Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kristijonas Donelaitis: ne sustingęs klasikas, bet gyvas kūrėjas

Donelaicio portretas
Erikas Varnas / Donelaičio portretas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais – šiemet minimos šio vieno iš žymiausių lietuvių literatūros klasikų 300-osios gimimo metinės. Tad neatsitiktinai įvairiabriaunei K.Donelaičio asmenybei bei kūrybai didelis dėmesys skiriamas ir Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

K.Donelaičio poema „Metai“ kelioms skirtingoms kartoms pirmiausia primena mokyklą – dauguma pamena nors porą eilučių, nes išmokti ištrauką iš „Metų“ būdavo privaloma. Tačiau pasakyti, kad K.Donelaitis buvo tik liuteronų kunigas, sukūręs į literatūros aukso fondą įrašytus „Metus“ ir šešias pasakėčias, būtų tas pats, kas apie šį žmogų nepasakyti nieko. Tai buvo ypatingo talento asmenybė, ypač stebinanti savo įvairiapusiškumu.

Daug kas nežino, jog K.Donelaitis buvo poliglotas – knygas gebėjo skaityti ne tik gimtąja kalba, bet ir lotynų, hebrajų, prancūzų, vokiečių bei senovės graikų kalbomis, išradėjas – jo rankose atgimdavo vargonai, termometrai, barometrai, laikrodžiai. Šį žmogų domino ir kiti technikos išradimai, tyrinėjimai – tiek makroskopiniai, tiek kosmosas.

Jo kūrybos tyrinėtojai pabrėžia, jog K.Donelaitis buvo novatorius – jį domino naujovės tiek technikoje, tiek literatūroje. Tikriausiai todėl jis buvo pirmasis, išdrįsęs antikinį eilėdaros metrą – hegzametrą – pritaikyti lietuvių kalbai. Maža to, kaip pastebi lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja, dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė, rašydamas „Metus“ K.Donelaitis sukūrė naujos rūšies hegzametrą, „adaptuotą“ lietuvių kalbai, pasižyminčiai savitu kirčiavimu. Tokios rūšies hegzametru niekas nieko nebuvo sukūręs nei prieš K.Donelaitį, nei jo laikais, nei vėliau.

Kunigas per brūkšnelį išradėjas

Bandyti atskleisti šio, prieš 300 metų gimusio, genijaus asmenybę sudėtinga. Kaip ir garsiausias jo kūrinys – poema „Metai“, taip ir pats K.Donelaitis yra daugiaplanis žmogus, turėjęs aibę iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų savybių ir pomėgių.

R.Vilimas/BFL/Gytis Vaškelis
R.Vilimas/BFL/Gytis Vaškelis

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis sako, kad gerai pažinti K.Donelaitį trukdo tai, jog išliko labai nedaug medžiagos apie jo gyvenimą. „Nėra jokio autentiško K.Donelaičio atvaizdo. Buvo daryta rekonstrukcija pagal kaukolę, bet ji tik iš dalies atspinti K.Donelaičio išvaizdą. Visa kita, ką mes turime, tai yra daugiau ar mažiau autorių fantazijos vaisius“, – pasakoja pašnekovas.

Vis dėlto kai kas tikrai žinoma. K.Donelaitis buvo dvasininkas ir humanitarinių mokslų atstovas: studijavo ne tik teologiją, bet ir senąsias kalbas, literatūrą. „Šalia Imanuelio Kanto jis buvo vienas iš didžiausių šviesulių, kuriuos išleido to meto Karaliaučiaus universitetas. Be to, jis buvo ir nagingas žmogus: gamino klavesinus, pianinus, barometrus, kitus prietaisus, skirtus matuoti slėgiui, mikroskopus, šlifuodavo lęšius mikroskopams. Jie nėra išlikę, bet rekonstrukcijos (istorijos faktų atkūrimas – aut.), liudija, kad K.Donelaitis juos buvo pagaminęs ir net sulaukė savotiško pripažinimo“, – pasakoja G.Vaškelis.

Pasak pašnekovo, visa K.Donelaičio giminė buvo naginga. Pavyzdžiui, jo brolis Karaliaučiuje buvo auksakalys. Tad nėra atsitiktinumas, kad K.Donelaitis mokėjo restauruoti vargonus ir be vargo atlikdavo panašius darbus, kurie, regis, sunkiai derinosi su klebono statusu ar literato talentu.

Be abejo, įvairius technikos stebuklus savo namuose K.Donelaitis gamino neturėdamas tikslo juos parduoti ir užsidirbti. Tačiau būtent ši jo asmenybės pusė įrodo, koks kantrus jis buvo: šlifuoti stiklus nebuvo paprasta. „Ta pati kantrybė dar nesuvaldytą lietuvių kalbą padėjo jam įsprausti į griežtus hegzametro rėmus“, – įsitikinęs G.Vaškelis.

