Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

V.Masalskis: mūsų nelaimė, kad sustojame

Pasak V.Masalskio, menas yra sprendimas, o ne atsakymas ar išvada.
BFL/G.Dabašinkso nuotr. / Pasak V.Masalskio, menas yra sprendimas, o ne atsakymas ar išvada.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Jeigu manęs pradeda nebedominti gyvenimas, greitai tampu įdomus pats sau“, – sako aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, kalbėdamas apie knygynuose neseniai pasirodžiusią teatrologės Daivos Šabasevičienės pokalbių su juo knygą „Valentinas Masalskis: ieškant teatro“. Pašnekovo teigimu, menininkas, kaip ir mokytojas, turi prisipildyti ir perduoti kitam, o tada spręsti naujas problemas, kurios aplink jį kiekvieną dieną vis kitos.

– Kai paskambinau tartis dėl susitikimo, pacitavote ispanų poetą ir dramaturgą Federico Garcią Lorcą: „Kas yra eilėraštis, aš žinau tik tol, kol rašau“...

– Tai, ką noriu pasakyti, aš žinau tik tada, kai sakau, kai mėginu suformuluoti. Eilėraštis, spektaklis ar bet koks kitas meno kūrinys susideda ir iš ryte valgytos duonos, ir iš kito žmogaus žvilgsnio į tave. Mums turėtų būti keista, kaip iš sėklos išauga medis. Tačiau yra ne tik sėkla, bet ir dirvožemis, drėgmė, oro sąlygos.

Taip ir su menu. Tol, kol kuri, tu suvoki, ką kuri, o vėliau tik gali konstatuoti faktą. Tada lieka tik prisiminimas, koks tas meno kūrinys galėjo būti, supratimas, koks jis yra, ir galvojimas, koks jis turėtų būti.

– Vadinasi, kūrybos esmė yra ne rezultatas, o veiksmas?

– Kūryba yra veiksmas. Tačiau reikia suvokti ir tai, kad menas nėra tavyje. Man labai naudinga buvo vokiečių filosofo Eugeno Herrigelio knyga „Dzenas ir lanko menas“. Dzenbudistai savo mokinius labai ilgai verčia kopijuoti meistrą. Kodėl? Nes nori, kad mokinys įvaldytų techniką taip gerai, jog ši jam nebetrukdytų. Kopijuodamas mokinys turi suprasti patį svarbiausią dalyką – kad menas nesi tu, menas nėra tavyje, kad menas yra šalia tavęs ir tu turi teisę prie jo prisiliesti.

– Ne vieną kartą esate minėjęs, kad V.Masalskis šiandien ir V.Masalskis vakar – skirtingi žmonės...

– Taip, skirtingi. Tačiau ne tik aš. Lygiai taip pat ir tu.

– Bet dabar, kalbant apie knygą, kurioje fiksuotas jūsų kūrybinis kelias ir mintys „vakar“, ar galima sakyti, kad tai yra mėginimas prisiminti tai, ko jau nebėra?

– Visa tai yra. Tačiau toks, koks aš buvau vakar, šiandien nebeegzistuoju. Visų mūsų nelaimė, kad mes sustojame. Pavyzdžiui, baigiame mokslą, pastatome spektaklį, pasiekiame kažkokį hierarchijos laiptelį ir nustojame domėtis, mokytis. Ryte atsikėlęs aš privalau ką nors perskaityti, pasipildyti, nustebti, išgirsti kitą žmogų.

Jeigu manęs pradeda nebedominti gyvenimas, aš greitai tampu įdomus pats sau. Menininkas, kaip ir mokytojas, turi prisipildyti ir perduoti kitam, pasidalyti. Ir vėl spręsti problemas, kurios aplink jį kiekvieną dieną vis naujos, vis kitos. Menas yra sprendimas, o ne atsakymas ar išvada. Menas yra veiksmas. Veiksmas, sprendžiant problemą. Ir taip gimsta turinys.

– Šios knygos pokalbiuose jūs taip pat svarstote, ar menas yra atsitiktinumas, ar dėsningumas. Kaip tai apčiuopti?

– Aš senstu ir mano plikę papildo vis nauja tuščia vieta, kurioje anksčiau buvo plaukų. Plaukai krinta, ima ryškėti kaukolė, kuri artėja prie to, kad greitai ant jos nebebus ir odos. Ji bus balta. Ar tai yra atsitiktinumas? Ne, dėsningumas. Tačiau aplink matote ir atsitiktinumų. Ne tik teatre. Menas pateko į vartotojų ir prekiautojų rankas. Susiburiame, padarome tai, kas ką moka, ir parduodame. Jeigu pinigai tampa vertybe, tuomet karininkas priešui gali parduoti kareivį, tėvas gali parduoti dukterį.

Sutinku su visais suklydimais, paklydimais, tačiau ir sau, ir kitiems keliu vieną sąlygą – privalai analizuoti tai, ką tu darai.Jeigu pinigai yra viskas, tuomet sunku patikėti, kad menas yra dėsningumas, nes nėra laiko tuo patikėti. Bėgame, skubame, perkame, parduodame ir laiko turime tik atsitiktinumams, o ne dėsningumams.

