– Kaip susidomėjote medalininkyste? Kada pajutote, kad norite sekti tėvo pėdomis?
– Mano tėtė gana intensyviai dirba, kuria medalius nuo 2000-ųjų, maždaug nuo to laiko ir aš domiuosi medalininkyste. Pirmiausia mokiausi kartu su tėčiu, padėjau jam kurti medalius. Prie kiekvieno medalio labai daug laiko praleidžiama, nes medalio kūrimas reikalauja itin kruopštaus darbo. Pramokusi medalininkystės pradėjau pati savarankiškai kurti.
– Ar turėjote kitų svajonių?
– Man visą laiką patiko aliejinė tapyba. Šis menas mano gyvenime eina lygiagrečiai su medalininkyste, tačiau visgi medalių kūrimas labiau patinka. Didžiąją savo laiko dalį skiriu medalių menui.
– Kuo jus žavi šis menas?
– Medalis paprastai kuriamas norint įprasminti kokį nors istorinį faktą ar progą, o ne vien vardan meno. Kiekvienas medalis įamžina asmenybę, įvykį, jubiliejinę sukaktį, todėl medalininkystės menas išsiskiria iš kitų ir yra prasmingas. Šiuolaikinis menas dažniau kuriamas su tam tikra koncepcija. Medalis eina tradicinės dailės keliu, todėl jo estetika ir prasmė mane žavi.
– Papasakokite, kaip gimsta medaliai?
– Viskas prasideda nuo medalio idėjos. Tada yra paišomi eskizai. Vėliau pieštuku piešiamas projektas vienas prie vieno, kaip atrodys medalis ir galiausiai ant gipso specialios formos medalis lipdomas plastelinu. Galiausiai atliekami liejimo darbai.
Medalio gamybai reikia daug laiko, kol sumodeliuojamas galutinis variantas. Techniniu požiūriu medalio gamybą net galima susieti su juvelyrika, nes kuriama daug smulkių detalių. Man įdomu komponuoti medalį. Žinoma, yra techniniai kūrimo darbai, kurie kiek nuobodesni ir užtrunka ilgiau, tačiau kai matai artėjantį finišą ir kad visa medalio forma jau sumodeliuota, apima džiaugsmas.
Paprastai mes darome gipsines medalių formas, kurias medalių kalyklos nuskenuoja ir gamina norimo dydžio štampus ir lieja varinius ar sidabrinius medalius. Šiuo metu yra kaldinami paauksuoti mano kūrybos medaliai.
– Kiek laiko užtrunka medalio gamyba?
Medalio kūrimas reikalauja atsidavimo, jėgų laiko ir pasišventimo tam darbui. Kai darbas padarytas, neskaičiuojame laiko: sugaištų valandų, dienų ar mėnesių. Tai vadinama kūrybos džiaugsmu.
– Medalio kūrimas reikalauja atsidavimo, jėgų laiko ir pasišventimo tam darbui. Kai darbas padarytas, neskaičiuojame laiko: sugaištų valandų, dienų ar mėnesių. Tai vadinama kūrybos džiaugsmu.
Kiekvienas medalis kuriamas skirtingai. Yra sudėtingi medaliai, kurių kūrimas tikrai užtrunka. Mano tėtė kai kuriuos medalius kūrė net trejus metus. Vidutiniško sudėtingumo medalio darbai užtrunka apie du mėnesius. Būna užsakomųjų medalių, kuriems skiriama labai mažai laiko, tada tenka paskubėti. Nors skuba kūrybai nelabai gerai, tačiau stengiuosi kaip tik galiu.
Šiuo metu Monetų namas kuriu medalių seriją „Didingoji Lietuva“. Šiam projektui reikalaujama kiekvieną mėnesį sukurti po vieną medalį. Tai tikras iššūkis, todėl darbo daug. Pastaruoju metu mano savaitgaliai labai trumpi.
– Apie ką byloja jūsų sukurti medaliai?
– Daugiausia Lietuvos istoriją. Turėjau užsakymą ir užsienio muziejaus jubiliejaus proga. Tai vienintelis nelietuviška tematika kurtas darbas. Mano medaliuose atsispindi Lietuvos žmonės, istoriniai momentai. Nors pasitaiko ir privačių užsakymų įvairioms progoms.
– Ar lengva įsigilinti į istoriją ir ją užfiksuoti nedideliame medalio plote?
– Tikrai daug laiko užtrunka medžiagos rinkimas. Nors medalio kūrime nemažai dailininko interpretacijų, nes paties medalio tikslas nėra rekonstruoti vaizdą, o su tam tikromis žiniomis sukurti vaizdinį. Į medalį patenka tik svarbiausi faktai, nes tam skirta mažas plotas. Vien todėl atsiranda stilizacija, kai kurias formas tenka supaprastinti, kad būtų suprantama. Man svarbu, kad medalis būtų puošnus.
– Ar jūsų namuose daug medalių?
– Esu sukaupusi medalių kolekciją, tačiau dauguma jų dalyvauja parodose ar kur kitur yra iškeliavę. Man pačiai labai patinka senoviniai medaliai.
– Ką jums reiškia medalininkystė?
– Tai mano profesija, gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis. Be meno savo gyvenimo neįsivaizduoju.
Mano gyvenime menas tai ne vien tik medalių kūrimas, bet ir tapyba, muzika. Mokiausi muzikos mokykloje, todėl meilė muzikai mano kraujyje įaugusi. Kada kuriu medalius, būtinai turiu klausytis muzikos. Dažniausiai dirbtuvėse skamba klasikinė muzika arba filmų garso takeliai, nes tai labai įkvepia.