"Šalia Imanuelio Kanto jis buvo vienas iš didžiausių šviesulių, kuriuos išleido to meto Karaliaučiaus universitetas" G.Vaškelis

Ne mažiau įdomus pašnekovui yra ir kitas K.Donelaičio pomėgis – sodininkystė. Prie savo namų K.Donelaitis buvo užveisęs didžiulį sodą, kurį pats prižiūrėjo: nėra žinoma, kad būtų išvedęs naujų augalų rūšių, tačiau tikrai mokėjo skiepyti vaismedžius. Literatūrologas G.Vaškelis čia įžvelgia ir sąsajų su K.Donelaičio kūrybos temomis: „Tai, sakyčiau, K.Donelaičio kūrybos pagrindinė mintis: žmogus ir pasaulis yra kaip Dievo sodas.“

„Metai“ padeda iššifruoti patį autorių

Pasak G.Vaškelio, viena iš iki šiol neįmintų mįslių – „Metų“ leidyba, tiksliau, kodėl poema buvo išspausdinta tik po K.Donelaičio mirties praėjus net kelioms dešimtims metų. „Yra duomenų, kad jis siuntė pradinius variantus į Karaliaučių leidėjams. Bet kūrinys taip ir nebuvo išspausdintas. Tik praėjus 40 metų po K.Donelaičio mirties Liudvikas Rėza su nemažom kupiūrom  išspausdino kūrinį kartu su vokišku vertimu“, – pasakoja G.Vaškelis. Jis pridūrė, kad dėl to K.Donelaičio gyvenimo metais jo niekas ir negalėjo vadinti poetu – nebuvo išspausdintas nė vienas jo kūrinys.

Norintiems pažinti K.Donelaitį, pašnekovas pataria dažniau skaityti „Metus“: „Mes visi žinome pavadinimą, autorių, bet turbūt retas kuris pacituotų bent keletą eilučių. Man norisi, kad žmonės daugiau skaitytų „Metus“, nes ten yra visko. Tai, kad tekstas rašytas prieš kelis šimtus metų, nereiškia, kad jis senas. Tai, kad ten rašoma apie būrus, nereiškia, jog jie labai primityvūs. „Metuose“ mes matome, kad K.Donelaitis yra intelektualas, įvaldęs antikinę, pačią garbingiausią kūrybos formą – hegzametrą. Jį pritaikė lietuvių kalbai, kuri, kaip pasirodė, kaip tik ir yra tinkama pačioms aukščiausioms kūrybos formoms. K.Donelaitis parodė, kad lietuvių kalba yra ne tik kažkokių būrų kalba.“

Iš „Metų“ matyti, kad K.Donelaitis nebuvo toks sustingęs, kaip kad paminkle ar portretuose. „Tai buvo gyvas žmogus. Netgi sakyčiau, savotiška prieštara. Jis gynė silpnuosius – būrus, valstiečius, gyvenusius šalia. Rūpinosi jų reikalais, mokė juos gyventi: ką, kaip sėti, ką, kada valgyti, kaip kaupti atsargas, konservuoti, kad ir pavasarį būtų ką valgyti. Kitas aspektas – matome K.Donelaitį kunigą, kuris „Metuose“ skundžiasi, kad žmonės nežino, ko nori: vieniems kunigas per drąsus, kitiems per švelnus. Tą patį kalba ir apie mokytojus. Iš tikrųjų yra galybė epizodų, kurie atskleidžia K.Donelaitį. Jei mes „Metus“ skaitytume dažniau, tikrai jį išsišifruotume“, – įsitikinęs G.Vaškelis.

Pavyzdys viskuo nepatenkintiems

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis K.Donelaitį siūlo laikyti pavyzdžiu šių dienų lietuviams, nevengiantiems paburbėti dėl „netinkamų aplinkybių“.

„Liuteronų teologijoje labai svarbus žmogaus pašaukimas šiame gyvenime: ten, kur Dievas tave nuveda, jis turi išsipildyti. Donelaitis yra gyvas to liudijimas. Iš savo kaimo, kur dirbo kunigu daugiau kaip 30 metų, jis buvo išvykęs tik vieną kartą gyvenime. Jis galėjo graužtis ir skųstis, kad norėtų gyventi intelektualesnėje aplinkoje, kur atsiskleistų kaip asmenybė. Taip daugelis iš mūsų mėgsta daryti – pamurmėti, kad esame aplinkybių aukos. Tačiau K.Donelaičio pavyzdys įrodo, kad, jei žmogaus vidus stiprus, jis tvirtai stovi ant kojų, jis nėra aplinkybių auka. Jis pats kuria tas aplinkybes“, – pabrėžia kunigas.

