Prancūzų galerininkas Jerome'as Nivet Carzonas lietuvių menininkams linki išsilaisvinti

–  Papasakokite, kaip ir iš ko gimė paroda „Ultraatmintis/Ultramemoire“?

Jerome'as Nivet Carzonas: Daug dirbau su tapyba ir supratau, kad jau seniai daugelis menininkų  fotografiją pritaiko kūryboje. Kai kurie fotografiją naudoja nuo jos atsiradimo. Kartą aptikau graikų legendą apie skulptoriaus dukrą, kurios mylimasis turėjo išplaukti. Prieš jam išvykstant ji nusprendė pasilikti prisiminimą apie jį ir nupiešti jo šešėlį, o tiksliau – mylimojo veido siluetą ant uolos. Ši legenda turėtų būti apie piešinio gimimą, bet man tai legenda ir apie fotografijos gimimą, nes vaizdo atspindys ir yra vienas iš fotografijos principų. Taigi galima sakyti, kad fotografija ir tapyba gimė tuo pačiu metu. Galbūt ši istorija netikra, bet vis tiek turi svarbią reikšmę. Suprantama, kad tapytojai naudoja fotografijas, o šiandienos fotografai, pasitelkdami tapybą, taip pat atsigręžia į dailės istoriją. Fotografija ir tapyba kalbasi tarpusavyje. Netgi fotografijos pradžioje kompozicijos buvo kuriamos remiantis tapybos kūriniais. Pamaniau, kad būtų įdomu parodoje atskleisti abipusę tapybos ir fotografijos įtaką viena kitai. Dauguma tapytojų yra fotografai, o fotografai – tapytojai. Taigi šios šakos visada eina greta.

Pagrindinė parodos idėja sukasi apie atvaizdo galią, nes vaizdas turi stipria įsiminimo galią. Todėl paroda vadinasi „Ultraatmintis/Ultramemoire“. Aš vis dar nežinau, kodėl mes prisimename vaizdus ir kodėl tiek daug jų pamirštame. Žinoma, kai kuriuos prisimename, nes matome juos dažnai, pavyzdžiui, Džokondą. O kartais vieną kartą pamatę vaizdą jį prisimename visą gyvenimą, ir tai nebūtinai mums patinkantis vaizdas. Dažnai svarstau apie tai, kodėl vieni vaizdai tiesiog įsispaudžia musų galvoje.

Praeitis skirtingais būdais yra mūsų dabartis, ji visada mūsų dabartyje per mūsų prisiminimus, sako menininkė Nataliya Lyakh.

– Parodoje pristatote penkių menininkų kūrybą. Gal galite pasidalinti mintimis apie jų eksponuojamus darbus, kas geriausiai perteikia jūsų papasakotą idėją?

Jerome'as Nivet Carzonas: Menininkas Josephas Choi dirba su fotografija. Jis kolekcionuoja senas šeimos nuotraukas, jau antikvaru tapusius vaizdus. Jam šis senų vaizdų kaupimas yra savotiškas šeimos konstravimas, nes J.Choi yra korėjietis ir gyvena Prancūzijoje be šeimos ir draugų. Todėl tapydamas nuotraukas ir žmones jose jis jaučiasi tarsi kurtų savo šeimos albumą. Parodoje pristatomuose kūriniuose menininkas pasineria į prezidento John F.Kennedy žmogžudystės istoriją. J.Choi dokumentinėje filmuotoje medžiagoje dėmesį sukoncentruoja ne į pagrindinį įvykį, o į tai, kas vyksta minioje nuaidėjus šūviui. Menininkas išsirenka kelis skirtingus kadrus ir juos specialia technika atkartoja savo kūrinyje. Toks pasirinkimas nagrinėja žmonių būseną tragiškos nelaimės metu. Netikėta J.F.Kennedy mirtis buvo bene vienas netikėčiausių ir labiausiai sukrėtusių tarptautinių įvykių, kurį fotografijomis įamžino pasaulinė žiniasklaida. J.Choi  prisimena, kad net jo mama, būdama Korėjoje, rinko laikraščių iškarpas apie šią nelaimę. Tai dar kartą parodo, kokie buvo stiprūs John F.Kennedy žmogžudystės atgarsiai. Pats J.Choi kūriniais tarsi grįžta į savo vaikystę, kurioje jis susidūrė su šios nelaimės vaizdiniais.

