Regimantas Adomaitis: neturiu valios palikti teatro

Kino ir teatro žiūrovų mylimas aktorius savo namų duris žurnalistams atveria ištikimai saugomas amsinčios kudlotos kalaitės.

„Čia Duka – nuo žodžio „dūkti“. Kol buvo jauna, ji taip mėgdavo dūkti! Nors ir dabar, kai grįžtu iš kur nors, – kokius ji čia koncertus išdarinėja! Ritasi kūlversčiais ir visaip stengiasi pasirodyti! Tikra artistė! Tokie jau tie artistai yra – jiems reikia aplodismentų, todėl visokius triukus išdarinėja...“ – pristatydamas mylimą augintinį, ironiškai šypteli R.Adomaitis.

Rašyti memuarus? Neduok Dieve!

Ant arbatinio staliuko – krūvos nuotraukose užfiksuotų akimirkų iš filmavimų, spektaklių ar šeimos susitikimų. Tačiau aktorius tikina niekada neturėjęs aistros rinkti ar kaupti fotografijų – visos jos, kieno nors perduotos ar atneštos, netvarkingai sugulė į paties menininko sumeistrautą stalčių.

„Yra artistų, kurie renka nuotraukas, patys fotografuoja. Pavyzdžiui, Juozas Budraitis – jis visur keliauja su fotoaparatu, jam gražiai pavyksta... O aš nuotraukų niekada nerinkau – kokias atsitiktinai kas nors davė, tokias ir turiu. Niekada neturėjau ir neturiu tokios aistros, – metęs žvilgsnį į krūvelę fotografijų, prisipažino R.Adomaitis. – Kai kurie žmonės mėgsta savo gyvenimą kolekcionuoti – kaupti nuotraukas, rašyti memuarus... Aš parašiau vieną knygutę, nes pavartęs savo užrašėlius radau juose keletą ne pačių kvailiausių minčių ir pagalvojau, kad gal jaunimui, norinčiam į teatrą, kas nors patiks, užkabins. Bet memuarus rašyti – neduok Dieve! Ten visą laiką kartojamas žodis „aš“, „mane“, „man“. Kiek galima! Jau ir taip tie artistai yra narcizai, įsimylėję save... Na, bet kitaip artistu nelabai gali būti...“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Regimanto Adomaičio namuose

„Esame tokia egoistų tauta...“

Gurkštelėjęs kavos, aktorius netikėtai prisiminė kadaise turėtą neįprastą pomėgį – tualete kabinti straipsnių antraštes iš laikraščio „Tiesa“.

„Darai reikalus, sėdi ir skaitai. Pavyzdžiui, „Baigei – padėk kaimynui“. Labai gera mintis... – rimtu veidu įvertino scenos korifėjus. – Iš viso reikia daugiau galvoti apie kitus, nes mes esame tokia egoistų tauta... Mūsų egoizmas – kaip erkutės, kurios įkimba ir nepaleidžia: viskas tik man, mano, „kur pastatei tvorą!“, „nelipk į mano žemę“...“

– Sakote, kad lietuviai – egoistų tauta, tačiau taip pat aiškinate, kad memuarų nerašysite, nes nenorite susireikšminti...

– Aš esu išskirtinis. Išimtis. (Juokiasi) Ne, aš irgi toks pats, bet bandau tą erkę kaip nors sutraiškyti, įveikti – nors ir nelabai sekasi. Mes klimpstame į savo egoizmą, niekaip negalime iš tos balos išlipti – todėl pilna sukčių, šykštuolių, vagių...

– Bet juk yra ir šviesių žmonių...

– Nematau, išskyrus save... (Šypteli) Ot savikritiškas!.. (Juokiasi)

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Regimantas Adomaitis

Aktoriaus darbo žavesys

Pokalbį nutraukia čirškiantis telefonas. Skambina kaimynas, įspėja, kad tuoj užsuks sūnus ir atneš pušų pumpurų arbatos – anądien aktorius pasiskundė nenumaldomu kosuliu, tai galbūt arbata padės. Po minutės – skambutis į duris.

„Čia jums arbata. Beje, vakar sesuo buvo jūsų spektaklyje – labai patiko“, – pasigirsta koridoriuje. R.Adomaitis, aristokratiškai padėkojęs, šypsodamasis sugrįžta prie pokalbio.