K.Donelaičio asmenybėje Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovas sako atrandantis ir jam artimų teologinių tiesų. „Iš jo tekstų matome, kad gamtoje yra tvarka, kurią Dievas yra sukūręs. Žmogus, kuris gyvena Dievo valioje, taip pat atsiskleidžia. Nesvarbu, kad jis pavargęs nuo darbų, chaoso, jis tą šviesą neša, gali joje gyventi, kad ir koks sunkus jo gyvenimas“, – sako kun. M.Sabutis. 

K.Donelaičio pavyzdys įrodo, kad, jei žmogaus vidus stiprus, jis tvirtai stovi ant kojų, jis nėra aplinkybių auka. Jis pats kuria tas aplinkybes

Pasak jo, skaitant K.Donelaitį belieka tik stebėtis, kad prieš šimtus metų parašyti tekstai aktualūs ir artimi mums, XXI amžiaus lietuviams. „Kai buvau mokinys, „Metai“ man atrodė gana tamsus kūrinys: kaimas be vilties, purvas, kažkas gamtoje, su žmonėmis negero vyksta – tokie prisiminimai. Savaime aišku, mokykloje mums niekas daugiau apie tai neaiškino – supažindino su hegzametru, paskaitėme ir tiek. Tad suprasti vaikams, kad šis kūrinys įrašytas į literatūros aukso fondą, buvo sunku. Kada atsiranda, kad ir nedidelė, bet visgi gyvenimo patirtis, kitoks pasaulio matymas, kiekvienoje aprašytoje gamtos ar žmogaus gyvenimo akimirkoje pradedi matyti save. Tada pavyksta suprasti, kad rašymas apie būrus ir kaimą nėra tik apie juos – tai kalba apie mus pačius.“

Įkvėpė dainai

Tai, kad K.Donelaičio tekstai aktualūs iki šiol, įrodo ir šių dienų dainos. Metų pradžioje praūžusiuose „M.A.M.A.“ muzikiniuose apdovanojimuose aktorių grupė „Liūdni slibinai“ sudainavo dainą „Pavasario linksmybės“, kurios tekstas – ištrauka iš K.Donelaičio „Metų“. Nors nemaža dalis auditorijos šią dainą išgirdo pirmą kartą, tikrieji „slibinų“ gerbėjai greičiausiai jau moka ją mintinai – daina yra pernai išleistame grupės dainų rinkinyje „Imkit mane ir klausykit“. Albumą sudaro dainos pagal žinomų Lietuvos poetų kūrinius. Tarp jų – ir K.Donelaičio „Metus“.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Grupė „Liūdni slibinai“
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Grupė „Liūdni slibinai“

Grupės nariai neslepia, kad, kaip ir dauguma jaunų žmonių, apie K.Donelaitį daug ko nežino. Pirma mintis, kuri jiems kyla išgirdus klausimą apie šį, į literatūros aukso fondą įrašytą, klasiką, yra MOKYKLA.

„Man Donelaitis yra savotiškas mokyklos simbolis. Bet ne tik dėl to, kad su juo susipažinau mokykloje. Ir dėl jo darbo šviečiant žmogų“, – sako „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.  Jo kolega, Dominykas Vaitiekūnas, iki šiol gerai atsimena „vadovėlinį“ K.Donelaičio portretą:

„Ilgą laiką K.Donelaitis man buvo juodu tušu pieštas rūstaus vyro portretas. Dabar jis man – dainų tekstų autorius, kad ir kaip keistai tai skambėtų, gerai išgaląstos plunksnos valdytojas. Mokykloje jis man buvo neaprėpiamo nuobodulio meistras. Bet paskaičius tekstus atidžiau, mano vaizduotėje jo grafinis juodas portretas nusispalvino.“

„Liūdni slibinai“ nepamena, kam pirmam iš grupės kilo mintis sukurti dainą pagal K.Donelaičio „Metus“. Anot muzikantų, tai buvo eksperimentas, kuris, kaip rodo klausytojai, pasiteisino. „Paėmėme iki skausmo visiems mokiniams žinomą „Pavasario linksmybių“ pradžią, kurią patiems dar teko mokytis mokykloje, ir sudėjome į muziką. Žodžiu, pradėjome genami grynai eksperimentinės aistros. Tekstas hegzametru, tad sutalpinti jį muzikoje tikrai nelengva“, – pripažįsta V.Kublinskas.

