Pianistas Miroslavas Kultyševas: 58 tūkst. garsų koncertas, 2 tūkst. žodžių, 3,6 tūkst. sekundžių kalbos vidurnaktį

Miroslavas Kultyševas, jau gerai pažįstamas Lietuvos publikai, net ir naktį po įtemptos repeticijos neatrodė pavargęs. Jis paliko kuklaus jauno žmogaus su subtiliu humoro jausmu įspūdį.

Interviu vyko vidurnaktį, tačiau Miroslavas žvaliu balsu pasidomėjo, ar Lietuvoje buvo vertybių krizė, ar žmonės buvo atsitraukę nuo klasikos. Išgirdęs, kad bendromis muzikų pastangomis salėse susirenka vis daugiau žmonių, kad į Lietuvą atvyksta vos daugiau pasaulinio lygio virtuozų, Miroslavas Kultyševas neslėpė nuostabos ir džiaugsmo, kad „žmonės turi laiko pagalvoti ir apie aukštas materijas, apie menus“.

Ar jums įprasta interviu dalinti vidurnaktį? Daug girdėjau apie jūsų perkrautą dienotvarkę. Iš kur dabar grįžote, kur grojote?

– Viskas labai paprasta. Vieną dieną groju Sankt Peterburge, kitą dieną perskrendu į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Po to vėl grįžtu į Rusiją ir vėl iškart muzikuoju. Atrodytų, nieko sudėtingo, tačiau visur groju skirtingas programas, todėl ir tarp koncertų turiu labai daug repetuoti. Jei Peterburge grojau Edvardo Griego koncertą, Vilniuje – F.Liszto ir P.Čaikovskio programą, tai grįžęs pristatysiu visiškai naują Aleksandro Skriabino koncertą. Aš pagal savo bioritmus esu pelėda: mėgstu vėlai gulti. Tačiau gyvenimas klostosi taip, kad tenka ir vėlai gultis ir anksti keltis.

Peterburgas išsilavinusiems žmonėms kelia labai gražias asociacijas ir prisiminimus. Šis miestas yra vienas iš Europos kultūros židinių. Todėl pabandykime įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis repetuoja vienas iš Peterburgo „perlų“, P.Čaikovskio premijos laimėtojas, Miroslavas Kultyševas. Turbūt už lango teka Neva, o jūsų repeticijų salę užpildo solidaus „Steinway & Sons“ instrumento skambesys?

– Viskas daug paprasčiau. Repetuoju savo namuose. Instrumentas šiek tiek paprastesnis, senas „Bluthner“. Bet juk ir menininkai negali pabėgti nuo buities. Galėčiau groti ir konservatorijos salėje, bet reikėtų labai anksti keltis, kad ten nuvažiuočiau, atstumai juk dideli. Todėl renkuosi paprastesnį variantą, nors ir ne tokį idealistinį, kokį jūs man siūlote (kvatoja). Mes, nors ir romantikai, gyvename realiame pasaulyje. Mūsų aplinka kartais būna labai prozaiška. Tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Juk svarbiausia yra tai, kas įvyksta muzikui pasirodžius scenoje. Tada išnyksta visa proza.

Jūsų P.Čaikovskio ir F.Liszto programa, kurią dabar grojate trijuose Lietuvos miestuose – labai įspūdinga. Ar galima jūsų pasirodymą pavadinti didžiuliu emociniu ir fiziniu užtaisu?

– Taip, tai reikalauja pajėgų. Šiame P.Čaikovskio cikle labai daug muzikos, daugiau nei valandą groju nesustodamas. Šias pjeses atlieku jau gana seniai, tiesa, su pertraukom. Manau, kad P. Čaikovskio fortepijoniniai kūriniai skamba pernelyg retai.

Esate sakęs, kad ir F.Lisztas yra nepakankamai įvertintas pianistų.

– Taip, sakiau, bet turėjau omeny truputėlį kitus aspektus. Reikia suvokti, kad F.Lisztas yra be jokios abejonės populiarus. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad jį ne visi suvokia kaip rimtą kompozitorių, kurio muzika yra labai prasminga. Daugeliui muzikantų F.Lisztas tėra autorius, kuris rašė virtuozinius, kūrinius. Neva jį galima groti norint publikai „dumti akis“ arba kitaip tariant, pademonstruoti viso labo tik efektingą grojimą. Bet tai – tik labai maža jo dalis. O ši F.Liszto sonata, kurią groja ir daugybė Lietuvos muzikų, yra apskritai tarsi didelė drobė ar literatūros romanas. Ji beveik kaip simfonija, jei lygintume muzikinėje plotmėje. F.Lisztas tikrai labai poetiškas, filosofiškas, nuostabus kompozitorius.

Jūsų kolega pianistas Kasparas Uinskas pasakė, kad žmogus, išgirdęs Miroslavą Kultyševą, dar labiau pamilsta klasiką. Matyt toks stiprus virtuozo poveikis. Ką jūs apie tai manote?

 – Galbūt Kasparas tiesiog mane gerbia, todėl taip giria. Jei mano kūrybinis tonusas, emocionalumas, artisto temperamentas padeda žmonėms, kurie iki šiol buvo nutolę nuo klasikos, grįžti prie to, kas svarbiausia, tuomet džiaugiuosi. Gal klausytojai tiesiog jaučia, kad nuo mažumės myliu muziką ir ja gyvenu, kad sėdžiu savo rogėse. Tik taip galiu paaiškinti tokį poveikį. Turbūt muzikui yra didžiausia laimė, kai gali groti ne tik pačiam sau... Juk visad lauki ir grįžtamojo ryšio.

