Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Menininkas Romualdas Inčirauskas: litvakų kultūros dalies eliminavimas skurdina Lietuvos kultūrą

Romualdas Inčirauskas
R.Rimgailaitės nuotr. / Romualdas Inčirauskas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Skulptorius, metalo plastikas, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto profesorius Romualdas Inčirauskas drąsiai gali būti vadinamas istorinės atminties saugotoju ir tolerancijos skatintoju. Apie savitą kūrybos lauką, žemaičių ir žydų istorijos pėdsakus

Telšiuose bei skirtingų žmonių susikalbėjimo svarbą menininką kalbina tolerancijos kampanijos „Beigelių krautuvėlė“ savanorė Radvilė Rimgailaitė.

– Kodėl taip susiklostė, kad kuriate būtent Telšiuose ir Jūsų kūryboje tiek daug dėmesio skiriama žydų bei žemaičių istorijai?

– Gimiau 1950 m. Anykščiuose, ten baigiau vidurinę. Į Telšius atvykau studijuoti dailę. Vėliau, po studijų Taline, vėl sugrįžau į Telšius. Ir jau visam laikui, – dirbu dėstytoju VDA Telšių fakultete. Taigi, visą sąmoningo gyvenimo dalį esu šitame mieste. Kūrybos laukas sutampa su gyvenamos aplinkos studija. Duoklė Žemaitijos istorijai visiškai suprantama.

Manau, kad šitame gražiame fone išryškėja nepakankamas dėmesys žydiškajai paveldo daliai.

Tik vėliau sužinojau, kad žydų kultūrai Telšiai (žydiškai Telz) buvo labai svarbus religinis kultūrinis centras. Pastaruoju laiku, ypač 600 metų žemaičių krikšto jubiliejui Telšiuose sukurta daug naujų kūrinių, istorijos atminties ženklų. Tame procese yra ir mano dalis. Manau, kad šitame gražiame fone išryškėja nepakankamas dėmesys žydiškajai paveldo daliai. Todėl, kaip menininkas jaučiu sąžinės priekaištą ir pareigą puoselėti nepelnytai pamirštą, tačiau labai reikšmingą ateičiai, žydų kultūrinį ir religinį paveldą.

– Kodėl, Jūsų nuomone, dažnai nepripažįstame Lietuvos žydų istorijos sava? Ką prarandame jos atsisakydami?

– Lietuvių tauta maža, visais laikais buvo įtakojama kitų didesnių tautų kultūrų (lenkų, rusų ir t.t.). Todėl dalinai suprantamas perdėtas baimės prarasti tautinį identitetą jausmas. Labai gaila, tačiau litvakų kultūros dalies eliminavimas labai skurdina Lietuvos kultūrą. Gaila, juk galėtume didžiuotis gausybe litvakiškos kilmės pasaulio įžymybių.

– Kaip manote, kodėl ir ar visuomenės požiūris į žydus ir žydiškumą dažnai yra neigiamas? Apskritai, ar lietuviams trūksta tolerancijos kitataučiams?

– Manau, kad visų netolerancijos apsireiškimų priežastis yra tamsa, neišprusimas, ypač teologinis. Pasakymai „Lietuva – Marijos žemė“, „Žydai nukankino Kristų“ byloja to neišprusimo lygį. Telšių žydų bendruomenė gyveno gana uždarą gyvenimą. Ješivos aplinkoje vyko aukšto lygio teologijos studijos, galbūt, ne visada suvokiamos vietinei aplinkai. Tai, galbūt, stiprino bendruomenių atskirtį.

Visų netolerancijos apsireiškimų priežastis yra tamsa, neišprusimas, ypač teologinis.

Reformaciją patyrusios valstybės žymiai tolerantiškesnės. Gilesnės Švento Rašto studijos leidžia lengviau suvokti judaizmo ir krikščionybės glaudų ryšį. Manau, kad mūsų įstojimas į Europos Sąjungą sudaro galimybę būti atviresne visuomene, tuo pačiu ir tolerantiškesne. Kita nepasitikėjimo priežastis – Lietuva patyrė daug skaudžių okupacijų, kurios dažnai būdavo siejamos su atėjimu „svetimų“, suprask – kitataučių.

