Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dovilė Butnoriūtė: „Atradimai daromi už komforto zonos ribų“

Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė. J. Petronio nuotr.
Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė. J. Petronio nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mergina, panirusi į kultūrinį vyksmą tiek, kad darbas bei laisvalaikis neišvengiamai susipynė ir tapo tiesiog gyvenimo būdu. „Darbas kultūros srityje gal ir nepadeda susikrauti turtų, bet padovanoja iššūkių bei intriguojančių atradimų“, – teigia Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė, mėgstanti imtis netikėtų, bet įkvepiančių projektų.

Aktyvi Kauno renginių organizatorė, Gatvės muzikos dienos Kaune iniciatorė, kultūros grupės „Open culture“ lyderė, koncertų prie kino teatro „Romuva“ rengėja, komunikacijos vadybininkė kino teatre „Romuva“, renginių, programos ir komunikacijos vadybininkė „PuntoJazz palėpėje“ – projektų, kuriuose D. Butnoriūtė sėmėsi ir semiasi patirties, galima būtų išvardinti dar daugiau. Šiame interviu kalbamės apie tai, kas šią vietoje nenustygstančią merginą motyvuoja, įkvepia ir skatina judėti į priekį.

– Esi žmogus, padedantis dar nežinomiems muzikantams patekti į sceną. Kokie buvo didžiausi  muzikiniai atradimai Tau pačiai ir kodėl?

– Pastaruoju metu ką nors nauja atrasti tampa vis sudėtingiau, nes hobis tapo darbu, nuolat seku rinką ir greitai sužinau apie naujoves joje. Ir laisvalaikiu domiuosi tuo, kas vyksta aplinkui, neapsiriboju Kaunu – nuolat lankau įdomesnes iniciatyvas sostinėje, kiekvieną vasarą keliauju į festivalius, kuriuose pasirodo ir naujos grupės. Matant, kurios sulaukia publikos dėmesio, galima prognozuoti, kokius naujus atlikėjus koncertuose matysime rudenį.

Prieš keletą metų rinka Kaune buvo gana uždara, neatspindėjo to, kas vyksta Lietuvoje, muzikos stilių įvairovės. Pavyzdžiui, alternatyvioji muzika gyvavo daugiausiai tik Vilniuje, o Kaune šio tipo renginių buvo išties mažai. Atradimu vadinčiau visus atlikėjus, kurių muzika kyla iš širdies, noro pasidalinti. Jei kūryba nuoširdi, ji pavergia ne tik klausytoją, bet ir rengėją. Pastebiu, kad tarp naujų grupių  visuomet atsiranda tokių, kurios tai daro dėl pinigų, o nuoširdumo nėra nė per gramą, jų kviesti į koncertus tuomet ir nesinori. Vienu iš atradimų prieš ketverius metus man tapo „Kamanių šilelis“ – nuoširdžių multiinstrumentalistų grupė.

Atradimus kartais paskatindavo ir ribotos galimybės: susiklosčiusia sudėtinga finansinė situacija, techninių galimybių trūkumas, pavyzdžiui, nėra galimybės įgarsinti būgnų. Tuomet patenki į nepatogią situaciją, tenka išeiti iš vadinamosios „komforto zonos“.

Labai daug įdomių atradimų įvyko tuo metu, kai rengėme pirmąsias gatvės muzikos dienas Kaune. Laikinojoje sostinėje nėra daug stiprių ar gerai žinomų grupių Lietuvos mastu, o visi garsesni neretai išvažiuodavo groti į sostinę. Tad kiekviena gatvės muzikos diena Kaune atverdavo sceną visiems iki tol nematytiems atlikėjimais. Atradimais jie tapdavo visam miestui.

Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė.
Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė.

– Viename interviu esi minėjusi, kad norint dirbti šioje srityje, išsilavinimas nebūtinas. Tačiau Vilniaus universitete esi baigusi kultūros vadybos, o Vytauto Didžiojo universitete – integruotos komunikacijos studijas. Ar Tau praverčia įgytos žinios?

– Jei kalbėsime apie koncertų ar vakarėlių organizavimą, universitetinis išsilavinimas tikrai nebūtinas. Tačiau norint imtis tarptautinių projektų valdymo, kultūros komunikacijos, išmanyti su rinka susijusius dalykus – tuomet universitetas ir suteikia žinių, ir padeda formuotis kaip asmenybei. Daug dalykų, kuriuos visuomet žinojai, bet nemokėjai suformuluoti, universitete tau pateikiama suaugusio žmogaus kalba. Tuomet gali nueiti į, pavyzdžiui, miesto savivaldybę ir kalbėtis kaip lygus su lygiu, pateikti rimtų, pagrįstų argumentų, atrodyti vertu pasitikėjimo žmogumi. Dėstytojai ir kiti universitete sutikti žmonės gali duoti puikių patarimų, įkvėpti, padėti atrasti savo kelią.

– Suprantu, kad organizuojant renginius, ne viską įmanoma prognozuoti, ne viskas pavyksta. Gal yra buvę nesusipratimų, kuriuos vis dėlto prisimeni su šypsena?

– Kuriozų pasitaiko dažnai, ypač, jei į renginį atvyksta oficialių asmenų, nes jų pasirodymai būna derinami minučių tikslumu. Kartą Gatvės muzikos dienoje turėjo vykti masinis šokis, iškart po jo – kalbą sakyti miesto meras. Pamatėme, kad nepavyksta paleisti muzikos iš kompaktinės plokštelės, o atsakingas žmogus dingo kaip į vandenį. Iki mero kalbos likę septynios minutės... Bėgdama Laisvės alėja pastebėjau automobilį, pastatytą neleistinoje vietoje, nors vairuotojo gal dešimt kartų prašėme jį patraukti. Tuomet prikalbinome vairuotoją ne tik nuvažiuoti į kitą vietą, bet ir paleisti muziką per automobilio garso kolonėles... Tai buvo turbūt viena iš įtempčiausių ir smagiausių akimirkų. Organizuojant renginius, visuomet pasitaiko nesusipratimų, tad būtina nepasimesti ir kiekvieną kartą turėti planą „B“.

