Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kino ir teatro legenda Donatas Banionis: „Teatre reikia gyventi, o ne vaidinti“

Donatas Banionis
BFL nuotr. / Donatas Banionis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Siūlome ketvirtadienį mirusio legendinio aktoriaus Donato Banionio interviu, kurį 15min.lt žurnalistei Dovilei Tuskenytei Maestro davė 2012 metų pabaigoje savo namuose. Interviu buvo paskelbtas 2012 m. gruodžio 1-ąją. Tai vienas paskutiniųjų aktoriaus duotų interviu.

Sužinojusi, kad noriu kalbinti retai viešumoje pasirodantį ir dar rečiau su žiniasklaida bendraujantį teatro ir kino grandą Doantą Banionį, kolegė perspėjo, kad galiu būti išvaryta ne vieną ir ne du kartus. Vien dėl to, kad tądien jis bus nenusiteikęs kalbėti.

Tiesą pasakius, bijojau jam skambinti. Bijojau, kad mano pačios susikurtas aktoriaus paveikslas bus sugriautas ir antrą kartą jau nebeišdrįsiu prašytis priimama. Tačiau jau po savaitės važiavau pas aktorių namo, pasiruošusi klausytis jo gyvenimo ir karjeros istorijos. Šalia Konstitucijos prospekto esantis aktoriaus butas sujungtas su šalia gyvenančiu sūnaus butu, tačiau D.Banionis gyvena vienas.

Prisėdu ant sofos – stalai, spintelės – viskas apklijuota užrašais: „Kad atsiminčiau. Šitas atsirado, kai mirė žmona“, – rodo į lapelį ant stalo krašto.

Prisėdu ant sofos – stalai, spintelės – viskas apklijuota užrašais: „Kad atsiminčiau. Šitas atsirado, kai mirė žmona“, – rodo į lapelį ant stalo krašto.

Į teatrą – iš amatininkų mokyklos

D.Banionis nenori pamiršti jam svarbių dalykų, o pats aktorius plačiai žinomas už Lietuvos ribų. Jo biografiją galima rasti netgi imdb.com – pasauliniame tinklapyje, skirtame filmų pristatymui bei vertinimui, aktorių karjerų aprašymams.

D.Banionio biografiją parašė Steve‘as Shelokhonovas – daugiau kaip 600 biografijų puslapyje autorius. Ir tik dvi iš jų yra lietuvių: D.Banionio, o kita – jo kolegos ir mokytojo Juozo Miltinio biografija.

Į teatrą D.Banionis pateko beveik atsitiktinai. Mokydamasis mokykloje jis buvo vienas geriausių klasėje – pradinę baigė penketais, o gavęs ketvertą beveik puldavo į ašaras. D.Banionio tėvas emigravo į Braziliją, kai Donatui buvo penkeri. Bet už komunistinę veiklą buvo deportuotas į Lietuvą. Tėvui sugrįžus motina išsiskyrė su juo. Ji pasiliko sau dukrą, o Donatas liko gyventi su tėvu.

Tėvas ir nusprendė, kad D.Banionis bus amatininkas. Keramikas, nes šaltkalvių skyriuje vietų nebebuvo. Keramiku mokėsi ir vėliau jau teatre D.Banionio kolega tapęs Vaclovas Blėdis.

Tėvas ir nusprendė, kad D.Banionis bus amatininkas. Keramikas, nes šaltkalvių skyriuje vietų nebebuvo. Keramiku mokėsi ir vėliau jau teatre D.Banionio kolega tapęs Vaclovas Blėdis, kuris ir supažindino D.Banionį su Juozu Miltiniu.

„Tėvas ir mokytojas“, – taip apibūdina pirmąjį Panevėžio teatro režisierių garsusis aktorius.

Miltiniškas teatras į Lietuvą atvyko iš Paryžiaus, kur J.Miltinis mokėsi pas Charle’į Duleną. Režisierius reikalavo išmesti teatrališkumą, o kai kurie kritikai prikaišiojo aktoriams nemokėjimą vaidinti: „Buvo tam tikri teatro štampai: kėdėje sėdėk taip, ranką laikyk taip, kad žiūrovas matytų, kaip ją iškeli, galvą pasuk. O mes neva sėdėdavom kaip gyvenime. J.Miltinis mus mokė, kad teatre nereikia vaidinti, reikia gyventi.“

Į teatrą dabar D.Banionis retai nueina, pastarąjį kartą spektaklyje buvo dar jaunystėje – šiuolaikinis teatras aktoriui nepriimtinas dėl vaidybos.