Kurdama mūšio paminėjimui skirtus medalius klausausi „Gladiatoriaus“ ar kito filmo garso takelio, kuris būtų susijęs su mūšiais ir turėtų tos kariškos dvasios.
Paskutinis mano kurtas medalis buvo skirtas 500 metų Oršos mūšio paminėjimui. Norėjosi, kad visi vėl susimąstytų apie Lietuvos istoriją, mūsų praeitį. Gal net yra tokių žmonių, kurie net nežino apie šį istorinį momentą.
Istoriniai medaliai reikalingi mūsų jaunajai kartai. Prisimenu savo mokyklos laikus, kai knygose trūkdavo paveikslėlių. Žmogų pirmiausia sudomina vaizdas, garsas, kvapas. Jei mokiniai skaitys vien istorines knygas be jokių paveikslėlių, susidomėjimas Lietuvos istorija mažės. Todėl labai smagu, kai kuriamų medalių vaizdinius spausdina mokyklinėse knygose.
Istorines knygas, manau, galima iliustruoti šiuolaikinio meno darbais, jei nėra išlikusių autentiškų vaizdinių.
– Ar turite daug konkurentų, kuriančių medalius?
– Konkurentais kitų medalininkų nepavadinčiau. Medalininkystės sritis gana siaura, todėl Lietuvoje iš viso gal tik kelios dešimtys užsiimančių šiuo amatu. Kurti medalius bandė visi skulptoriai, nes tai įtraukta į skulptorystės mokymosi procesą.
Tačiau viena aišku, kad medalių šiaip sau niekas nekuria. Turi valstybė remti ir užsakinėti darbus. Pastaruoju metu daugelis yra pasinėrę į šiuolaikinio meno madą, kur vyrauja abstrakčios formos. Kol kas šiuolaikinio meno programoje nėra medalininkystės krypties.
– Ar medalininkystė – moteriška profesija?
– Aš nepažįstu nei vienos moters, kuri, kaip ir aš, kurtų medalius. Tačiau sunku nuspręsti ar tai vyriška, ar moteriška profesija.
Kadangi tai smulkmeniškas darbas, manau, kad moterims kartais net labiau tinka užsiimti medalininkyste, nei kurti dideles skulptūras. Pasaulyje daug dailininkų, kuriančių medalius, tarp kurių yra ir moterų. Tačiau daugelis kuria modernaus stiliaus medalius. Mano ir tėtės darbai labiau nukreipti į istoriją.
– Kokių savybių reikia, norint įvaldyti medalių kūrimo meną?
– Manau, kad labai svarbu turėti plokštuminės ir apvaliosios dailės supratimą, nes medalis yra šių dviejų dailių mišinys. Labai svarbu jausti iškilumus. Medalis neturi būti nei per plokščias, nei per aukštas.
Gaila, kad medalius ar monetas kuria ne vien specialistai. Dabar nereikia būti skulptoriumi, norint kalti monetas. Einama paprastesniu būdu – grafikas ar dizaineris nubraižo projektą ir kompiuteriu išgraviruojamas monetos reljefas. Tačiau mes tai vadiname „lepioškomis“ (blynais), nes nėra jokių subtilių reljefo modeliavimo detalių.
Gaila, kad vyrauja tokia tendencija. Žmonės nori kaldinti monetas kuo greičiau ir pigiau, tačiau menui tai duoda neigiamą atspalvį. Iš esmės medalininkystė – tai tradicinis menas, todėl manau, kad ji reikalinga norint įamžinti istoriją, žinomus žmones, todėl būtina išlaikyti stilių. Šiuolaikinio stiliaus medaliai nedera tarp kitų.
– Dažnai dalyvaujate parodose?
Pasaulyje daug dailininkų, kuriančių medalius, tarp kurių yra ir moterų. Tačiau daugelis kuria modernaus stiliaus medalius. Mano ir tėtės darbai labiau nukreipti į istoriją.
– Iš šiais metais kelias parodas rengėme kartu su tėčiu Lietuvos istorijos tema. Parodoje yra eksponuojami medaliai, reljefai, tapybos darbai – visi darbai, kurie yra istorijos tema. Su šia paroda jau buvome Jonavoje ir Ukmergėje. Vasario 16 dieną šią parodą atidarysime Kauno karo muziejuje. Šiaip dažnai dalyvaujame su medaliais parodose ne tik Lietuvoje, bet ir garsiose pasaulinėse parodose.
– Ar dviese kurti medalį lengviau?
– Daug medalių esame sukūrę kartu su tėčiu, tačiau man vienai lengviau. Kai medalis gaminamas dviejų žmonių, tenka ieškoti kompromisų. Labiausiai džiaugiuosi rezultatu.
Pastaruoju metu esu linkusi daugiau dirbti viena. Tačiau dviejų darbas irgi žavi, nes mano ir tėčio medalių kūrimo stiliai skiriasi – tėčio darbuose vyrauja monumentalesnis stilius, o aš labiau mėgstu romantiškesnį įvaizdį, daug detalių. Sujungus dviejų menininkų stilius galima sukurti tikrai gerus darbus.
Iš tėčio, manau, gavau tik medalininkystės amato subtilybių pamokas, tačiau į jį įnešiau savo stilių. Kadangi medalininkystės meno žinias gavau iš tėčio, tai mielu noru ateityje savo atžaloms perduočiau visus įgūdžius, estetikos suvokimą.
