Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tapytojas Aleksandras Vozbinas: „Būna, kad visą gyvenimą nesusitinki su tuo įkvėpimu“

A. Vozbinas: „Iš esmės tai mitologija, kad menininkas būtų pakeltas šiek tiek aukščiau, kai sakoma, kad jis bendrauja su ne šio pasaulio dvasiomis.“
„Šiaulių naujienų“/Artūro Staponskaus nuotr. / A. Vozbinas: „Iš esmės tai mitologija, kad menininkas būtų pakeltas šiek tiek aukščiau, kai sakoma, kad jis bendrauja su ne šio pasaulio dvasiomis.“
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Šiaulių Monmartro Respublikos“ svečias iš Vilniaus Aleksandras Vozbinas šiauliečius „Laiptų galerijoje“ pradžiugino didžiule tapybos darbų paroda „Tarp matomo ir nematomo“. Taip paroda pavadinta ne tik dėl skambesio – pavadinimas tarsi reziumuoja visą meno esmę.

Tapytoją A. Vozbiną nesunku kalbinti. Jis mielai leidžiasi į kasdienybės filosofiją, meno galių paieškas, tačiau dažnai užbaigdamas atsakymą akcentuoja, kad tai tik jo nuomonė – tarsi norėdamas išvengti žinovo naštos. „Esu praktikas“, – sako A. Vozbinas.

– Apie parodos temą.

– Man atrodo, kad visas menas yra tarp matomo ir nematomo. Tai, ką tu matai, yra gyvenimas, tai, ką nujauti, – fantazija. Tad menas yra tarp to, ką tu žinai ir ką matai. Yra šiek tiek mistifikacijos elementų ir galų gale kūrybinis momentas, nes tu turi sukurti tokį produktą, kurio nėra gyvenime, bet kuris būtų atpažįstamas. Mano darbų pavadinimas „Tarp matomo ir nematomo“ gana neblogas moto. Tai yra atskaitos sistema, nuo kurios atsispirta, o toliau dirba tavo fantazija. Antras dalykas yra ir skambesys, mano nuomone, sutikite, kad šiek tiek intriguojantis.

– Ar paveikslas gali turėti savo muziką?

– Manau, gali, o ji ir turėtų būti. Paveikslas yra spalva, yra spalvų dermė, kuri veikia kažkokius žmogaus prigimtinius dalykus. Bet kai surandi spalvų toną, virpesį, skambesį, tuomet jau prasideda kažkokie atpažinimo dalykai. O jie nebūtinai turi būti konkretūs.

– Kur semiatės įkvėpimo?

– Su tuo įkvėpimu tai... Man atrodo, žinomas Lietuvos tapytojas Jonas Čeponis buvo kartą pasakęs vieną tokią gerą frazę. Buvo stojamieji egzaminai ir toks tekstas pasakoja, kad buvo toks stojantysis vaikinas, kuris pasisakė, neva jam kažkaip to įkvėpimo nebuvo. Tad būna taip gyvenime, kad tu lauki įkvėpimo, įkvėpimas – tavęs ir taip visą gyvenimą nesusitinki su tuo įkvėpimu. Tai yra labai graži legenda apie įkvėpimą.

Tad būna taip gyvenime, kad tu lauki įkvėpimo, įkvėpimas – tavęs ir taip visą gyvenimą nesusitinki su tuo įkvėpimu. Tai yra labai graži legenda apie įkvėpimą.

Tad viskas yra darbas. Kad ir P. Pikaso posakis – įkvėpimas visada ateis, tik jis turi tave rasti visada dirbantį. Tai labai graži metafora. Iš tiesų tu darai, darai, darai ir pasieki tam tikrą tašką (žinoma, kai ne iš kvadratukų paišai). Bet pasieki tam tikrą fazę, kada jauti, kad „klijuojasi“. Santykinai tai galima pavadinti įkvėpimu. Bet iš esmės tai tokia mitologija, kad menininkas būtų pakeltas šiek tiek aukščiau – sakoma, kad jis bendrauja su ne šio pasaulio dvasiomis.

– Tad kaip yra iš tiesų?

