Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

67-asis Kanų festivalis. Septintoji diena: belgai be darbo ir japonai su meile

Marion Cotillard
Marion Cotillard
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ankstų antradienio rytą Kanai sausakimšai sudardėjo į festivalio rūmų salę „Lumiere“ pažiūrėti brolių Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų naujausios premjeros „Dvi dienos, viena naktis”. Jei komisijos verdiktas būtų palankus, belgų režisieriai taptų unikaliais Kanų rekordininkais.

Jie jau nuskynė dvi „Auksines palmės šakele“ (neskaičiuojant Didžiojo žiuri prizo ir geriausio scenarijaus laurų) ir pretenduoja patekti į elito klubą. Kanų festivalio istorijoje dar niekas neprisistiebė iki trijų šakelių.

Savo ruožtu, japonų režisierė Naomi Kawase namuose nekukliai pasigyrė, kad be konkretaus scenarijaus nufilmuotas eksperimentas „Vis dar vanduo“ yra asmeninis šedevras, kuris nusipelno „Auksinės palmės šakeles“, tačiau japonų kino kritikai nesuprato jos humoro.

Filmas apie rinkimus

Socialinė drama „Dvi dienos, viena naktis“ (Two Days, One Night) savotiškai privers Kanų numylėtus ir visuomet kviečiamus brolius pasijausti filmo herojės kailyje. Per likusias dienas jiems teks motyvuoti Jane Campion komisiją ir kovoti dėl kiekvieno balso, kad finale užsitikrintų daugumos palaikymą.

Žavingoji prancūzų aktorė Marion Cotillard vaidina depresija persirgusią dviejų vaikų mamą, kuri penktadienį sužino apie neišvengiamą atleidimą iš darbo. Lieka vienintelė galimybė – per savaitgalį įkalbėti vadovo prigąsdintus bendradarbius, kad atsisakytų premijos už prailgintas pamainas ir paliktų jos darbo vietą. 1000 eurų yra pernelyg solidi suma, egzaminuojanti sąžinę, žmogiškumą, šeimos tvirtumą, draugystę, pasiaukojimą, supratimą. Vargingai gyvenanti moteris supranta neįmanomos misijos beviltiškumą, tačiau vis tiek bando kabintis už paskutinio šiaudo, aplankyti 16 kolegų, agituoti pirmadienio balsavimui ir užsitikrinti bent 9 balsus. Biuletenyje bus įrašyta – Sandra (herojės vardas) arba premija.

Marion Cotillard dramatiškai kenčia, geria raminamuosius ir dalyvauja kiekvienoje scenoje, o kamera sekioja paskui ir filmuoja nugarą arba veidą. Ji vienintelė įpučia dramai energijos ir nekvestionuotinai nusipelno geriausios aktorės regalijų.

Broliai Dardenne’ai kepa daugmaž tos pačios formos ir vienodo skonio bandeles su socialiniu įdaru. Iki smulkmenų surepetuotas ir realistiškai suvaidintas filmas niekur nebėga nuo jų pamėgto stiliaus.

Režisieriai vaizdžiai formuluoja nedžiugią žinią, kad net tokioje turtingoje šalyje kaip Belgija katastrofiškai trūksta darbo ir daug žmonių balansuoja ties skurdo riba. Marion Cotillard dramatiškai kenčia, geria raminamuosius ir dalyvauja kiekvienoje scenoje, o kamera sekioja paskui ir filmuoja nugarą arba veidą. Ji vienintelė įpučia dramai energijos ir nekvestionuotinai nusipelno geriausios aktorės regalijų.

Jei žiūrėjote bent vieną Dardenne’ų kūrinį („Roseta“, „Vaikas“, „Sūnus“, „Berniukas su dviračiu“), tai prisiminsite, kad laimingų pabaigų pas juos nebūna. Realus gyvenimas nepanašus į pasaką, tad pabaigą įmanoma lengvai nuspėti.

Optimistiškai išvartytas verdiktas sulaukė Kanų publikos aplodismentų. Filmą „Dvi dienos, viena naktis“ vertėtų rekomenduoti dalyvaujantiems rinkimuose ir ignoruojantiems rinkimus. Vienas balsas kartais gali nulemti likimą.

