Režisierė Giedrė Žickytė: viskas prasideda nuo meilės širdyje

Kuo siejasi Vasario 16-oji ir jūsų filmas?

Filme pasakojama apie kitą istorinį laikotarpį, bet toks jau džiaugsmas mūsų šaliai teko, kad turime dvi Nepriklausomybės dienas, kurios viena su kita yra labai susijusios ir persipynusios. (Šypsosi) Pamenu, ką prieš daugiau nei dvidešimt metų mums reiškė Vasario 16-oji. Tada buvau šiek tiek vyresnė nei mano septynmetis sūnus Teodoras ir puikiai žinojau, kokia tai šventė. Prisimenu, kaip 1989 metų Vasario 16-ąją Kaune buvo atidengtas Laisvės paminklas – žmonės net netilpo į aikštę, lipo ant palangių, stogų. Iki šiol pamenu tą didžiulę euforiją. O juk tada nebuvo galima švęsti šios šventės – mano mamos draugai, iškėlę trispalvę mokykloje per Vasario 16-ąją, susilaukė didelių nemalonumų.

Tačiau šiais laikais Vasario 16-oji dažnam lietuviui yra ne laisvės, o tiesiog laisva diena. Kaip, jūsų nuomone, reikėtų sugrąžinti šiai dienai prasmę?

Privaloma nacionalinės televizijos programa ir politikų kalbos iš tribūnos šventės tikriausiai nesukurs – nebent tiems, kurie yra išsaugoję nostalgiją mitingams ir kasmet su vėliavėlėmis susirenka pabūti kartu. (Šypsosi) Tenka pripažinti, kad didžioji mūsų dalis grįžo į gyvenimą, aistros nuslūgo ir Vasario 16-oji nebekelia dvasios taip, kaip anksčiau. Bet tai nereiškia, kad mes galime šią datą paversti paprasta diena, per kurią tvarkome namus ar dirbame neužbaigtus darbus. Ne.

Aš manau, kad mes patys turėtume susikurti šventę. Pažiūrėkim pro langą, pamatykim tą mūsų vargšę Lietuvą, kurią mes dabar mušam, ant kurios pykstam – taip, turime daug problemų, bet kas jų neturi? Viskas prasideda nuo meilės širdyje. Kiekvienas galėtų pagalvoti, ką jis galėtų gero padaryti Lietuvai – kad ir labai nedidelio. Kaip ir mano filme pirmiausia rodomi maži žmonių darbai, o politikų lozungai pasigirsta daug vėliau.

Būtų gražu, jei žmonės kurtų tradiciją: jei sėdame vakarieniauti Vasario 16-ąją, tegul tai nebūna paprasta vakarienė – padarykim ją šventiškesnę. Jei susitinkame su draugais, tai paverskime tą susitikimą ypatingesnį, per kurį paminėtume šią datą.

Mindaugo Mikulėno nuotr./Grupė „Antis“ ir filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ režisierė Giedrė Žickytė

Sugebėjimas įprasminti Nepriklausomybės datas dažnai įgyjamas dar vaikystėje – kokius prisiminimus jūs išsaugojote?

Man kaip vaikui tie Sąjūdžio laikai atrodė lyg šou, kuriame visko buvo tiek daug: ir mitingai, ir skanduotės „Lietuva!“, ir „Anties“ koncertai, per kuriuos nešiau gėlę į mano tėtį panašiam grupės bosistui. Su tėvais gyvenome Kaune, Architektų namuose. Pamenu, koks man atrodė siaubas, kai mano kaimynė su tėvais nevažiavo į Baltijos kelią... Kaip galima nevažiuoti?! Supratau, kad ji – ne mano rato žmogus ir nebedraugavau.

Namuose leidau savo laikraštį, kuriame kiekvieną savaitę surašydavau politines naujienas, reflekcijas apie laisvę, vėliau – apie blokadą. Tėvai jį pirkdavo už 10 kapeikų. Tais laikais vaikai labai gerai gaudėsi politinėse aktualijose – mano filme irgi yra scena, kur vaikai demonstruoja labai geras savo politines žinias. Taip ir gimė šis filmas, perkošus istorinius faktus per savo vaikystės patirtį.

Filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ be moralizavimų žiūrovus užkrečia pakilia dvasia – tai tarsi jūsų geras darbas Lietuvai?

Po paskutinės filmo peržiūros, kurią surengėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šoblės kino klube, pasijutau labai laiminga. Pasibaigus filmui, viena jauna studentė atsistojo ir pasakė, kad pirmą kartą pajuto patriotiškumą ir meilę Lietuvai. „Istorijos pamokose niekada to nejaučiau, o dabar pajutau emociją“, – prisipažino ji. Jai pritarė ir kiti, pasigirdo komentarai, kad „dabar suprantu, kodėl mano mama verkia per Sausio 13-osios metines“ ir pan. Mane užplūdo dar didesnis džiaugsmas nei po filmo premjeros „Scanoramos“ festivalyje.

Darydama šį filmą, tikrai nesiekiau sukurti patriotinio filmo jaunimui – man tiesiog buvo įdomi istorija. O kai pasipylė reakcijos „taigi čia filmas apie Lietuvą!“, „labai smagiai papasakota istorija!“, „kaip jis įkvepia – reikia visiems rodyti!“, supratau, kad kažką paliečiau, galbūt kažkam kažką viduje pakeičiau – dėl to labai džiaugiuosi.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Algirdas Kaušpėdas ir Giedrė Žickytė

Kaip sau aiškinate šio filmo patrauklumo žiūrovams priežastis?

Manau, šis filmas jaudina dėl archyviniuose kadruose užfiksuotų emocijų. Iš istorijos gali žinoti, kad tais laikais Lietuvos vėliava buvo uždrausta, bet kitaip tai supranti, kai pamatai kaimo močiutę, kuri, išvydusi trispalvę, apsiverkia, nes jai atrodo tai – visiškas kosmosas. Arba kai ekrane stebi, kaip kaimo senoliai kartu su pankais rimtai gieda Lietuvos himną prie kaimo bažnytėlės, tada emociškai supranti, ką tai žmonėms reiškė ir koks tada įvyko lūžis. Tai pajutęs, stipriau priimi ir istorinį faktą.

Nors ir nekūrėte patriotinio filmo, vis dėlto tokią jautrią temą pasirinkti tikriausiai reikėjo drąsos?

Aš bijojau, nes filme yra ir Sausio 13-osios įvykiai su mums brangiomis aukomis ir skausmu. Bijojau, kad nesukelčiau nepasitenkinimo už labai laisvą žaidimą su šalies istorija ir jos faktais. Bet rankas man atrišo grupė „Antis“: jei darau filmą apie juos, tada galiu daryti viską, galiu slėptis už jų kaukės. Manau, tai padėjo neprasilenkti su istorine tiesa, bet kartu išsaugoti tą žaidimą ir pasaką, kurią norėjau parodyti.

Atsimenu, kai iš muziejaus prašiau archyvinės medžiagos, jie, išgirdę filmo pavadinimą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, pašiurpo: „Kaip jūs drįstate tyčiotis iš Lietuvos istorijos! Kaip gali būti toks pavadinimas!“ Tada pagalvojau, kad kai padarysiu filmą – visi mane užsipuls. Bet dar niekas neužsipuolė – visiems labai patinka. (Šypsosi)

Šis filmas yra bendra produkcija su prancūzais – kaip jie įvertino jūsų darbą?

Prancūzai negalėjo patikėti, kad mes su vėliavėlėmis ir dainomis stojome prieš tankus. Jiems, žvelgiantiems sočiu užsieniečio žvilgsniu, tai atrodė kaip teatras. Sakė, kad dabar važiuos į Lietuvą  žiūrėti, kas čia per keista, bet fantastiška šalis. (Juokiasi)