Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Poetas A.Baltakis: „Ir gera žinoti iš anksto“

A.Baltakis teigia, kad sustoti rašyti jis mėgino ne vieną kartą. Iki pat dabar – nesėkmingai.
Tomo Urbelionio/BFL nuotr. / A.Baltakis teigia, kad sustoti rašyti jis mėgino ne vieną kartą. Iki pat dabar – nesėkmingai.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Nesugebėjau neparašyti“, – ištaria poetas Algimantas Baltakis, pasakojantis apie naują eilėraštį, sukurtą jau ištarus žodžius, kad su poezija laikas atsisveikinti. Prisimindamas netektis ir sunkiai išgyventus laikotarpius kūrėjas sako norintis padaryti dar vieną svarbų darbą – parašyti knygą apie sūnų.

– Šių metų pradžioje, išleidęs savo lyrikos rinktinę „Antakalnio vigilijos“, į kurią sudėjote geriausius eilėraščius iš 1980–2010 metų kūrybos, jūs teigėte atsisveikinantis su poezija. Dabar, metams artėjant į pabaigą, būtų įdomu paklausti, ar tas atsisveikinimas „pavyko“? Ar poetui apskritai įmanoma atsisveikinti su poezija?

– Baigti rašyti ketinau ne vieną kartą. Prisimenu, kai man buvo 50 metų ir išleidau eilėraščių rinkinį „Strazdiškio elegijos“. Tuomet galvojau, kad viskas, užtenka, daugiau neberašysiu. Tačiau daug lengviau mesti gerti, rūkyti. O rašyti taip ir nenustojau.

Sakydamas, kad atsisveikinu su poezija, noriu pasakyti, kad atsisveikinu ir su gyvenimu. Juk man 80 metų. Šiemet palaidojau keturis kurso draugus... Neišvengiamai apie tai galvoju. Apie išėjimą, kuris ne už kalnų. Pasakysiu atvirai, kad šiek tiek pavydžiu bičiuliui poetui Alfonsui Maldoniui, mirusiam prieš trejus metus.

– Kodėl pavydite?

– Išsivarė žmogus iš garažo automobilį, žiūri – nuleistas ratas. Pradėjo pūsti ir nukrito. Juk būna taip, kad mirusiam žmogui pavydi dėl to, jog jam jau nebereikės mirti.

O grįžtant prie poezijos – esu lyrikas. Rašau tik tai, ką išgyvenau pats. Minėjote knygą „Antakalnio vigilijos“, kuri apima trijų dešimtmečių mano kūrybą. Skaitantieji šią knygą gali pajusti tai, ką išgyvenau aš, ką išgyveno mano karta. Taip, kai kuriems žmonėms mes esame komunistai, nes buvome skaitomi, populiarūs tada, kai Lietuva dar gyveno visiškai kitoje sistemoje. Ką aš dabar galiu pakeisti? Poetu buvau tada, poetu esu ir dabar.

Gal per anksti leptelėjau, kad su poezija atsisveikinu. Štai su žmona rugpjūtį buvome Nidoje ir parašiau eilėraštį „Kopose“: „Toks tavo amžius:/ nežinai,/ kas bus rytoj./ Tau tenka pasikliaut/ ištirpstančiom akimirkom./  Brendi per kopų smėlį,/ vis stabtelėdamas,/ pasidairydamas,/ pasigraudendamas: ir šiuokart/ nepavyko rasti/ zundos!/ Paskui/ ilgai ilgai/ žvelgi į jūrą,/ lyg ją matytum/ paskutinį kartą“. Nesugebėjau neparašyti. Nors dabar daugiau galvoju ne apie poeziją, o apie sūnų. Noriu parengti knygą apie jį.

– Ateidamas svarsčiau, kaip ir ką apie tai kalbėti. Sunku kažko klausti... „Antakalnio vigilijose“ esančiame eilėraštyje „Ruduo be tavęs“ rašote: „O tu, sūnau, ar nežinojai,/ Kaip mums nyku bus be tavęs,/ Kokia bedugnė atsivers/ Tiems, kas tave labai mylėjo?“

– Tema yra skaudi. Šiemet sukako 10 metų nuo jo mirties. Sūnus pasitraukė iš gyvenimo neužauginęs vaikų, nepalaidojęs tėvų... Jam tuomet buvo 42-eji. Žmogaus gyvenime yra įvairių periodų ir ne visiems pavyksta susitvarkyti su vadinamąja „viduamžio“ krize. Štai galvoju apie save. Viską pasiekiau iki 35-erių. Tuo metu buvau Rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“, kuris dabar vadinasi „Metai“, vyr.redaktorius, leidau savo eilėraščių knygas, buvau apdovanotas Respublikine premija, turėjau gerą butą, automobilį ir t. t. Atrodo, ko daugiau norėti?

