Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eugenijus Varkulevičius: menininkas, neišbandęs Niujorko, – tarsi diletantas virtuvėje

Eugenijus Varkulevičius
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Eugenijus Varkulevičius
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Niujorkas – kultūrinio gyvenimo virtuvė, sako vienuolika metų ten praleidęs dailininkas Eugenijus Varkulevičius. „Kas jo neišbandė, tas – diletantas virėjas. Jis gali pagaminti – atrodys gražiai, bet skonis visai ne tas“, – įsitikinęs menininkas.

Anot E. Varkulevičiaus, kiekvienas jaunas žmogus turi pagyventi Niujorke, ir nereikia bijoti kaltinimų, esą, būdami svetur, griauname nacionalinius pagrindus: „Jonas Mekas gerai pasakė – aš lietuvis visur, net ir Mėnulyje. Tu juk lietuviškai mąstai – negali kitaip mąstyti.“

– Niujorke praleidote daugiau kaip dešimtmetį. Koks įspūdis buvo grįžus į Lietuvą?

– Gana slogus. Praėjo tiek laiko, kad du sykius galėjai pasikeisti – kas penkerius metus žmogus keičiasi. Nevilties daug. Kiek netekau draugų, daug kas išvažiavo. Viskas taip keista, lyg būčiau po mirties prabudęs – vaikštau po mirusį miestą. Man artimas, bet viskas taip pasikeitę, kad beveik mėnesį gėriau su draugais, kuriuos dar sutikdavau. Daug kas uždaryta – man buvo smūgis. Juk visi žino Konrado kavinę, „Tulpę“... Visi žmonės man svetimi, suvažiavęs visai kitas kontingentas. Ir vien picos, picos... Gintarą Patacką sutikau – vienintelis toks kaip sfinksas dar likęs poetas. Tai mane ilgai slėgė. Paskui pripratau. Žinoma, po Niujorko – šokas. Ten žmonės bėga, čia – vaikšto. Provincija. Rami, su savo paskalomis, nuotykiais. Nieko nevyksta.

Naujasis Pasaulio prekybos centro dangoraižis Niujorke
Niujorkas

– Kas Jus nuvedė į Niujorką?

– Kuriozas. Tada jau metus gyvenau Berlyne, rengiau parodas, ir Audrius Naujokaitis pasikvietė į savo parodą Niujorke. Nuvažiavau, galvojau – pabūsiu porą savaičių. Bet kai „užsėdau“, žiūriu – metai, dveji, treji. Paskui Joną Meką sutikome. Ten yra lietuvių kolonija. Mes pradėjome gyventi ir laikas pralėkė nepastebimai. Žinoma, norėjau grįžti, bet paskui Niujorkas suvalgė – taip pripratau, kad kaip Kaune vaikščiodavau: visus pažįsti, susigyvenai ir tas gyvenimas visai kitoks.

– Vis dėlto grįžote.

– Neilgam turbūt. Po Niujorko galvojau grįžti per Lotynų Ameriką – vėl pora metų. Turėjau draugą, kuris norėjo burlaiviu keliauti aplink pasaulį, bet burlaivis paskendo. O Lietuvoje sutikau idealą – lietuvaitę. Kokios merginos gražios! Tai labiausiai pastūmėjo grįžti į Lietuvą.

– Kokia menininko kasdienybė Niujorke?

Brukline net kilo judėjimas, buvo iškabinti plakatai „žudyk menininkus“, nes pseudomenininkų labai daug

– Žinoma, po atidarymų būna sunku. Niujorke turbūt kas antras menininkas – muzikantas, aktorius... Ten – visa virtuvė, ten – viskas, pasaulio centras. Iki karo toks buvo Paryžius, paskui viskas emigravo į Niujorką. Europoje jau Berlynas pradeda atsigauti ir įgauna svorio. Paryžiuje vis dėlto yra Pompidu centras, bet virtuvė – Niujorkas. Kas jo neišbandė, tas – diletantas virėjas. Jis gali pagaminti – atrodys gražiai, bet skonis visai ne tas. Kiek galerijų dabar Niujorke! Jau penkerius metus jos išsikėlusios į Čelsį. Jurgis Mačiūnas menininkų bendroves įkūrė SoHo rajone, bet dabar ten tik fashion – rūbeliai, bateliai ir nieko daugiau. Dar restoranai brangūs. Kai atvažiavau, ten dar buvo galerijų. Dabar likusi tik viena kita, bet jau prestižinė, ten – klasika.