– Iš kur semiesi entuziazmo savo veikloje, kas Tave įkvepia?

– Mane vilioja iššūkiai – naujos idėjos, tai, ko dar nebandžiau, kas atrodo sudėtinga ar sunkiai įgyvendinama. Kita vertus, vis sunkiau atrasti laiko naujiems dalykams, nes greta nuolatinio darbo per metus dalyvauju kokiuose 5-6 papildomuose projektuose. Šį rudenį laukia dvi premjeros, viena jų – tarptautinė.

Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė.
Dovilė Butnoriūtė, kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė.

– Kas padeda atsitiesti po klaidų ar nesėkmių?

– Mažos ar didelės nesėkmės suteikia naudingos patirties, mokaisi tų pačių klaidų nebekartoti. Visuomet sau sakau, kad kitąkart padarysiu žymiai geriau.

– Ar nebuvo pagundos pasukti ne kultūros vadybininkės keliu, bet pačiai tapti kūrėja?

– Pati esu mokiusius groti gitara, žinau, kiek pastangų tam reikia, ir suprantu, kad labai gera muzikantė nebūsiu. Kai pamatai, kiek daug pastangų įdeda kiti, supranti, kaip svarbu padėti jiems tapti matomiems – nors tuomet liksi scenos šešėlyje, bet vis tiek atliksi labai svarbų vaidmenį. Kūrėjas negali būti savo paties vadybininku ir komunikatoriumi, nes tuomet nesusikoncentruotų į kūrybą, o vadybininkas negali būti kūrėju, nes neatliktų savo funkcijos. Man patinka būti tarpininke tarp vartotojo ir kūrėjo.

– Esi ir muzikinės grupės vadybininkė?

– Taip, šiuo metu dirbu drauge su šiuolaikinio meno projektu – audiovizualine grupe „AVaspo“. Tai  nestandartinė muzikos grupė, kurioje dirba video menininkai ir kompozitoriai, tekstus atlieka poetė Gabrielė Labanauskaitė. Ši grupė kuria įvairiausius beprotiškus dalykus, pavyzdžiui, šiuo metu kuriame poetinį spektaklį, kurį galbūt parodysime ir Kaune. Praėjusiais metais buvome įvertinti kaip geriausia eksperimentinė grupė Lietuvoje, „Kultūros naktyje“ pristatėme unikalų elektroninį performanso koncertą su Šiaurės šalių menininkais, išleidome albumą, statėme šokių spektaklį su Aira Naginevičiūte. Esame atviri įvairiausioms kolaboracijoms – nuo paprasčiausių skaitymų, koncerto iki spektaklio, grupė vis keičia pavidalą ir išraiškos formą.

– Esi „idėjinis“ žmogus, neretai darbuojiesi savanoriškai ar už nedidelį atlygį. Kokią prasmę Tau teikia savanoriška veikla?

– Mane į savanorystę įtraukė iššūkių bei nuotykių troškimas. Svarbiausia – dirbti su žmonėmis, kurie tave įkvepia, iš kurių gali daug ko išmokti. Jokie pinigai to negali suteikti. Skatinu savanoriauti ir kitus, nes tai – pati geriausia mokykla. Žinau, kad kultūros finansavimas šiais laikais sudėtingas, tad norint tokioje srityje dirbti, iš dalies turi pats sau susikurti darbo vietą, dalyvauti ne viename projekte. Kad tai pasiekčiau, savanoriavau trejus metus.

– Sakai, kad Tau svarbu kurti pokytį. Ką naujo jautiesi įnešusi į Kauno kultūrą?

– Tikru įkvėpimų ir atradimu projektu man tapo koncertai „Romuvos pasažas“, jau ketvirtą sezoną vykstantys prie kino teatro „Romuva“. Čia pavyksta „parodyti“ tuos, kuriems ši galimybė svarbi – koncertą surengti arba per brangu, arba šiame mieste jie dar nėra žinomi, dar nėra subūrę savo auditorijos, bet yra jos verti. O šių koncertų metu  publika su jais susipažįsta, vėliau atlikėjus galima pakviesti ir dar kartą, sudaryti sąlygas gauti  deramą atlygį už kūrybą. Tokiu būdu Kauno muzikinė scena tam vis įdomesnė bei įvairesnė, o tai jau ir yra pokytis.

Prieš ketverius metus šis projektas buvo novatoriškas renginys – nemokamas, vykstantis tiesiog gatvėje. Komunikacija vyko iš lūpų į lūpas. Sustodavo pasiklausyti atsitiktiniai praeiviai, sužavėti buvo net kaimynystėje gyvenantys žmonės. Būdavo įdomu stebėti, kaip vieną vakarą kažkas iš jų atsidaro duris, kitą – išeina parūkyti, dar vėliau koncerto su draugu jau klausosi balkone.

– Ar Tavo darbas idealus?

– Jis tiesiog fantastiškas, sukuosi ir ištrūkti negaliu, nes tai tapo gyvenimo būdu. Man patinka kultūra, visų tipų jos įvykiai: projektai, premjeros, festivaliai, toje aplinkoje buriasi ir visi mano bičiuliai, įkvėpėjai, bendražygiai. Kad darbas būrų idealus, aišku, reikėtų geresnės finansinės padėties kultūros rinkoje. Bet apskritai jaučiuosi laiminga.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min