Ir prasidėjo rutina, nevengiau ir alkoholio. Paskaityti, ką tada rašiau, kai buvau tokio amžiaus, kaip prieš save ranką pakėlęs Saulius? „Gal išblėso, gal išblanko,/ nežinau ką ir galvoti./ Jau seniai manęs nelanko/ ilgesio sapnai spalvoti./ Pilkos dienos tyliai plaukia,/ kam jų melas, kam tiesa,/ jeigu nieko nebelaukiu nei savy,/ nei kituose. O tos naktys ilgos, kraupios,/ kad bent imtų kaukti šunes./ Ir many iš lėto kaupias neviltis/ ir vienišumas...“.

– Suprantu, kad pesimizmas, neviltis, tačiau „mesti gyventi“ yra kas kita, nei, pavyzdžiui, mesti rašyti ar mesti gerti. Kad ir kaip buvo, mes sėdime dabar jūsų bute ir kalbamės.

– Esu susikūręs tokią teoriją, kuria mėginu paaiškinti, kodėl žmogus pakelia prieš save ranką. Įsivaizduokite tris apskritimus. Mažasis – tu, tavo fizinė ir dvasinė sveikata. Vidurinysis – tavo šeima, darbas. Ir trečiasis – tavo tėvynė, pasaulis. Jeigu bent viename iš šių apskritimų yra viskas gerai, tuomet žmogus nenorės išeiti iš šio pasaulio savo noru.

Draugai tik sėda bendrabučio kambaryje valgyti, aš iškart pakylu ir einu. Sakydavau, kad į valgyklą. Keturias dienas nieko nevalgiau ir eidamas nualpau ant laiptų. Žiūri studentės ir sako – „Baltakis vėl girtas“.Sūnus buvo emocionalus, užsispyręs, idealistas, priklausė hipių kartai, labai aktyviai dalyvavo Sąjūdyje ir, kas svarbiausia, buvo puikus restauratorius, labai mėgo savo darbą. Tačiau apie mano sūnų yra sakoma taip – „turėjo auksines rankas ir deimantinę gerklę“. Kalbu apie alkoholį, kuris taip pat labai prisidėjo prie jo būsenų.

Ir aš esu išgyvenęs įvairių laikotarpių, sunkumų, kai galvodavau, kad susitvarkysiu pats, kad kitų žmonių pagalbos nereikia. Prisimenu, kaip jaunystėje nepavykdavo susirasti darbo. Užpildydavau anketą, kurioje įrašydavau, kad tėvas lageryje, o mamos broliai – Amerikoje, ir viskas, į darbą nepriima. Mane tuo metu, kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, maitindavo draugas Vytautas Mikuličius, vėliau tapęs žurnalistu.  Jis – vienintelis žmogus, nuo kurio gavau į ausį, bet nedaviau atgal. Kodėl gavau? Nes užėjo kažkoks „durnumas“ ir nusprendžiau nebevalgyti jo lašinių. Draugai tik sėda bendrabučio kambaryje valgyti, aš iškart pakylu ir einu. Sakydavau, kad į valgyklą. Keturias dienas nieko nevalgiau ir eidamas nualpau ant laiptų. Žiūri studentės ir sako –  „Baltakis vėl girtas“. Atsidūriau ligoninėje. Kai grįžau atgal pas draugus, V.Mikuličius trinktelėjo per ausį, sakydamas – „negi tau mano lašiniai prasti? Sėsk ir valgyk nieko nevaizduodamas“. Apsiverkiau ir tiek. Iki šiol esame labai artimi draugai.

– Esate vienas labiausiai dainuojamų Lietuvos poetų. „Boružėlė septyntaškė“, „Kaip tave man išsaugot? Kaip tave išlaikyti?“, „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ ir t. t.  Vadinasi, mąstyti apie poeziją, matyt, skatina ir skambantis radijas?

– Kažkuriais metais gavau tokius duomenis – dainos pagal mano žodžius radijo ar televizijos eteryje per metus skambėjo daugiau nei 5000 kartų. Vadinasi – keliolika kartų per dieną. Dabar jau mažiau, tačiau vis tiek skamba. Dainos dabar yra ir pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis. Grupės „Vairas“, „Hiperbolė“, kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Laimis Vilkončius labai pagarbiai elgėsi su mano tekstais, nepraleido eilučių, posmų.

Tai, kaip su tekstu elgiasi dainininkas, priklauso nuo jo suvokimo, nuo jo santykio su poezija, apskritai kūryba. Pavyzdžiui, Vytautas Kernagis, kaip ir keli kiti atlikėjai, dainuoja mano dainą – „Kaip gera iš anksto žinoti,/ Kur pateka saulė, kur leidžias./ Kur sniegas pirmiausia ištirpsta/ Ir ima žibuoklės žydėt...“. Girdėjau, kad kažkuri grupė praleidžia paskutinį eilėraščio posmą, kuris, mano supratimu, pats svarbiausias, jį V.Kernagis labiausiai ir akcentuoja: „Ir gera žinoti iš anksto,/ Kad, viską palikęs, išeisiu/ Į platų pasaulį, kur niekas/ Nežino iš anksto, kas bus“.

 
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min