Man patinka, kad Niujorkas – gyvas organizmas. Visi jaunesni menininkai, kurie suvažiuoja, keliasi į Brukliną, nes ten pigiau, ten loftai, garažai, visokie seni nenaudojami pastatai. Juos galima nuomotis. Ten menininkų perteklius – neįmanoma. Net kilo judėjimas, buvo iškabinti plakatai „žudyk menininkus“, nes pseudomenininkų labai daug. Vatikanas Romoje. Per dieną nepereisi galerijų. Ištisos gatvės – vien galerijos, vienas namas – dešimt galerijų, dvidešimt. Vaikštai po tą turgų ir matai ir gerų, ir blogų galerijų. Tai vyksta nuolatos – kasdien atidarymai. Daugiausia –penktadieniais, šeštadieniais. Tiesiog apsvaigsti. Bet jei esi šiaip atvažiavęs menininkas, neturi pažinčių, kalbos nemoki – eik dirbti į statybas.

– Atvažiavęs turėjote pažinčių. Kaip Jums sekėsi?

– Kur jau ten – giminės Čikagoje nuo senų laikų. Kvietė atvažiuoti. Galvojau – gerai, reikia aplankyti. Bet kai Joną [Meką – LRT.lt] sutikau, jis pasakė – jei nuvažiuosi į Čikagą, aš su tavimi nešnekėsiu. Sako – šūdas ne sviestas, Čikaga ne miestas. Taip ir pasilikau. Niujorkas – universitetai, parodos, spektakliai... Ką tu Čikagoje? Kas tas Vašingtonas? Kandžių muziejus ten. Daugiau nieko nėra.

Niujorkas
Niujorkas

– Grįžkime prie kasdienybės Niujorke, papasakokite plačiau apie ją.

– Nėra pinigų – eini dirbti. Dirbau baldų restauratoriumi, tai padažydavau kokį butą. Ten tų remontų... Kas nori pinigus daryti, tai gali daryti greitai, per keletą metų. Svarbiausia – turėti popierius. [...]

– O Jūs?

– Aš nemoku organizuoti, nemoku taupyti. Bet turėjau draugų, kurie padėdavo, kai jau būdavo striuka, į galerijas įvesdavo. Ir Jonas daug padėjo – buvau „artist in residence“. Periodas buvo toks – parodos, filmai. Paskui tai, ką tapiau, perkėliau į filmą. Niekada negalvojau, kad užsiimsiu filmais. Į avangardą nustūmė – su kamera vaikštai dieną naktį. Sapną tik nufilmuok... Menininkui nėra lengva. Jei jau papuolei į galeriją, manyk, viskas gerai. Tada gali nuomotis studiją, turi medžiagų ir iš to gali gyventi. Bet jei dirbi, o paskui tapai... O dar koncertai, geriausi muzikantai, klubai... Kur ten... „Žolės“ prisivarai ir eini per naktį. Tada prasideda gyvenimas. Pas mus naktį niekas neveikia. Nustebau: išeinu į Laisvės alėją – tamsu. Kaip kokia komendanto valanda. Ten gyvenimas verda, o pas mus merdi.

Grįžęs į Lietuvą, labai apsidžiaugiau, kai pamačiau krintantį obuolį, kregždes. Daug žalumos. Tokia ramybė. Kaip Dievo ausy

– Trūksta to niekada nemiegančio miesto?