J.Miltinis – tėvas, mokytojas ir teisėjas

Daug kritikos sulaukęs J.Miltinio teatras išmokė užsiauginti storą odą. D.Banionis išklausydavo kritikuojantį, pagalvodavo, ar žmogus ką nors išmano ir, jei žodžiai nebūdavo labai įtikinantys, tiesiog nekreipdavo dėmesio į juos.

Didžiausias kritikas ir teisėjas nuo pirmojo spektaklio būdavo pats J.Miltinis, nuolat kartodavęs, kad aktorius vaidina blogai.

„Nemigos naktimis kankindavausi galvodamas, ką darau ne taip. Kartą net Bronius Babkauskas man turėjo parodyti, ką blogai darau. Nuėjome prie Nevėžio ir skaitėme tekstus. Kitą dieną Miltinis jau gyrė, sakė, kad paklausiau jo ir iškart pasitaisiau. O aš negalėjau patikėti – juk Broniaus vaidyba jam irgi netiko. O… jei tik Miltinis būtų žinojęs… Kaip jis būtų išskalbęs mus už tai, kad paprašiau Broniaus pagalbos.“

Iš aktorių buvo reikalaujama, kad, net ir nevaidindami spektaklyje, stebėtų repeticijas ir mokytųsi.

Pirmasis prisilietimas prie teatro D.Banioniui įvyko dar Kaune, mokantis amatų mokykloje: „Kauno valstybiniame dramos teatre buvau įsidarbinęs statistu – gaudavau 50 centų už vaidinimą.“

Pirmasis prisilietimas prie teatro D.Banioniui įvyko dar Kaune, mokantis amatų mokykloje: „Kauno valstybiniame dramos teatre buvau įsidarbinęs statistu – gaudavau 50 centų už vaidinimą.“

Kaip jo tėvai reagavo į tai, kad sūnus tapo aktoriumi, jis nežino: „Išsiskyrę mano tėvai sukūrė kitas šeimas. Tėvui buvau pasidaręs toks primestinis sūnus, todėl ir norėjo mane atiduoti į amatų mokyklą.“

Paties aktoriaus santuoka buvo tvirta, truko 60 metų – tiek, kiek ir aktoriaus karjera. Susipažino jie J.Miltinio studijoje. Onos tėvas buvo turtingas žmogus – turėjo 80 hektarų žemės, tad į valdžią atėjus bolševikams visiems grėsė tremtis.

„Kai jau susidraugavom, pasiūliau jai tekėti už manęs, kitaip ją būtų išvežę, kaip ir visus kitus buožes. Dėl savo tėvo praeities turėjau stiprią apsaugą. Išgelbėjau ją nuo Sibiro, buožės vaiką, mylėjom vienas kitą, gerbėm, susilaukėm vaikų. Ir mirė ji visai neseniai.“

Ar buvo sunku būti žmona vyro, tikrai sulaukusio dailių gerbėjų dėmesio? Klausimas pavėluotas, aktoriaus žmona mirė prieš ketverius metus.

Penktasis filmas aktorių pavertė žvaigžde

D.Banionis negalėjo atsakyti, kas buvo sunkiausia per visą karjerą: „Jei galėčiau kaip akmenį pakelti – pasakyčiau, sunku ar ne. Buvo visko.“ Labai daug vaidmenų jam pačiam buvo atgrasūs. Jis stengėsi perkurti juos, surasti žmogiškų štrichų. Nepritapęs Kauno valstybiniame dramos teatre, tačiau atradęs save pas J.Miltinį aktorius nebeklaidžiojo.

Vaidmenų aktorius neatsisakydavo. Net nedrįsdavo to daryti: „Paskyrė – tylėk ir džiaukis.”

Vaidmenų aktorius neatsisakydavo. Net nedrįsdavo to daryti: „Paskyrė – tylėk ir džiaukis.“ Nė vieno vaidmens neišskiria. Prisipažįsta, kad, galbūt, tik Vaitkų iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“ perpratęs. Nors ne kiekvieną charakterį perprato, tačiau nė vieno nesistengė vaidinti, visus stengėsi suprasti.