– Kokios reakcijos, kokio grįžtamojo ryšio tikitės, pristatydamas kūrinius, perteikiančius Telšių krašto žydų istoriją ir jų tautos tragediją?

– Esu menininkas, pedagogas ir manau, kaip auklėsime jaunimą, kokias formuosime pažiūras, kokį duosime reiškinių ir santykių suvokimą, tokią turėsime ateitį. Esu krikščionis, mano pasaulėžiūros ir kūrybos „stuburas“ yra Šv. Raštas, padėjęs lengviau suvokti šiuo metu mūsų analizuojamą problemą. Biblijos studijos, ypač Senojo Testamento, padeda rasti atsakymus į gyvenime ir kūryboje iškylančius klausimus: kas tie žydai, iš kur jie atsirado Telšiuose ir ką jie čia veikė, kas buvo Ješiva, Javne, pagaliau, ir holokaustas, ir t.t. Minėjau, kad netolerancijos ir iš jos išplaukiančių pasekmių priežastis yra tamsa. Tai, savo kūryba, nors truputėlį, viliuosi šviesos. Be to, viliuosi, kad Telšiuose studijuojantis akademinis jaunimas šį tą sužinos apie kraštą, kuriame gyvena.

– Dvidešimties metalo plastikos objektų kolekcijoje TELZ atskleidžiate krikščionybės ir judaizmo ryšį. Kodėl, Jūsų nuomone, šių dviejų religijų, skirtingų bendruomenių dialogas toks svarbus?

– Projektą TELZ  kūriau dvejus metus. Rinkdamas medžiagą, analizuodamas bendruomenių santykius patyriau ir supratau nesusikalbėjimo ir santykių nebuvimo pasekmes (ypač tai pastebiu šiuolaikinio pasaulio įvykių fone), todėl matau prasmę šios krypties savo veikloje.

– Rainių miškelyje palaidotų moterų ir merginų atminimą jau ženklina Jūsų sukurta keista ir įspūdinga memorialinė lenta. Kaip gimė tokio neįprasto sprendimo idėja?

– Telšių žydų švietimo sistemoje svarbią vietą užėmė mergaičių gimnazija Javne, turėjusi aukštą mokymo lygį, ypač teologijos studijų. Taip susiklostė, kad tarp nužudytųjų Rainių miškelyje merginų (moterų iki 30 metų) didžioji dalis buvo Javne gimnazijos mokinės ir absolventės. Taigi, ant buvusio Javne gimnazijos pastato padariau atminimo ženklą – metalo reljefą, bylojantį apie čia buvusią mokyklą ir tragiško likimo jos mokines.

– Ar planuojate daugiau memorialinių lentų ar kitų meninių objektų, kokiems Telšių įvykiams ar asmenybėms jie bus skirti?

– Šiuo metu vykdau projektą „Skulptūrinės metalo plastikos kūrimas įamžinant reikšmingiausius buvusios žydų bendruomenės statinius“. Projektas remiamas kultūros ministerijos stipendija. Be minėto, jau esančio ant Javne gimnazijos pastato, esu sumontavęs naują reljefinę plokštę ant Miesto Šulinio (yra toks naujas mažosios architektūros statinys senamiestyje), skirtą žydų bendruomenės atminčiai su žydų poeto Zvi Brik nostalgišku tekstu apie „mano miestelį, kurio jau nebėra“.

Šiuo metu planuoju sukurti laikiną konceptualios raiškos kūrinį ant buvusio Ješivos pastato lango.

