Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sekmadienio homilija: Dievas, didesnis už mūsų širdį

"Jėzus ir moteris"
123rf.com / "Jėzus ir moteris"
Šaltinis: Vatikano radijas
8
Skaitysiu vėliau
A A

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.

Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)

„Mozė yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“… Fariziejai ir Rašto aiškintojai šį klausimą uždavė Jėzui, atvedę sugautą svetimaujant moterį. Jiems atrodė, jog tai labai puiki proga maištingąjį Mokytoją sugauti kalboje, kad vėliau galima būtų apkaltinti ir įskųsti romėnų valdžiai. Tačiau jie nesitikėjo, kad Jėzus gali taip pasielgti.

Mokytojas pasilenkė ir pradėjo pirštu kažką rašyti kiemo dulkėse. Jėzus vengia žvelgti ir į mūsų akis, kuomet, apimti pykčio, kaltiname kitus ir reikalaujame teisingumo tuojau pat, šią akimirką.

Jėzus vengia žvelgti ir į mūsų akis, kuomet, apimti pykčio, kaltiname kitus ir reikalaujame teisingumo tuojau pat, šią akimirką.

Dievas visuomet vengia mūsų žvilgsnio, kai trokštame mirties.

„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“,- tokią Jėzaus ištarmę išgirsta kaltintojai. Viešpats nepaneigia Įstatymo, tačiau tiktai nori, kad tas, kuris įsivaizduoja esąs teisus ir labai rūpinasi apginti įstatymą (nors ir kito žmogaus gyvybės kaina), būtų pirmas ir vykdant bausmę. To kaltintojams buvo per daug. Pasitraukė visi, pradedant vyresniaisiais. Visi…, o tai reiškia, kad nė vienas žmogus neturi teisės pasmerkti kito. Liko tik Jėzus ir prieš Jį stovinti moteris…

Jėzus atsistoja… Tai nuostabus veiksmas: Viešpats atsistoja prieš nusidėjėlę, taip, kaip atsistojama, susitikus su lauktu svarbiu svečiu, pakyla nuo prieš moterį sukrautų akmenų, nuo žemės dulkių, kad galėtų pažvelgti į jos akis. Nežiūrėjęs į akis moters kaltintojams, Jis dabar žvelgia į kaltinamąją. Mes galime tik spėlioti, ką Jėzus pamatė jos akyse – mirties baimę, gėdą, nevilties šešėlį, o galbūt vilties švieselę?

Jėzus prabyla… Prieš tai su moterimi niekas nekalbėjo, ji buvo tarsi daiktas, kurį kaltintojai atvilko ir pastatė viduryje. Tuo tarpu Jėzus kreipiasi į ją, pavadindamas moterimi. Net keista: Išganytojas joje mato ne nusidėjėlę, o moterį, tegul ir silpną, tegul ir nusikaltusią, tačiau tikrą moterį, kurį labai trokšta meilės ir dėl tos išsiilgtos meilės, kurios gal ir nepavyko niekam parodyti, jai dovanoja kaltę. Ši moteris negali būti sutapatinta su jos klaidomis, nes, susidūrusi su Dievu, ji jau nebepriklauso praeičiai, o ateičiai.

Ši moteris negali būti sutapatinta su jos klaidomis, nes, susidūrusi su Dievu, ji jau nebepriklauso praeičiai, o ateičiai.

Dievui svarbu tai, ką gero ji padarys ateityje, žmonės, kuriuos ji mylės, planai, kuriuos įvykdys.

Tuo tarpu visų tų, kurie moka tik svaidytis akmenimis, jau nebėra. Jie mato nuodėmes tik aplink save, tačiau niekaip neįstengia jų įžvelgti savyje, todėl ir pasitraukė iš tos vietos, kur reikia mylėti nusikaltusį, tikint, kad jis dar turi prieš save laimingą ateitį. Jėzus nori, kad tokių kaltintojų nebūtų Jo draugų tarpe, kad jie nedrumstų šventovių ramybės ir bažnyčių skliautų. Jėzus nesmerkia nusidėjusio žmogaus. Jis neteisina svetimavimo, nesubanalina kaltės, tačiau trokšta, kad gyvenimas tęstųsi, atveria nusidėjusiam žmogui ateitį.

Iš tiesų šio pasakojimo esmė yra ne nuodėmė, kurią reikia pasmerkti ar dovanoti, bet pats Dievas, didesnis už mūsų širdį, kuris laikosi paties svarbiausio Įstatymo: Jis trokšta, kad žmogus gyventų… 

Vatikano radijas mažas
 

 

Komentarai: 8
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min