– Aišku, apie menininko darbą gali būti įvairiausių versijų, bet tai yra tiesiog darbas kaip aktoriui. Tavo tėvai numiršta ar dėl meilužio žmona palieka, o tu eini į spektaklį, nes dublerio nėra. O tu privalai vaidinti komedijoje, nors tau labai nesmagu. Tas pats ir su tais menais. Tik tu neprivalai aštuonias valandas dirbti ir tau už bilietą niekas nemoka, bet tu privalai būti sistemoje. O kai yra labai blogai, tai vis tik yra labai geras būdas užsimiršti ir tu pats pasakai – man šiandien nesidaro ir tikrai nesidaro. Nebūna, kad labai gerai ar labai negerai, vis tiek esi profesionalas. Tai imi ir darai. Kiek žmonių, tiek ir būdų. Vienas galvoja, kad jo ranką vedžioja angelas, o kitas galvoja, kad yra artojas – tad jis aria. Žmonių paveikslai skiriasi – į paveikslą juk įdedi tai, ką tu žinai, ką jauti, savo energiją, supratimą. Tapyba yra tam tikras kodas. Iš trisdešimties raidžių susideda abėcėlė, yra tam tikras spalvų skaičius spektre. Turi paletę ir tu dėlioji tam tikras sistemas, kurios gali būti atpažįstamos, bet turi tam tikro žaidimo taisykles. Jeigu nežinotum, pavyzdžiui, kad ir futbolo taisyklių, tai galvotum, kad bepročiai daužo kamuolį, bet, pasirodo, yra sistema. Tas pats ir su menais. O menininką irgi reikia pažinoti. Lengviausias dalykas – suvokti tai, ką tu matai: panašu-nepanašu. O toliau ieškai gilesnių prasmių eidamas gilyn ir gilyn. Kaip ir kokio profesionalo krepšininko metimas negali būti šiaip sau. Ir kablį padarai, ir ieškai kitų žaidimo kelių, nes tai yra menas, tai yra savęs realizavimas.

– Būna kraštutinės būsenos einant tapytojo keliu?

– Kartais pagalvoju, ar tikrai pasirinkau tą kelią. Bet jau kelias pasirinktas ir jis mane maitina. Kiek sočiai – tai kitas klausimas. Bet dabar nebe tie metai, kad kažką rinkčiausi ir keisčiau. Antra vertus, visada yra alternatyvos užsiimti kažkokia kita veikla. Ir faktiškai irgi tenka sėdėti dešimt ar aštuonias valandas ištisai – nes tai yra varginantis dalykas. Iš esmės jeigu per dieną 4-5 valandas padirbėjai, tai yra daug. O jeigu darbai nutrūksta kažkokį ilgesnį laiką, gal mėnesį nedirbi, tai pradedi ir pamažu grįžti atgal.

Keisti dalykai tapyboje – ne visada logiškai gali paaiškinti. Per daugybę metų tavo judesys, mintis yra transformuojami į paveikslą. Ir žmogus, sėdantis ant dviračio, ne visada galvoja, kodėl aš nenukrentu. Galima visiškai priešingų teorijų pripasakoti meno filosofijoje. Šituose dalykuose kiekvienas žmogus yra gabus ne kiek teisus.

– Turite kritinių įžvalgų apie meną?

– Tai, kad miršta teatras, knyga, dailė – šitų laidotuvių, laidojimų yra labai daug ir ne dvidešimt, ne trisdešimt metų. Aš visiškai į tai nesigilinu ir, tiesą sakant, niekas negali prognozuoti, kas kur nueis. Prognozės yra labai sunkus dalykas. Juk žvelgiant į pačią istoriją niekas neprognozavo pasaulinių karų, kurie vyko, nors nuojautų buvo, ir tarp menininkų. Ir to paties Salvadoro Dali pilietinio karo nuojautos, tad prognozuoti prasmės nėra. Antras dalykas, aš esu praktikas, tad neatiminėsime duonos iš tų žmonių, kurie iš to valgo. Bet tai yra būrimas iš kavos tirščių. Niekas nežino, einame ar ne evoliucijos keliu, kažin ar evoliucija apskritai tiktų menams. Čia priklauso ir nuo to, kokį tikėjimą aš išpažįstu. Kas yra tobulesnis – ar Egipto menas, ar socialistinis realizmas... Jeigu žiūrėsime istorinio determinizmo prasme ir galvosime, kad žmonija evoliucionuoja į geresnę pusę ir galime galvoti, kad menas tampa geresnis. Bet tai yra nonsensas – tu negali lyginti baroko su kokiu nors konceptualiuoju menu, kadangi tai yra visiškai priešingi dalykai.

– Bet dabar mene neliko ribų.

– Paskutiniais dešimtmečiais madinga painioti ir maišyti žanrus, stilius. Dingsta bet kokia atskaitos sistema ir tuomet tu jau nebežinai, kas yra gerai, o kas yra blogai. Mene apskritai sunku nuspėti, kas yra blogai, kas gerai. Štai tu pakeiti unitazo vandens nuleidimo rankenėlę ir sakai, kad čia yra avangardas ir čia yra labai gerai. Aš negaliu pasakyti, ar čia gerai, ar blogai. Bet galima pasakyti, ar tu tuo tiki. Tad šituo dalyku aš netikiu.

