Netikrą jubiliejų minintis Rimas Tuminas svajoja apie meilę

– Oficialūs dokumentai rodo apvalią datą jūsų gyvenime.

– O Dieve! Iš tiesų man dar ne 60, o 57-eri. Po karo visi norėjome būti vyresni, todėl tėvas, kad anksčiau galėčiau gauti darbą, dokumentuose pakeitė mano gimimo datą. Juk melas visada gražiau už patį gyvenimą...

– Tačiau šiemet neabejotinai vis tiek sulauksite sveikinimų.

– Taip, Rusijos premjeras Vladimiras Putinas jau pasveikino, penktadienio vakarą žada iš Sankt Peterburgo pas mane atvykti su Rusijos kultūros ministru Aleksandru Avdejevu.
Atvyks tai atvyks... Kaip nors išgyvensiu... Priimsiu juos savo darbo kabinete ir kalbėsiu apie naftą bei dujas. Jau esu kalbėjęs ir vėl kalbėsiu, kad Lietuva su Rusija galėtų susitarti dėl mažesnių dujų ir naftos muitų, – nesuprantu, kodėl to nedaroma. Juk žmonėms reikia gyventi šiandien!

– Šiuo metu esate labiau susirūpinęs dėl žemesnių kuro kainų nei dėl savo asmeninio gyvenimo progų?

– Tai žinoma. Ko tas mano gyvenimas vertas?.. Būtina galvoti apie šalia esantį žmogų. Kam tu gyveni, jei negalvoji apie kitą?

– Tiems kitiems – artimiesiems, kolegoms ir gerbėjams, vertinantiems jūsų talentą, – galbūt norisi kartu paminėti jūsų šventę?

– Jokios čia šventės nematau – nedarau jos ir nedarysiu. Visi čia, Maskvoje, sujudę, bet tai žinodamas teatrui uždraudžiau per savo gimtadienį rodyti mano spektaklį – žiūrovai išvys Anželikos Cholinos pastatymą. Man norisi tik kur nors pabėgti, kad tos datos išvengčiau. Planavau dingti ir išvažiuoti į tolimesnius kraštus, bet nepavyko.

– Esate sakęs, kad žmonės per daug vaikosi laimės. O koks jūsų santykis su ja?

– Jos nėra. Būna žmogaus gyvenime gražių momentų, kai patikime laime, bet tai – mūsų silpnybė, naivumas. Mes gimę ir gyvename visiškoje nelaimėje. Tik mene galima rasti tą laimę, tą pažadėtą gyvenimą.

– Tai ir suteikia jums prasmę paskęsti darbuose?

– Taip. Aš labai pasiilgau ir siekiu grožio, harmonijos, gražių istorijos gelmių, gražaus žmogaus, kad ir kokių jis patirtų bėdų ar nelaimių. Todėl ar čia, Rusijoje, ar Lietuvoje – geografija ir teritorija man nesvarbi – noriu pasakoti istorijas, nes jų turiu ir galiu tai daryti.

– Jeigu būtų galimybė susėsti su jūsų gerbiamais klasikais – Antonu Čechovu, Williamu Shakespeare’u ir kitais – apie ką norėtumėte pasikalbėti?

– Aš nespėčiau nieko jiems pasakyti... Tiesiog nesuspėčiau... Manau, tiesiog pabūčiau šalia. O būdamas su jais prisiminčiau Lietuvos žolę, takus, ąžuolus, lietuvišką lauką, netgi dilgėles ir krienus, kurie pas mane velniškai gražiai auga... Apie tai mes kalbėtume – ne apie menus ar kultūrą.

– Ne kartą išsakėte daug kritikos Lietuvos valdžiai, teatrui, aktoriams. Jei gimtadienio proga galėtų išsipildyti vienas su šia kritika susijęs jūsų noras – koks jis būtų?

– Padaryčiau mūsų šalį labai žymią ir reikšmingą Europoje. Norėčiau, kad Lietuva skambėtų savo orumu, dorumu ir jėga, o ne išdidumu, niekingu susireikšminimu... Mums pakanka kultūros ir praeities, kad galėtume tuo didžiuotis.

– Sakėte, kad reikia svajoti, o ne planuoti. Apie ką šiomis dienomis jūs pats svajojate?

– Svajoju, kad gal kas nors mane pamils arba įsimylės... Manęs niekas gyvenime nemylėjo... Nesiekiu nieko įžeisti, noriu visų atsiprašyti, bet ko norėjau, apie ką svajojau – to dar nebuvo. Gal dar bus... Dar tikiu, dar gyvenu, dar esu, dar ne pabaiga...

– Kas jums yra gyvenimo malonumai, guodžiantys sunkiomis minutėmis?

– Galbūt gero vyno taurė... Kava...Cigaretė... Žmonės...

– Kokia gyvenimo dovana šią žiemą jums būtų didžiausia ir brangiausia?

– Ta, kurios negalima nei padovanoti, nei nupirkti, nei atnešti... Meilė...

Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia: http://www.15min.lt/laikrastis