Povandeninis grožis

Panašiai kaip ir konkurentė Alice Rohrwacher iš Italijos, režisierė Naomi Kawase (vienintelė viešnia iš Azijos oficialiame konkurse) fiksuoja, kaip negrįžtamai keičiasi, banguoja, nardo laikas, kaip gamta įtakoja žmogaus pojūčius.

„Vis dar vanduo“ (Still the Water) pažeria gražiai nufilmuotų vaizdų Japonijos subtropinėje saloje, kurią talžo uragano vėjas ir šturmuoja milžiniškos bangos, o stichijai nurimus įsiviešpatauja dieviška ramybė. Egzistencinių klausimų (Kodėl mes gimstame? Kodėl mirštame? Kas yra meilė?) prikaišiota sentimentali meditacija užburia magiškais povandeniniais plaukiojimais, jautriu nuoširdumu ir asmeniniais režisierės prisipažinimais.

Nuolat eksperimentuojanti autorė nevengia skleisti japonų kultūros tradicijas per vietinio folkloro dainas ir egzotinius šokius, išbando žiūrovo kantrybę šiurpiais momentais (ožkos skerdynės kartojamos du sykius), o trumpam atokvėpiui nuskridusi į Tokijų toliau žarsto motyvuojančias mintis apie didingą miestą, įkvepiantį kūrybiškumą. „Vis dar vanduo“ nepaskęs tik festivaliuose, nes komerciniai repertuarai pernelyg meniškų ir paslaptingų filmų nepriima.

„Aš tave myliu“, – prikaupusi drąsos ištaria paauglė. „Ačiū!“, – sureaguoja jos bendraamžis draugas. „O tu?“, – pasitikslina mergina. „Aš taip pat tave myliu“, – užtvirtina vaikinas. „Viso gero!“, – atsisveikina nusišypsojusi pokalbio iniciatorė. 

Meilės mistika

Po pietų sugrįžus saulei masinį ažiotažą užkūrė režisūroje debiutuojantis aktorius Ryanas Goslingas. Ko gero, mistinį trilerį „Pamesta upė“ (Lost River) užsigeidė pamatyti net savaitę pramogavę festivalio dalyviai, tad kilometrinė minia žiūrovų liko už „Debussy“ salės durų.

Ryanas Goslingas prisižiūrėjo Davido Lyncho ir užmetė meškerę į idėjų ežerą, tačiau jam dar neužkibo tokios didelės žuvys. Tikriausiai filmui bus užlipdytas „prisvilusio blyno“ ženklelis, nors fantasmagorinę viziją propaguojantis režisierius stengiasi nepasiklysti gausybėje sumanymų. Jis paperka akis patraukliu stiliumi, o ausis pamalonina taikliai parinktomis muzikinėmis melodijomis ir kietomis dainomis. Garso takelis yra vertas dešimties balų.

Finalinės dainos žodžiai pašnabžda, kad užnarpliotos mįslės atsakymas paprastas – tai brutali fantazija apie meilę!

Liepsnose dega namai, traktoriai griauna ištuštėjusius pastatus, vanduo užlieja gatves, makabriškame šou liejasi kraujo fontanai, peiliai smaigstosi į šokėją, graži moteris nusipjauna skalpeliu veido odą, pasikabina kaukę ir lieka panaši į terminatorių, keistas jaunuolis papjauna žiurkę, mažas berniukas mėgsta maudytis kraujo voniose ir kartoti suaugusių žodžius, dainuojantis naktinio klubo savininkas išduoda hobį dulkinti gražias moteris, bet organizuoja šventes vaikams, smurto sugniuždytas vaikinas išpjausto lūpas jo tiesoms nepritariantiems oponentams, įsimylėjusi pora šoka valsą.

Bet ką po velniais tai galėtų reikšti? Ir kam reikalingi žiaurumu persmelkti muzikiniai vaizdo klipai? Finalinės dainos žodžiai pašnabžda, kad užnarpliotos mįslės atsakymas paprastas – tai brutali fantazija apie meilę!

Tikėtina, kad antra peržiūra atskleistų daugiau įkalčių ir sąsajų, bet Ryanui Goslingui bus sudėtinga prisikviesti tuos pačius žmones į debiutinę treniruotę su pasiskolintomis vaizdinėmis idėjomis po 2-3 kartus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min