Ar publika šią dainą supranta? „Matyt, supranta. Tiesą sakant, niekada neklausėm: koncertas – ne pamoka, neklausi gi po jo „ar viską supratote?“. O net ir pamokose žmonės, tokį klausimą išgirdę, dažnai pameluoja. Bet spėjam, kad supranta. Labiausiai iš to, kad vis ateina ir ateina į koncertus. Nors, kita vertus, gal ateina dėl to, kad nesupranta?“ – retoriškai svarstė „Liūdnų slibinų“ „smegenimis“ vadinamas V.Kublinskas.

Graikams Homeras, lietuviams – K.Donelaitis

Per nacionalinį transliuotoją jau kurį laiką sukasi 300-osioms K.Donelaičio gimimo metinėms skirtos „Metų“ ištraukos. Jas įskaitė ilgametis LRT žinių vedėjas Marijus Žiedas.

„Pasiūlymas įgarsinti tuos kelis posmus buvo lyg atsitiktinumas. Kita vertus, gal ir ne. Turiu prisipažinti, kad aš visiškai kitaip pažvelgiau į Donelaitį. Mūsų karta, galbūt ir jaunimas, su juo yra susipažinę mokykloje. Žinome „vėl saulelė atkopdama“, tuos kelis posmus, bet iš esmės niekas nėra per daug įsigilinęs, nedaug kas visą kūrinį yra perskaitęs. Nors aš pažįstu kelis žmones, kurie moka atmintinai visus „Metus“. Bet čia jau toks tautinis žygdarbis! Aš, aišku, tiek nemoku. Bet tai, kad teko vėl susiliesti su Donelaičiu, man leido visai kitaip į jį pažvelgti“, – pasakoja M.Žiedas.

K.Donelaičio kūriniai – gyvas liudijimas, kokia nuostabi yra lietuvių kalba: „Jo kalba labai turtinga! „Metai“ verčia didžiuotis, kad mes esame lietuviai, mokame lietuvių kalbą, skatina ją saugoti. Koks žmogus galėtų pasigirti, turintis savo žodyne beveik pusketvirto tūkstančio žodžių?

Pašnekovo nuomone, K.Donelaitis lietuvių nepelnytai pamirštas. „Prieš 20 metų, tuo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, mums buvo svarbus Maironis su romantinėmis idėjomis, laisvės, lietuvybės šaknimis. O dabar, man atrodo, K.Donelaitis yra kaip niekada aktualus, nes jis kalba apie paprastus dalykus: gyvenimą, darbą“, – savo nuomone dalijasi M.Žiedas.

Pasak jo, K.Donelaičio kūriniai – gyvas liudijimas, kokia nuostabi yra lietuvių kalba: „Jo kalba labai turtinga! „Metai“ verčia didžiuotis, kad mes esame lietuviai, mokame lietuvių kalbą, skatina ją saugoti. Koks žmogus galėtų pasigirti, turintis savo žodyne beveik pusketvirto tūkstančio žodžių? O „Metuose“ kalba sodri, taiklūs pasakymai, net keliais žodžiais apibūdinant dalykus, kurie skaitant, regis, stoja prieš akis. Gerai, kad šie metai skirti K.Donelaičiui – gal žmonės atras jį. Man atrodo, kad kaip graikai turi Homerą, mes turim K.Donelaitį. Tik galbūt kol kas mes geriau žinome Homerą, o ne K.Donelaitį. Reikėtų, kad tai pasikeistų ir kad mes sugebėtume įvertinti tuos genialius kūrėjus, kurie laiko mūsų tautos šaknis – tautą, savimonę.“

 

K.Donelaitis gimė 1714 metų sausio 1 d. Lazdynėliuose, dabar išnykusiame Mažosios Lietuvos kaime, netoli Gumbinės. Karaliaučiuje mokėsi vadinamojoje lotyniškoje mokykloje, kurioje visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba. 1736–1740 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Po studijų trejus metus dirbo giedojimo mokytoju, vargonininku, mokyklos vedėju Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo liuteronų kunigas Tolminkiemyje. Ten mirė 1780 metų vasario 18 d.

Žymiausias K.Donelaičio kūrinys – poema „Metai“, kurį jis rašė apie 1765–1775 m. (tiksli data nežinoma). K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Kūrinį, pavadintą „Metai“, išleido Liudvikas Rėza 1818-aisiais. Pats K.Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Ciklo „Metai“ dalis L.Rėza kiek patrumpino, suredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. K.Donelaitis buvo pirmasis lietuvių kalbos kūrinyje panaudojęs šį antikinį eilėdaros būdą. Yra išlikusios ir šešios K.Donelaičio pasakėčios. Pirmą kartą jos išleistos 1824 metais.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Europos futbolo čempionatas 

Parašykite atsiliepimą apie 15min