„Visur gali būti malonu arba nemalonu vaidinti. Žiūrint ką ir dėl ko vaidini. Tačiau negalėčiau sakyti, kad kine man patiko“, – save teatro aktoriumi vadinantis D.Banionis į kiną pateko šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

Pirmasis jo filmas – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“. Vėliau šis režisierius aktorių kvietėsi į kitus savo filmus. Vienas iš jų – „Niekas nenorėjo mirti“ ir Vaitkaus vaidmuo D.Banionį ir išgarsino.

Būtent po šio vaidmens jis gavo pirmuosius apdovanojimus. „Iš pradžių tai buvo epizodinis vaidmuo, tačiau pradėjus filmuoti režisierius man vis daugiau ir daugiau duodavo – jam patiko mano žmogiška vaidyba. Man patiko, kad galėjau vaidinti taip, kaip noriu, viską išgyventi.“

Tokių žmonių kaip Vaitkus D.Banionis sakė per gyvenimą sutikęs ne kartą. Pačiam aktoriui buvo malonu vaidinti savo laikotarpio žmogų.

Tikroji vaidyba nei teatre, nei kine, D.Banionio nuomone, nesiskiria. Ir viena, ir kita terpė turi savo štampus, tačiau aktorius jų nepriėmė. Jis visur stengėsi gyventi, būti žmogumi: „Gerai vaidinsi, jei būsi žmogus ir ieškosi išraiškos formų žmogiškajam „aš“ išreikšti. J.Miltinio teatro aktoriai buvo geri ir teatre, ir kine, nes buvom žmogiški.“

V.Žalakevičiui Panevėžio trupės vaidyba tiko tam, ko reikalavo jo kamera. Tame pačiame filme vaidindavo ir D.Banionis, ir V.Blėdis, ir Bronius Babkauskas.

Šiuolaikinis teatras aktoriaus nežavi

Net jei dabar pasitaikytų galimybė grįžti į kiną ar teatrą, D.Banionis pasiūlymo nepriimtų: „Neturiu režisieriaus, neturiu teatro. Nebegaliu vaidinti, nes dabartinė režisūra – ne mano, ir nenoriu jos žiūrėti. Viskas ten kitaip nei mane mokė. O jau ir amžius toks, kad noro nebėra.“

Visą gyvenimą aktorius norėjo būti scenoje. Būti kažkuo, kuo nėra gyvenime.

Visą gyvenimą aktorius norėjo būti scenoje. Būti kažkuo, kuo nėra gyvenime.

Sukūręs per 100 teatro ir per 80 kino vaidmenų, D.Banionis nedrįso pasakyti, kad nors vieną sukūrė gerai. Išskyrė tik kelis filmus, kurie žiūrovui, jo nuomone, pasirodytų įdomūs: „Niekas nenorėjo mirti“, „Ne sezono metas“, „Saugokis automobilio“, epizodinis kunigo vaidmuo ir „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, Vokietijoje kurtą filmą, kuriame aktorius kalba vokiškai.

Atsisveikinome su pažadais, kad užsuksiu vėl – parodyti teksto. Po kelių minučių teatro pažiba mojavo man grįžti, apsižiūrėjau – lyg ir viską pasiėmiau.

Priėjau prie namo: „Nenusifotografavome, pamiršau, atleiskit, užbėkit, jei nesunku, greitai čia“, – nustebino aktorius. Vakare sulaukiau skambučio: „Dovile, tikiuosi greitai sulaukti jūsų svečiuose. Man labai patiko mūsų pokalbis, norėčiau kuo greičiau perskaityti tekstą“, – nudžiugino.

60 metų paaukojęs teatrui dabar aktorius savo dienas ramiai leidžia beveik pačioje Vilniaus širdyje. Palikęs didžiulį kultūrinį palikimą ir prieš kelerius metus sukūręs greičiausiai paskutinį vaidmenį kine, dabar Donatas Banionis gyvena be teatro ir tik išgirdęs jo tobulai išlavintą kalbą gali nujausti, kad šis žmogus visą savo gyvenimą tikrai ne plytas nešiojo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min