– Sakėte, kad knygos, apie kurią susitikome pasikalbėti, neskaitėte.

– Ne.

– Ir neskaitysite?

– Turbūt nepavyks. Pirmiausiai dėl to, kad nieko nebegalėsiu pataisyti. Dėl šitos priežasties dažnai nežiūriu ir filmų, kuriuose filmavausi. Fiksuoti tai, ko tu negali pataisyti... Aš turiu mokytis...

– O mokytis iš to, ką kalbėjote, pavyzdžiui, po „Kaligulos“ premjeros prieš du dešimtmečius?

– Tą terpę aš pamiršau... Žinai, pasakysiu taip: man šią knygą sunku skaityti ir dėl to, kad iškart save pradedu kritikuoti. Nesugebu į save pasižiūrėti kaip į normalų. Pradedu nebegirdėti, ką sako tas žmogus, kurio vardas V.Masalskis. Tas beprotis mane pradeda dirginti. Kai jį girdžiu, man atrodo, kad esu labai išdarkytas, nežinau, ar kas nors mane supras. Jeigu sugebėčiau analizuoti tai, ką sako tas žmogus, gal būtų kitaip. Tačiau analizuoti nesugebu, nes puolu jį kaip priešininką.

Pavyzdžiui, atsiverčiau vieną knygos puslapį, kuriame V.Masalskis sako, kad turi susidaryti „hierarchija“. Viename sakinyje šis žodis tinka, tačiau su kitu sakiniu jis neturi nieko bendra. Išsprūdo žodis ir buvo užrašytas.

Ne visi žmonės sugeba užrašyti tuos mano minčių kratinius. Daivai Šabasevičienei labai gerai pasiseka, ji moka mane surinkti, todėl dėl knygos esu ramus. Būna, kad žurnalistai nesupranta, ką noriu pasakyti. Jie lyg bitelės nurenka dulkeles, tačiau paties augalo gali ir nepamatyti. Pradedu skaityti ir nesuprantu, ant ko čia tas žmogus buvo atsitūpęs.

– Tai gal taip atsitinka ir dėl to, kad tas, ant kurio buvo nutūpta, ne visada ir pats supranta, kas jis per augalas?

– Žinoma...

– Grįžkime prie veiksmo temos. Pacituosiu, ką sako V.Masalskis: „Jeigu gyvenime pasibaigia veiksmas, pasibaigia ir gyvenimas.“ Skaitant šią knygą atrodo, kad jums gyvenimas ir teatras yra „tas pats“. Jeigu veiksmas gali pasibaigti gyvenime, jis gali pasibaigti ir teatre?

– Jis gali pasibaigti dar neprasidėjęs. Jeigu veiksmą supranti kaip maudymąsi šlovėje, buvimą ant žurnalų viršelių, tuomet jis ir pasibaigs. Veiksmas yra atsitraukimas ir prisilietimas prie to, nuo ko atsitraukei.

Anksčiau maniau ir daugelis mane tuo įtikinėjo, kad visai nesvarbu, koks yra žmogus gyvenime, svarbiausia yra tai, ką jis kuria. Kuo toliau, tuo labiau tuo netikiu ir man nebeįdomūs tampa meno kūriniai, kurių autorių vertybėmis abejoju. Menininkai neturi bijoti suklysti tiek gyvenime, tiek kūryboje. Sutinku su visais suklydimais, paklydimais, tačiau ir sau, ir kitiems keliu vieną sąlygą – privalai analizuoti tai, ką tu darai.

Jeigu tu vadovaujiesi logika, kad „taip turėjo būti“ ar „taip reikia“, kad „klysti yra žmogiška“, jeigu pats sau nesi priešininkas, tuomet bet koks klydimas yra beprasmis. Tu turi save analizuoti, grįžti atgal ir nebijoti pasakyti: „Buvau neteisus, atsiprašau.“ Ir jeigu įžeidi žmogų, turi norėti, kad jis tau atleistų. Atleisti pačiam sau ir pasakyti, kad „aš supratau, jog padariau blogai“, yra viena, tačiau nueiti pas kitą žmogų ir paprašyti atleidimo – visai kita.

Prisimenu, prieš kokius penkiolika metų atvažiavau į vieną Prancūzijos miestelį. Suvaidinau Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“. Ryte išgėriau vyno ir atėjau pas teatro kritikus. Atėjau į jų būrį ir paklausiau: „Na kaip, patenkinti? Įtikinau jus?“ Jie tylėjo, nes aš buvau agresyvus... Mane tai labai ilgai kankino.

– Kankino pats faktas, kad taip atsitiko?

– Kankino mano arogancija. Ji man buvo kaip karpa ant kūno, kaip žaizda, puvėsis... Ir žinai, kas atsitiko? Prieš kelerius metus tas žmogus, prancūzų kritikas, kurį tada įžeidžiau, pažeminau, viešėjo Maskvoje, užsuko į Lietuvą ir su mano draugais atvažiavo į Vievį, pas mane. Vos jis įėjo pro vartus, aš atsiprašiau, nors jis galbūt buvo pamiršęs tą skreplį, kuris prieš daug metų buvo nukritęs ant jo galvos. Atsiprašiau jo ir tik tada galėjau pradėti galvoti apie atleidimą sau.

 
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min