– Grįžęs į Lietuvą, labai apsidžiaugiau, kai pamačiau krintantį obuolį, kregždes. Daug žalumos. Tokia ramybė. Kaip Dievo ausy. Atrodo, dabar daug mašinų, bet nepalyginsi su Niujorku. Lava ten. Dieną naktį sukasi. Aš čia grįžau kaip į kurortą. Bet po metų kitų žiūriu – ką čia darau, nuobodu, nėra kur nueiti. Aš jau pripratęs: iš namų – į dirbtuvę. Dar nuvažiuoji kur – į Vilnių, Paryžių ar Veneciją. Galvoju, reikia vėl judėti, nes pradėjau priprasti, anksti einu miegoti. Nėra ką veikti, ypač kai draugai atvažiuoja – vieną dieną dar nuvedi kur nors, o kur toliau? Nei teatro, nei kino. Nėra kultūrinio gyvenimo. Anksčiau, atsimenu, buvo Menininkų namai. Mūsų auksiniai laikai... Ten – kavinė, visi menininkai, kas tik nori. Dabar sėdi kažkoks „kandis“. Vieną sykį buvau užėjęs pažiūrėti, kas ten vyksta. Ten nieko nevyksta. Kažkokia bobutė, pora kompiuterių ir kažkokios neaiškios parodos. O didžiausias pastatas! Jaunimas paimtų, okupuotų... Taigi Lušas Kęstutis apačioj – džiazas visą laiką groja iki išnaktų, parodos nuolat, kas dvi savaites, bendravimas... Kur dabar tai? Nėra terpės – sunaikino, sugriovė. Tas siutina. Provincija tokia ir trenkia.

Žinoma, ji turi savo žavesio. Sekmadienį eini į bažnyčią, į katedrą, bobutės pasipuošusios, viskas tvarkinga, mišios, klebonas. Į Šv. Jurgio bažnyčią mėgstu nueiti. Kaunas taip numūčintas to sporto, tas Žalgiris“... Koktu – nieko pozityvaus nematau. Juo labiau tiek jaunimo yra. Gal galima pipirų?! Gitara pagroja... Tegu revoliuciją daro! Visus senius seniai reikia numarinti, varyti ir jaunus pastatyti. Stumti senius į pensiją – tegu eina meškerioti. Jie turi prisistatę pirtelių visuose panemuniuose, paežeriuose. Pikta tiesiog.

Man Kaune ir gerai, ir blogai. Knygą gali skaityti. Bet tai daryti gali ir Himalajuose. Nors sėdi ant kalno – nereik nė knygos. Kažkoks užtvenktas vanduo kultūroje. Ir Kuprevičius – pasiklausiau tyčia, net nenuėjau dirbti. Su Vilnoniu atstatė varpus. Anksčiau klinkėdavo tie varpai, klinkėdavo. Dabar atstatė, sukišo pinigus. Neskamba tie varpai – kiek einu, neskamba. Tai kas čia pasidarė? Ką, nėra skambintojų? Kodėl jis neleidžia jauniems? Koks jis kultūrininkas? Ačiū Dievui, ponas Krėpšta atkrapštė filharmoniją. Bet irgi, ką jau ten reikėjo tiek ilgai krapštyti? Bartulis, ačiū Dievui, Kaune, tai dar pagyvėja gyvenimas. O šiaip jau, nėra aktyvumo. Nejau menininkų nėra? Gal ir nėra. Klausimas tiems, kurie Kultūros ministerijoje sėdi. Ir rūko. Ir mąsto. Jie gal kur nors nuvažiuoja pasižiūrėti, kaip atrodo, bet Kaune nieko nevyksta.

Vakaras Kaune
Vakaras Kaune

– Kita vertus, žmonės iš kitų miestų kartais su pavydu pastebi, kad Kaune – aktyvesnis pogrindinis, neoficialus kultūrinis gyvenimas.

– Mes buvome pogrindis, repetuodavome rūsyje. Dabar nematau prasmės – kur nori, važiuok, kalbėk, ką nori, daryk, ką nori. Pogrindžio kaip ir nėra. Gal vienintelis yra – grafičiai. Menas ant sienų. Jau Niujorko, Europos lygį gali pamatyti. Vienintelis dabartinis, kuris dera su landšaftu, ir estetika yra – čia ne šiaip sau paterliojo (daug tokių mėgėjų – naktį greitai papurkšti, ir tiek). Man tai andergraundas – jaunimas, kuris neatitinka regulos, to, kas privaloma.

Kad ir mūsų Dailės akademija. Česlovas Lukenskas duoda jaunimui laisvės mąstyti ir reikštis. Bet yra prispaudžiamas, nesuprantamas, nemėgstamas, nes akademikai nori laikytis programų. [...] Aš išvis uždaryčiau tą Tapybos katedrą. Kam ji reikalinga? Gėda žiūrėti į tuos dalykus, kurie pas mus dedasi. Dabar, tikiuosi, jaunimas ateis į valdžią. Reikia varyti visus senius iš ten. Su giminėmis, draugais sėdi ant pajoko lietuviškų pinigų ir bajerius krečia. Nieko daugiau.