„Žinote, kodėl man patiko aktoriaus darbas? Todėl, kad jis neturi jokių pretenzijų į amžinybę, savęs sureikšminimą. Šią akimirką buvo, nusileido įkvėpimas, įsižiebė kibirkštėlė ir daugiau niekada nepasikartos. Spektaklis gali toliau būti rodomas, bet taip, kaip pavyko šią akimirką – niekada daugiau nebus. Ir man tai patinka“, – savo požiūrį dėstė artistas.

Studijavo fiziką

Mintimis nuklydęs į praeitį, menininkas prisiminė, kaip stipriai norėjo tapti aktoriumi, nors likimas keleriems metams jį buvo nubloškęs į visai priešingą pusę – po mokyklos R.Adomaitis pirmiausia baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, o jau su šiuo diplomu ryžosi studijuoti aktorinį meistriškumą Vilniaus konservatorijoje.

„Fizika buvo keistas nukrypimas. Gerai, kad neilgai tęsėsi. O teatras buvo mano svajonė. Prisimenu, kaip aš norėjau būti artistu! Man labai pasisekė, kad pakliuvau pas Henriką Vancevičių Kaune. Gyvenau teatro grimo kambaryje. Naktį šviesos užgesdavo, nueidavau į sceną, teatre tvyrodavo paslaptinga atmosfera... Nei šeimos, nei vaikų, jokių pašalinių trukdžių – tik teatras. Koks aš buvau laimingas!“ – akimis šypsojosi artistas.

„Nebenoriu vaidinti, bet...“

– Šiandien teatras jums teikia pilnatvės?

– Šiandien nebenoriu eiti į teatrą, nebenoriu vaidinti, bet vis dar veda ta viltis – gal šiandien pavyks, gal ta kibirkštėlė įsižiebs, gal įvyks mažas stebuklas ir ant tavęs nusileis įkvėpimas... Bet tokio degimo, koks buvo jaunystėje – jau nebėr... Matyt, jau atgyvenau, pasotinau ir realizavau tą teatro poreikį.

Kiek jau metų sau sakau: „viskas, einu iš teatro“. Štai man sukako 75-eri. Galvojau, kad tai bus riba, kad po šios datos išeisiu iš teatro. Bet nežinau, ar tai padarysiu... Neturiu valios, esu silpnas...

Be to, kartais norisi ko nors užvalgyti, o pensiją išleidžiu mokesčiams už butą. Daugelis galėtų pagalvoti: „Atsisakyk didelio buto, kam jums dviese su sūnumi toks butas?!“

Taip, sutinku, mums užtektų mažesnio. Bet kai visą gyvenimą gyvenai blokiniuose mažuose buteliuose – čia pat vaikai, čia pat tu kažką darai – buvo didžiulis džiaugsmas gauti didžiulį butą, o dabar jo atsisakyti?.. Ir vėl valios trūksta... Kita vertus, kodėl turiu jo atsisakyti – gal sulaukęs tokio amžiaus turiu teisę gyventi erdviau?..

Todėl aš nesiskundžiu – gyvenu labai gerai. Mums tikrai užtenka duonai. Be pensijos, dar pavaidinu, kartą per mėnesį į Sankt Peterburgą su Vladu Bagdonu ir Juozu Budraičiu važiuojame suvaidinti spektaklyje „Žuvėdra“, už tai gauname pinigų. Neturiu jokio pagrindo skųstis!

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Regimanto Adomaičio namuose

Moterys siūlo receptų

Dar kartą suskamba telefonas. Namų šeimininkas pykteli, kad vėl reikia nutraukti mintį, keltis iš patogios sofos ir eiti atsiliepti.

Skambina daugybę metų aktoriaus nematyta ir negirdėta pažįstama gydytoja, sveikina su jubiliejumi. R.Adomaitis atgal pažeria linkėjimų „išlaikyti šviesų protą ir sveikatą“. Sugrįžęs su džiaugsmu stebisi netikėtu skambučiu. Tačiau tokių jis sulaukia dažnai.

