyla”. Kiekvieną kartą jį skaitydamas atrasi kažką naujo arba kažką sau pasitvirtinsi. Tokių tekstų skaitymas nėra darbas su kažkuo negyvu, pradingusiu tolimoje praeityje. Ne, tai yra darbas su pačiu savimi.

– Studijavot filosofiją, dirbote Lietuvos automobilių sporto federacijoje, o dabar esate portalo 15min.lt  generalinio direktoriaus pavaduotojas. Kaip filosofija papildo šias veiklas?

– Automobilių sportas – tai hobis, kuriam ir dabar nesu abejingas. Tačiau kuomet atėjau dirbti į šią sritį, supratau, kad ji labai sustabarėjusi. Tad per 5 metus įvedėme vakarietiškus standartus. Galima sakyti, kardinaliai viską pakeitėme.

Būtent čia ir pravertė filosofijos žinios. Tu supranti, kad negali užsidaryti viename savo žaidimų lauke. Aplink egzistuoja daug platesnis kontekstas, kuris vyksta ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, ir tu turi jam atsiverti. Be to, kad ir kaip dažnai atrodo, kad imiesi kurti kažką naujo ir unikalaus, pamatai, kad tik perkuri seniau sugalvotas ar įgyvendintas idėjas.

Štai, pavyzdžiui, žiniasklaida yra viena dinamiškiausių šiandienos sričių. Per pastaruosius 5-erius metus viskas pakito kardinaliai. Įsikūrėme kaip nemokamas dienraštis, o dabar esame vienas iš didžiausių naujienų portalų Lietuvoje. Viskas vystosi labai greitai, o kur dar visų mobilių technologijų ir socialinių tinklų atėjimas į žiniasklaidą. Vyksta didžiuliai kūrybiniai procesai, ir jeigu sustabarėsi – tapsi praeitimi.

– Tikriausiai ne tik žiniasklaida yra tokia išskirtinė sritis. Šiais laikais negalima sustabarėti jokioje srityje. 

– Žinoma. Pavyzdžiui, kalbant apie universitetus. Dabar matome krizę universitetuose dėl demografinių pokyčių. Natūraliai mažėja studijuojančių skaičius. Universitetai dabar, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, yra toje pačioje situacijoje, kurioje buvo verslas krizės laikotarpiu.

Vyko kardinalūs pokyčiai, buvo priimti ryžtingi sprendimai, nes tik taip galėjome išgyventi ir dabar dirbti pelningai. Tas pats ir su universitetais, jeigu tik jie sustagnuos – iškris iš žaidimo. Ką universitetai, kaip atskiri vienetai, gali pasiūlyti, tai kokią vertę jie gali sukurti studentams. Kai studentas matys vertę, jam nebesinorės važiuoti studijuoti į užsienį. To nebereikės.

– Ir paskutinis klausimas. Ką veikti studentui, baigusiam filosofijos studijas? Kitaip tariant, koks būtų praktinis filosofijos pritaikymas gyvenime ir darbo rinkoje?

– Viešojoje erdvėje plinta nuomonė, kad humanitarai – tai tarsi žmonės be specialybės, o juk darbo rinkai reikia inžinierių ir kitų, apčiuopiamą specialybę turinių, žmonių. Žinoma, galbūt nereikia TIEK filosofijos dėstytojų, tačiau, manau, kad filosofijos bakalauro studijos – tai puiki startinė pozicija tolimesnėms studijoms, pavyzdžiui, teisės ar psichologijos mokslų srityse.

Tai ne tik įsigilinimas į save. Tai – mąstymo kūrybiškumo ugdymas. Atrodytų, kas sieja kūrybiškumą ir filosofiją? Bet iš tikrųjų – tai yra mąstymo lavinimas, skirtingų perspektyvų pamatymas ir gebėjimo interpretuoti ugdymas. Nepažįstu nė vieno filosofo bedarbio. Studijų metais jie paruošia save tapti gyvenime imlesni ir atviresni. Taip tampa paprasčiau atrasti savo sritį. Žinoma, studijuodamas filosofiją, neįgausi labai konkrečių kompetencijų labai praktiniuose darbuose, bet gausi nepakartojamos vertės instrumentą – laisvą mąstymą bei gebėjimą analizuoti. Tapti atviru, galinčiu lengvai adaptuotis ir reikalingu darbo rinkai. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min