– Stebėdamas dabartinį gyvenimą čia, ko dar ilgitės iš Niujorko?

– Nebuvote? Jėzau, aš Jums nupirksiu bilietą, kai tik parduosiu paveikslą. Tik dabar niekas neperka. Ten miestas, sutvertas žmogui. Per 40 kalbų, dialektų. Visi sutelpa. Pas mus tik pajudėk: iš kur jis, ką jis čia veikia? Provincija. Niujorke verda ir kultūrinis gyvenimas, ir verslas. Svarbiausia, sakau savo mokiniams, vaikams, žinoti, ko nori. Jei nori, belsk – viskas atvira. Aš tokių debilų mačiau, nevykėliai prasimušė. Žiūriu – šiurpas eina, kai prisimenu. Ten nuolatos vyksta judėjimas. Tu kūrybingai jautiesi, nedegraduoji, ne paskalomis gyveni. Jie čia akademiškai laukia docento, paskui – profesoriaus. Jie užsiėmę, kavą geria, rūko, laukia pensijos ir studentus dar tarkuoja. Niujorke to nėra. Gauni tiek inspiracijų, kiek čia niekur negausi. Europa daugiau klasicistinė, užsidariusi. Tai pozityvu. Aš irgi galiu prieš XII–XV amžiaus Noterdamo vitražą valandas sėdėti, medituoti ir paišyti. Visą laiką tai ir darau.

Bet jaunam žmogui Niujorke nepabūti bent mėnesio ar dviejų... Bus ten kur pernakvoti, kad ir po tiltu vasarą. Niekas ten net nekabina. Kai į Kauną grįžau, du sykius apiplėšė, Vilniuje – iš karto ruskiai. Ten dieną naktį niekas tau nieko nedarys. Žinoma, dar priklauso nuo rajono, bet centre – niekada. Nėra priešiškumo. Baisiausia pas mus nusistatymas – tas toks, anas kitoks. Niujorke kažkas gali turėti pinigų, bet bendrauja, padeda. Šiluma. Bet, žinoma, yra konkurencija.

Mūsų provincialumas žlugdo jauną žmogų. Greičiau dėkis krepšį ir važiuok iš čia. Grįši bet kada

– Klausantis jūsų susidaro vaizdas, kad Niujorkas – svajonių „šalis“.

– Manau, kiekvienam kūrėjui reikėtų pakeisti savo lizdą. Ar tai Niujorkas, ar Tibetas. Aš praturtėjau. Tik nelaimingas: čia grįžti – o į tave žiūri kaip į idiotą. Jie pradeda spekuliuoti: čia mūsų Tėvynė, čia Marijos žemė, čia Kryžių kalnas! Patys nevalgo ir kitiems neduoda. Tie, kurie nuvažiavo iki Belovežo girios, iki Norvegijos. Kur jie nuvažiuos be kokios putiovkės, gautos iš valdžios. Nuvažiuok pats kur nors toliau – pamatyk pasaulį. Štai kas mane pykdo. Jie demagogija užsiima: viskas yra, mes viską žinome, o jūs čia išvažiuojate, čia atvažiuojate – griaunate nacionalinius pagrindus. Kokius nacionalinius? Lietuva išvis kažkur kabo.

Mūsų provincialumas žlugdo jauną žmogų. Greičiau dėkis krepšį ir važiuok iš čia. Grįši bet kada. Blogiau nebus, nes čia ne pažadėtoji žemė. Čia visi užsiėmę vietas. Iki mirties tau kals vis tą patį. O tas Tėvynės jausmas! Jonas Mekas gerai pasakė – aš lietuvis visur, net ir Mėnulyje. Tu juk lietuviškai mąstai – negali kitaip mąstyti.

Į Niujorką visas pasaulis suvažiuoja. Jis duoda tau impulsų pasimokyti, išbandyti. Norisi bendrauti su japonais, su kinais, su ufonautais – kuo tik nori. Pas mus ufonautai nusileidžia, nes jiems nėra su kuo bendrauti – visi labai užsiėmę. Birža, picomis, programomis. Aš vienintelis sakau – pasijusk žmogumi, savimi, kad ir kainuos, gal net sveikatą.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min