O iš tiesų mene labai daug paradoksalių dalykų. Sunku suvesti teisingai, kas vyksta dabar, bet praeina tam tikras laiko tarpas ir viskas atsistoja į savo vietas, atsisijoja. Praeina dvidešimt-trisdešimt metų ir tu matai – pastatytas koks nors Lietuvoje rimtas monumentas kokiam nors įvykiui. Pavyzdžiui, Latvijoje pastatė labai rimtų paminklų prieš karą Rygos centre, kapinėse, kurie yra pasaulinės reikšmės. Sakykime, Rygos centre esantis aukštos meninės vertės „Laisvės paminklas“. Lietuvoje nebuvo nei tokio masto, nei tokios išraiškos paminklų.

– Pasaulis be meno?

– Neįmanomas dalykas. Nes gyvenimas nesusideda vien tik iš dauginimosi, valgymo, miegojimo, t. y., vien iš biologinių poreikių tenkinimo. Viskas įsiremia į aukštesnius siekius. Galų gale, jeigu mes įsivaizduojame, kad yra absoliutas, Dievas, sąvokos „gėris“ ir „blogis“, tai nori nenori, jau įsiremi į literatūrą, dailę ir į ką tiktai nori. Nes tai yra žmogaus aukštesnių siekių ir troškimų išraiška.

Nors dabar dėmesio centre ekonomika ir politika, pinigai, tie patys žmonės, besisukantys šiuose dalykuose, siunčia savo vaikus į geriausius pasaulio universitetus, nes jiems rūpi prestižas. O tie vaikai kaip tik renkasi visai kitokias specialybes ir būtent meniškas. Niekur nepabėgsi, nors ir gali sąmoningai tai neigti. Net ir tas pats kičas turgeliuose perkamas, kur iš tiesų jau žemiausias sluoksnis, bet, pasirodo, vis tiek ir moterys puošiasi. Beje, visa, ką sakau, man taip atrodo. Aš nežinau, ar taip yra iš tiesų.

– Apie tikėjimą.

– Čia yra skaudžioji tema žmogiškosios egzistencijos, visi tikisi kažkokiu būdu, bet niekas nežino tos amžinybės, Dievo veido. Tikėjimas – tai ir individo santykis su amžinybe, ir pačios visuomenės savireguliacijos atvejis. Galima tą patį Volterą percituoti – jei Dievo nebūtų, jį reikėtų sukurti. Ciniškai ironiškai skamba, bet manau, šia fraze daug pasakyta.

– Turite rašytojų, tapytojų, kurie kalba į jūsų sielą?

– Aš su mielu noru tikrai daug skaityčiau ir kur kas daugiau domėčiausi, bet tada neliktų laiko sau. Kai mokiausi, labai daug skaičiau, domėjausi ir žinojau, kas man patiko. Bet ateina laikas pačiam kažką daryti. Gaila tik to, kad lavinantis, mokantis viskas geriausiu atveju buvo pasiekiama iš knygų ir žurnalų. O dabar – sėdi ir važiuoji apžiūrėti dominančio autoriaus darbų. Mokiniai yra aplankę daugiau šalių negu aš iki šiol. Pirmoji kelionė į užsienį, kai man buvo 32 metai. Išvažiavau į tuometinę Čekoslovakiją per Maskvą. Keturias dienas keliavome, iš pradžių per Maskvą, paskui – per Ukrainą. Keičia santykį, kai gali išvysti tiesiogiai.

Patiko ilgą laiką Šiaurės renesansas, patiko primityvizmas, iš šiuolaikinių – Frencis Beikonas, mačiau jo parodą Maskvoje.

O apskritai vis tiek pakliūni į kažkokią įtaką. Manau, kad jaunam ieškančiam žmogui labai gerai turėti vertybinius orientyrus. Svarbiausia, kad jis pats atsirinktų, kas jam patinka ir kas jam artima, tada jis atrastų orientyrų lauke, kažką galėtų daryti. Turiu savo lauką, kuris mane veikia.

Įdomių dalykų tikrai galima atrasti – senas civilizacijas, kurių formos labai artimos šiuolaikiniam menui, tarkime, Kretos menas. Bet gali turėti, kas tau patinka, ir visai kitas dalykas, ką tu pats darai. Kuriančiojo darbai ir jo laukas gali būti visiškai priešingi dalykai. Prie rezultato prieiti galima analizuojant vieną ar kitą reiškinį ne kiek loginiu, o kiek intuityviu mąstymu. Kūrinys vis tiek keliauja per pasąmonę.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min