Michelis Castaignet kūryboje pasitelkia nuotraukų negatyvus. Gyvendamas Anglijoje jis pradėjo  kolekcionuoti penkiasdešimtųjų ir šešiasdešimtųjų metų negatyvus, kuriuos ir panaudojo savo darbuose. Akvarele menininkas popieriuje pertapo juodai baltus negatyvuose užfiksuotus vaizdinius, tačiau jiems suteikia spalvas, kurios, pasak jo, turėtų būti tikrosios. Taigi jis savotiškai žaidžia su fotografijos istorija, pakeičia nuotraukos rėmus, sukuria judesio iliuziją, kartais pakeičia žmonių veidus. Parodoje pristatomi kūriniai – tai lyg šeimos istorija, nes keliuose darbuose regime tą pačią moterį, tik skirtingais laikmečiais. Menininko kūriniai tampa priminimu, kad visi esame šeima ir kiekvienas gali tapti šių kūrinių veikėju.

Nataliya Lyakh ir Jerome'as Nivet Carzonas

Nataliya Lyakh: Mano kūrinių išeities tašku tapo priekinis automobilio stiklas, kuris prancūzų kalboje vadinamas „pare-brise“ – tai reiškia „apsaugantis nuo vėjo“. Parodoje pristatomuose kūriniuose šis stiklas tampa riba, žyminčia tris skirtingas laiko plotmes, nes tuo pačiu metu tu esi ateityje, dabartyje ir praeityje. Tokia situacija yra labai gryna ir priverčianti sutrikti. Galinio matymo veidrodėlyje įmontuoju senas portretines fotografijas, kurios akcentuoja, jog praeitis žiūri į mus. Praeitis skirtingais būdais yra mūsų dabartis, ji visada mūsų dabartyje per mūsų prisiminimus. Žmonės iš senų nuotraukų  – tai mūsų prisiminimai. Bet kokiu atveju fotografija yra atmintis. Todėl mano kūriniai taikliai atitinka parodos „Ultraatmintis/Ultramemoire“ koncepciją.

–  Paroda „Ultraatmintis/Ultramemoire“ kalba apie fotografijos ir tapybos santykį, šiuo metu tai labai populiari tema. Ar žiūrovas galės išvys kažką naujo?

Jerome'as Nivet Carzonas: Mane šioje parodoje daugiau žavi techninė kūrinių pusė, manau šiuo aspektu žiūrovas tikrai turėtų nustebti. Pavyzdžiui, J.Choi darbus sudaro keli sluoksniai, todėl iš toli tai atrodo kaip fotografija, tačiau priartėjus gali išvysti kūrinio gilumą ir detalesnius niuansus. Ši technika unikali ir nemanau, kad kažkas anksčiau tai yra padaręs. Galiu teigti,kad kiekvienas kūrėjas parodoje pristato kažką naujo.

– Parodoje greta prancūzų menininkų kūrinius pristato ir trys Lietuvos kūrėjos, ką manote apie jų darbus?

Nataliya Lyakh: Jolantos Kyzykaitės darbuose nėra nacionalumo, jie labai globalūs bei šiuolaikiški. Mums jie tikrai patiko. O Aistės Kirvelytės kūriniai – tai  fofografija ir kinematorgafija viename. Šie darbai puikiai atitinka parodos idėją, fiksuoja  praeities judėjimą.

– Pabaigai, gal galėtumėte pasidalinti savo įspūdžiai apie Vilnių arba lietuvišką meno pasaulį, nes žinau, kad čia lankotės jau antrą kartą.

Jerome'as Nivet Carzonas: Vilnius labai gražus, čia yra tiek daug ko pamatyti. O kalbant apie meną, tai labai gaila, kad galerija „Tulips&Roses“ išsikėlė iš Vilniaus į Briuselį, nes tai galėjo būti puiki šiuolaikinė galerija. Manau, šiuo metu Vilniui trūksta kokių penkių ar šešių tokių galerijų, kokia buvo „Tulips&Roses“, kurios priverstų menininkus būti drąsesniais, alternatyviais, o ne tradiciniais. Jauni kūrėjai turėtų išlaisvinti save nuo akademiško mąstymo.

Nataliya Lyakh: Mes įsimylėjome Vilniaus atmosferą. Gerai, kad čia nesijaučia didmiesčio spaudimo, jūs turite puikią architektūros ir gamtos užuovėjos dermę. Galite džiaugtis jaukiomis vietos, kuriose nesijauti kaip dideliame mieste. Tai puiki paskata kūrybai, kai gali išlaisvinti savo emocijas nuo miestietiško streso.