„Viename interviu pasiskundžiau, kad netekęs žmonos turiu pats savo jauniausiam sūnui valgyti pagaminti, o visiškai to nemoku. Kulinarijoje esu visiškas analfabetas. Tai iki šiol man skambina nepažįstamos moterėlės ir siūlo įvairių receptų – kartais visai neblogų!“ – šypsosi aktorius.

Melas teatre – nepriimtinas

– Žiūrovų meilė, gimusi stebint jus teatro scenoje ar kino ekrane, tampa nuoširdžiu rūpesčiu jumis...

– Pastebiu tokį reiškinį, kad kuo toliau, tuo man sunkiau prisiminti. Nesuprantu, kas čia yra! Minties, kad tai – senatvė, net prileisti negaliu. Ne, čia kažkokia liga, galbūt kokių tablečių pačiulpus – viskas susitvarkys. Bet pačiulpi tų tablečių ir nė velnio niekas nesusitvarko... Kaip neprisimenu, ką šiandien ryte valgiau, taip neprisimenu... Pradedu tekstą kartoti ir žiūriu, kad jau miegu...

Klausote manęs ir galvojate, koks senis... pensininkas... (Šypsosi)

– Ne, aš taip negalvoju. Žinot, ką mąstau, stebėdama jus? Kiek su manimi kalbate jūs, o kiek jūsų personažai?

– Oi, jūs čia per sudėtingą klausimą sau keliat... (Juokiasi). Įvairiai yra kalbama apie artistus – kad jie tūkstančio veidų žmonės ir pan. Aš visada ieškodavau savo personažams motyvacijos, jų poelgių priežasčių – nes aš ne aktorius, o fizikas (Šypsosi).

Stengiausi būti toks aktorius, kuris nevaidina, nesimaivo, nesiverčia kūlversčiais, kuris savyje bando surasti tam tikrų analogijų su personažu. Man nepriimtinas melas teatre – kodėl turiu būti kitoks? Aš esu aš! Bet vėliau supratau, kad teatre negalima nevaidinti – tai bus ne teatras, o paskaita, postringavimas.

Teatras – nuostabus dalykas, nuostabiausias iš visų menų. Norint perskaityti knygą, reikia įdėti pastangų, o teatre viskas ant lėkštutės paduota – tik būk geras, neužsisklęsk, nebūk abuojas, pabandyk įsitraukti į tą pasakojamą istoriją. Tada teatras tau gali labai daug duoti...

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Regimantas Adomaitis

„Viskas tik dėka Eugenijos“

Baigiantis pokalbiui, R.Adomaičio žvilgsnis vėl nukrypsta į nuotraukas – tik šįkart kabančias ant sienos, kuriose – brangiausi žmonės ir svarbiausios akimirkos.

„Čia – visi man brangūs žmonės: dešinėje mano anūkai, Elzė – tikra artistė! O viršuje mes su žmona Eugenija filme „Jausmai“. Kairėje aš su Rimu Tuminu Maskvoje, mus grimuoja prieš kažkokį spektaklį. Žemiau mes su Donatu Banioniu iškėlę rankas spektaklyje „Susitikimas“. O pačioje apačioje – mano Eugenija...“ – akis nuleidžia ir nutyla aktorius, vos prieš pusmetį Anapilin išlydėjęs savo mylimą žmoną ir trijų vaikų mamą Eugeniją Bajorytę.

„Tik kai ji išėjo, supratau, ką ji pasakė vasarą, kai man įteikė tą „Auksinę gervę“, – rodydamas į ant pianino stovinčią Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ auksinę statulėlę už nuopelnus lietuviškam kinui prisipažino R.Adomaitis. – Buvo jos 70-mečio jubiliejus ir ji pasakė: „Čia ne tu, čia mes gavome...“ Tokį gerą niuksą davė – iš karto mane į vietą pastatė. „Aš čia padariau, aš!..“ Nė velnio! Peržiūrėjau, ką tame gyvenime esu bandęs nuveikti – viskas tik dėka Eugenijos. Ji man buvo kaip stimulas, kaip energetinis užtaisas. Kai tai supranti, tavo egoizmas pasitraukia, pradeda iš tavęs šaipytis. Ir gerai...“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Regimanto Adomaičio namuose