Prisimindamas režisierių Almantą Grikevičių, Saulius Balandis dėkojo už bučiavimosi pamokas

Autorius: Audrė Domeikaitė /

/ 15min.lt

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / Saulius Balandis

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Praėjus lygiai metams po kino režisieriaus Almanto Grikevičiaus mirties, trečiadienio vakarą kino kūrėjai ir gerbėjai susirinko Vilniaus kino centre „Skalvija“ ne liūdėti, o atgaivinti šviesius ar net komiškus prisiminimus apie šį menininką. Stebėdama salėje sunkiai telpančius žiūrovus, kurie susėdo ir ant žemės, vakaro vedėja, kino ir teatro kritikė Rūta Oginskaitė pasidžiaugė: „Tegul niekas nesako, kad Lietuvoje nėra kino ar kino publikos. Ačiū jums!“

Prisiminti vaidybinių kino filmų „Jausmai“, „Ave, vita!“, „Sadūto tūto“, „Jo žmonos išpažintis“, „Faktas“ režisierių susirinko aktoriai, vaidinę ar net kino karjerą pradėję šio menininko kino juostose, taip pat kolegos, dirbę ir kūrę su A.Grikevičiumi.

Režisierius Algimantas Puipa apgailestavo, kad naujausias jo filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kurio nacionalinė premjera įvyks sausio 13 dieną, pasirodys be A.Grikevičiaus pastabų ir patarimų.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Algimantas Puipa

„Nuvežiau Almantui peržiūrai filmą, likus dviem dienoms iki jo išvažiavimo į ligoninę. Jis labai norėjo jame palikti savo pėdsaką, duoti patarimų. Gulėdamas ligoninėje su lašinėmis, jis man skambino ir teisinosi, nespėjęs jo pasižiūrėti. Deja, taip ir nebesulaukiau jo patarimų...“ – prisiminė A.Puipa.

Tačiau tiek jis, tiek kiti vakaro dalyviai nesileido į liūdesį, bet stengėsi prisiminti šmaikščius A.Grikevičiaus asmenybės gyvenimo vingius, kurių tikrai netrūko. Beveik visi, kalbėdami apie režisierių, papasakojo istorijų, susijusių su alkoholiu.

„Tai laikais gėrė visi – ir aš gėriau. Bet didžiųjų kino metrų pasibuvimuose aš dažniausiai būdavau pasiuntinukas, kurį siųsdavo nubėgti iki parduotuvės“, – šyptelėdamas neslėpė A.Puipa.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Juozas Budraitis

Aktorius Juozas Budraitis, atmintyje atgaivindamas spalvingą Lietuvos kino asmenybę, prisipažino, kad su režisieriumi vienas kitą laikė draugais ir gelbėdavo sunkesnę minutę.

„Kai jis darydavo filmą, visas kunkuliuodavo, būdavo nekantrus, degdavo, viduje nerasdavo vietos, bet aktorius jam buvo šventas dalykas. Priėjęs sakydavo: „Juozuli, čia labai gerai padarei, bet dar kartą pabandom...“ – nusišypsoti publiką savo pasakojimu privertė J.Budraitis.

Tuo tarpu aktorius Saulius Balandis režisierių A.Grikevičių ir jo žmoną Ritą Grikevičienę pavadino savo kino krikštatėviais. Būtent jų sukurtame filme „Faktas“, būdamas šešiolikos metų, artistas pirmą kartą stojo prieš kino kamerą.

„Man buvo labai gera patekti į tokį Lietuvos ir Rusijos aktorių žvaigždyną. Vaidinau sceną, kurioje išsiskiriu su vyresne moterimi. Tik man nelabai patiko, kad A.Grikevičius labai daug repetavo su aktore Irena Leonavičiūte, o aš buvau tik stebėtojas. Jis jai demonstravo, kaip reikia bučiuotis, kaip ką daryti. Nuo to laiko aš tikriausiai ir perpratau visas bučiavimosi pamokas, kurias diegiu ir toliau bei perduodu kitiems aktoriams“, – šypsodamasis atskleidė S.Balandis.

Sužadinus prisiminimus ir mintimis nuklydus į praeitį, žiūrovai buvo pakviesti pasižiūrėti pirmųjų A.Grikevičiaus dokumentinių darbų apie dirigentą Joną Aleksą ir šokių mokytoją Tomą Petreikį. O pats režisierius į susirinkusiuosius prabilo iš Juozo Matonio užfiksuoto filmo „Režisierius Almantas Grikevičius“ (iš ciklo „Menininkų portretai“).