Šiuo metu planuoju sukurti laikiną konceptualios raiškos kūrinį ant buvusio Ješivos pastato lango. Laikiną todėl, kad žadama pastato rekonstrukcija. O tada jau – nuolatinį. Ir dar šiemet esu numatęs vieną bendruomenės atminčiai, tik dar vieta tiksliai nepaskirta ir koncepcija iki galo nesuformuota. Ateityje žadu įamžinti ryškesnes asmenybes. Padėti surasti informaciją apie jas žadėjo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ponia Faina Kukliansky.

– Kur ir kokius Telšių žydų bendruomenę įamžinančius Jūsų darbus gali pamatyti besidomintys?

– Žydų bendruomenės atminčiai esu sukūręs 20 metalo plastikos objektų, kurie beveik visi yra eksponuojami Tolerancijos centre, Vilniuje. Telšiuose, be minėtų JAVNE ir Miesto Šulinio, yra dar trys miniatiūriniai portretiniai reljefai su „Amžinojo žydo“ simboliu: ant buvusios „kareivių“ sinagogos pastato (Aukštoji g. 3), ant Ješivos pastato (Iždinės g. 11) ir Turgaus aikštėje ant Maximos prekybos centro pastato.

– Savo darbus esate pristatęs Izraelyje, kaip jie buvo sutikti, kokių vertinimų sulaukėte?

- 2005 m. dalyvavau tarptautiniame medalių konkurse Izraelyje „H. K. Andersenui – 200“, kuriame laimėjau pagrindinę premiją. Taigi, buvau pakviestas į Tel Avivą. Apdovanojimo ceremonijos metu buvo parodyta filmuota medžiaga apie projektą TELZ, dar tą medžiagą rodžiau Tel Avive esančioje Basisschoolofskulpture. Atsiliepimai, atrodo buvo palankūs.

– Prie Telšių žydų bendruomenės išsaugojimo prisideda ir Jūsų žmona Zita, į įvairius projektus įsitraukia ir VDA studentai. Papasakokite plačiau apie šią veiklą, įsimintiniausius projektus.

– Į Telšius keletą kartų iš Niujorko buvo atvykusi ponia Isabelė Rozenbaum (jos mama mokėsi Javne mergaičių gimnazijoje), kuri vykdė projektą su Telšių V. Borusevičiaus gimnazijos moksleiviais „Bat Kama At? Kiek tau metų“. Šis projektas skirtas žuvusių 500 mergaičių atminimui. Ponia Isabelė kreipėsi į VDA Telšių fakulteto bendruomenę prisidėti prie šio projekto. Mano žmona Zita su savo studentėmis (aprangos ir mezgimo specialybės) atsiliepė į šį kvietimą, ir studentės sukūrė tekstilės kūrinius šia tema. Studenčių kūriniai buvo eksponuoti keliose vietose Telšiuose. Vėliau prie projekto prisijungė ir mano vadovaujami  metalo meno studijos studentai, sukurdami įdomių mažosios plastikos ir juvelyrikos kūrinių, kurie taip pat buvo pristatyti Telšių visuomenei.

– Kokią, Jūsų nuomone, vaidmenį kitataučių istorijos išsaugojimui, kitų kultūrų pažinimui vaidina edukacija? Kaip vertinate tokius toleranciją jaunimo tarpe skatinančius projektus kaip „Beigelių krautuvėlė“?

– Tolerancijai puoselėti, manau, svarbiausia yra edukacija. Kiekvienoje kartoje turi vykti istorinės atminties pažinimo tęstinumas. Būtina supažindinti su neapykantos pasekmėmis, kurias patyrė vyresnioji karta. Jaunimas domisi savo etniniu paveldu, studijuoja kultūrą, simbolius, bet kartais atsiranda pseudo „mokslininkų“ ir „tyrinėtojų“, besistengiančių supriešinti kurstant religinę tautinę nesantaiką, apkaltinant kitus mūsų etnoso griovimu. Todėl labai džiaugiuosi ir žaviuosi jaunimo toleranciją skatinančiu Jūsų „Beigelių krautuvėlės“ projektu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min