Lietuvoje publika jums dažnai ploja atsistojusi. Ar tai ir yra grįžtamasis ryšys? O gal geriau kai, praradę amą, klausytojai negali pakilti iš kėdžių ar kalba apie koncertą ir kitą dieną?

 – Žinote (juokiasi), daug nekoketuodamas pasakysiu, kad gerai ir viena, ir kita. Svarbu, kad reakcija būtų nuoširdi. Jei žmonės klausinėja, kada vėl atvažiuosiu, tai turbūt yra pripažinimo ženklas.

Jūsų programa pristatoma labai novatoriškai viešųjų ryšių prasme. Teigiama, kad klausytojai išgirs 58 tūkst. garsų. Ar jūs pats suskaičiavote?

– Ne. Aš tikrai jų neskaičiavau, turbūt tai padarė koncerto rengėjai. Ir pats nustebau sužinojęs, kiek garsų sugroju! Žinoma, programos svarba matuojama ne garsų skaičiumi. Bet pati detalė pakankamai įdomi.

Esate vadinamas fortepijono sensacija, antruoju Mocartu, transcedentiniu atlikėju: virtuoziškas, temperamentingas, susikoncentravęs į vieną tikslą. O kuo instrumentalistas Miroslavas skiriasi nuo žmogaus, kurio mes nepažįstame? Ar įvyksta kažkoks persikūnijimas, metamorfozė, kai linksmas, turintis gerą humoro jausmą, vyrukas ima ir užgroja sudėtingą, gilų kūrinį?

– Sunkus klausimas. Nes labai sunku išskirti, kur yra žmogiški bruožai, o kur muziko temperamentas. Tačiau rusiškoje tradicijoje įprasta sujungti muziką ir kasdienį gyvenimą. O kaip yra iš tikrųjų, net gerai nežinau. Esu ekstravertas. Bet ir savo muzikinio temperamento negaliu nuslėpti. Kita vertus, grojantis žmogus yra tarsi „apsinuoginęs“, lengviau suvokiamas kaip asmenybė. Scenoje aš nebandau būti „kitoks“. Esu tarsi prieš Dievą, juk neturiu už ko slėptis. Norėčiau tikėti savo vientisumu scenoje ir gyvenime.

O kada pajutote, kad esate palytėtas Dievo ranka?  Kad turite dovaną?

– Labai sunku pasakyti, nors ir nesiskundžiu atmintimi. Pirmąjį solinį koncertą Peterburgo filharmonijoje sugrojau būdamas trylikos. Tai būvo sudėtinga programa net ir suaugusiam. Nekuklu sakyti, bet jaučiau, kad mane kažkas veda į priekį, kažkas įkvepia. Iš tikrųjų, pačiomis šviesiausiomis akimirkomis man tarsi kažkas padeda.

Jūsų fenomenali atmintis – puikiai žinomas faktas. Ją lavinate net oro uoste laukdamas lėktuvo ir skaitydamas romanus. Gal pasakytumėte, kiek laiko galite groti be natų, vien tik iš atminties?

– Labai linksmas klausimas, nes aš apie tai dar niekad nemąsčiau! Reikės išbandyti save. Manau, kad 10-12 valandų tikrai pagročiau. O gal net ir visą dieną.

Klausimas romatikui. Gyvenate gražiame mieste. Apkeliavote visą pasaulį. Laimėjote prestižinius prizus konkursuose. Gyvenimas gražus! Tačiau juk esate ne tik muzikas, bet ir paprastas mirtingas žmogus, kuris visą laiką turi svajonių. Juk mums visiems visą laiką kažko trūksta iki absoliučios laimės ar pilnatvės?

– Na taip. Verčiate susimąstyti. Viena vertus, pripažinimas mane tikrai džiugina. Tačiau jaučiu, kad man dar labai daug trūksta profesinėje srityje. Ir tai nėra tuščia frazė. Norėčiau dar labiau praturtinti savo repertuarą, nors žinau, kad jis nėra labai kuklus. Tiesiog visada nori išmokti to, ko dar nespėjai. Taip pat norėčiau, kad gyvenimas susidėliotų į lentynėles. Nors neneigiu, kad dabartinis spontaniškumas ir greitis man patinka. Žodžiu, net ir žinant, kad mano kelias neturi pabaigos, norėčiau, kad paieškos visą laiką teiktų džiaugsmą. O jeigu kalbėtume apie buitį, galbūt namuose norėčiau geresnio instrumento.

Kiekvienas menininkas giliai širdyje galvoja, kad jo kūryba ar veikla kažką keičia. Galbūt net daro pasaulį geresnį. Tai kodėl visą laiką Žemę drasko karai ir žiaurūs konfliktai, kodėl nėra tokios harmonijos, kokia skamba jūsų atliekamoje muzikoje?

– Labai sunkus klausimas. Turbūt reikėtų knygą apie tai parašyti. Viena vertus, muzika nėra panacėja, kuri gali išgelbėti pasaulį ar apvalyti žmonių sąžinę. Individai yra laisvi ir dažnai elgiasi savo laisva valia. O laisvė kartais atveda ir prie blogio. Norint daryti bloga, nereikia jokių pastangų, destrukcija kartais yra tiesiog savaiminė. O norint nuveikti kažką gero, reikia stengtis, kažko siekti. Vis dėlto aš tikiu, kad tie žmonės (tegul jų ir nėra dauguma), kurie domisi menu, yra jautresni ir geresnės dvasios. Todėl muzika ir bet kokia kita kūryba turi galimybių prisibelsti į širdį, jeigu žmogus ją turi. Tačiau negalvokime nuolat tik apie savo misiją, nes toks susireikšminimas pavojingas. Tiesiog kiekvienas stenkimės gerai atlikti savo darbą, net jeigu ir nesidomime kultūra.