Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aistės Ptakauskės filmas „Pasaulio virtuvė“ jos kolegą privertė jaustis nesmagiai

Filmo „Pasaulio virtuvė“ režisierė Aistė Ptakauskė
Vidmanto Samuolio nuotr. / Filmo „Pasaulio virtuvė“ režisierė Aistė Ptakauskė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai kalbame apie užsieniečius, paprastai domimės, ką jie apie mus galvoja, o ne tuo, kaip jie pas mus jaučiasi, stebisi dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ režisierė Aistė Ptakauskė. Vienas iš jos kolegų, pamatęs interviu su juostos herojėmis – penkiomis imigrantėmis – prisipažino, kad jam pasidarė nesmagu. Nepaisant to, kad kiekviena iš šių moterų stengėsi Lietuvoje susikurti namus ir nesiskundė dėl skaudžių išgyvenimų.

Idėją pakuždėjo romų moterys

Pirmasis grūdas, ilgainiui virtęs dokumentiniu filmu ir socialine kampanija, buvo pasėtas, kai A.Ptakauskė prieš keletą metų pamatė romes siuvinėjant tradicinį kilimą. Režisierė pradėjo kalbėti su moterimis ir išgirdo viena už kitą įdomesnių istorijų. Jas prisiminė, kai JAV ambasada paprašė sukurti spektaklį kampanijai „16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu‟.

Iš pradžių A.Ptakauskė sukūrė dokumentinę dramą, kurią nedideliam būriui žiūrovų pristatė sostinės Jaunimo teatre. Antrasis vaidinimas buvo parodytas Vilniaus kameriniame teatre, į kurį, nors teko pirkti bilietus, susirinko gerokai daugiau žmonių. Kai žinia apie spektaklį pasklido plačiau, režisierei ėmė skambinti žmonės iš kitų miestų ir kviesti pas save.

Imigrantai sudaro tik 1 proc. visų Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje, galbūt todėl, kad Lietuva – viena iš migrantams nepakančiausių visuomenių žemyne.

„Būtų buvę sudėtinga keliauti su vaidinimu, Moterys – ne aktorės profesionalės. Vilniuje susirinkti porai valandų, parepetuoti gal nebūtų sudėtinga. O, sakykime, norint nuvažiuoti į Panevėžį jau reikėtų visos dienos. Ne visos visuomet gali, todėl keistųsi vaidintojų sudėtis“, – aiškino pašnekovė.

Tęsti projektą būtų buvę galima įsteigus savo teatrą. Bet A.Ptakauskei atėjo mintis apie kitą kelią – dokumentinį filmą, kurį būtų galima parodyti bet kur, o į pristatymą atvyktų tos herojės, kurios tuo metu gali. Filmuotą medžiagą kūrėja naudojo jau per spektaklį Vilniaus kameriniame teatre – herojėms kalbant, kamera kiekvieną filmuodavo, o veidai stambiu planu buvo rodomi už jų pastatytuose ekranuose. Tai sustiprino intymumo pojūtį, o kartu įkvėpė sukurti kažką panašaus.

Sužinojusi apie NVO programą, skirtą skleisti žmogaus teises ir stiprinti pilietinę visuomenę.A.Ptakauskė pristatė dokumentinio filmo ir kampanijos, skirtos kovoti su ksenofobija, rasizmu, seksizmu ir diskriminacija dėl amžiaus, idėją.

Vidmanto Samuolio nuotr./Filmo „Pasaulio virtuvė“ režisierė A.Ptakauskė ir operatorius Bo B. Randulffas
Vidmanto Samuolio nuotr./Filmo „Pasaulio virtuvė“ režisierė A.Ptakauskė ir operatorius Bo B. Randulffas

Bijojo ne kalbėti, o būti neįdomios

Imigrantai sudaro tik 1 proc. visų Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje, galbūt todėl, kad Lietuva – viena iš migrantams nepakančiausių visuomenių žemyne. Šis nepakantumas ypač akivaizdus moterų atveju. Dauguma iš kitų šalių į Lietuvą atsikrausčiusių užsieniečių patiria ryškią socialinę ir profesinę atskirtį: per mažai dalyvauja Lietuvos socialiniame gyvenime, sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje, turi ribotą priėjimą prie integracijai būtinų priemonių (pavyzdžiui, lietuvių kalbos, kompiuterinio raštingumo mokymo). Negana to, viešumoje daugėja neapykantą migrantams kurstančių pasisakymų.

Ar buvo sunku prikalbinti herojes atsiverti prieš kamerą? Juk joms teko ne šiaip bendromis frazėmis diskutuoti apie imigrantų padėtį Lietuvoje, o įsileisti į slaptas širdies kerteles, pasidalinti nuoskaudomis, prisiminti smagius, bet kartais perdėm intymius dalykus.

„Nebuvo atsikalbinėjimo: kaip dabar turėsiu apie save pasakoti, nenoriu… Jei kuri ir varžėsi, nebent dėl to, kad niekam jų istorijos neįdomios, – prisiminė kūrėja. – Vadinasi, žmonės jaučiasi paraštėje – gatvėje prie jų niekas neprieina, nepaklausia, kaip gyvena, kaimynai nesidomi, o dabar reikės visiems pasakoti? Raminau: jei man įdomu, bus įdomu ir kitiems, turite pasitikėti.

VIDEO: Dokumentinio filmo PASAULIO VIRTUVĖ anonsas

Mano nuoširdus domėjimasis paskatino jas sutikti, ypač kai antras spektaklis sulaukė didelio susidomėjimo. Tuomet jos sutiko: gerai, darom filmą ir gal bendromis jėgomis padėsime keisti situaciją.

Atrodo, kad lietuviai piktybiškai nesidomi jomis, o iš tiesų neturi tam palankių aplinkybių. Taigi projektas suvedė abi puses. Lietuviai pamatė, kokios įdomios tos moterys, o šios suprato, kad nėra bevertės. Taigi problema buvo ne tai, kad reikės atvirai apie save pasakoti, o kad moterys jautėsi niekam neįdomios. Tai rodo jų poreikį būti išgirstoms Lietuvoje.“

Pasak režisierės, dokumentiniam filmui galioja tos pačios taisyklės kaip vaidybiniam – reikalinga tokia pati istorijos pasakojimo struktūra, dramatiška istorija. A.Ptakauskei reikėjo rasti tų dramatiškų, įdomių herojų. Ji iškart ėmė dairytis kuo įvairesnių moterų – filme pasakojama apie pabėgėlę čečėnę, kuriai savo šalyje blogai gyventi, meilės imigrantę amerikietę, močiutės lietuvės auklėtą urugvajietę, ne tik pigesnės, bet ir įdomesnės vietos studijoms ieškojusią jamaikietę. Vienintelė romė Božena gimė Lietuvoje, bet piliete tapo tik suaugusi, tad irgi tarytum buvo svetima.

Iš pradžių herojų ieškojusi pati, ilgainiui režisierė ėmė gauti siūlymų kalbinti vieną ar kitą įdomią moterį. Urugvajietė Marisa į projektą pateko, kai ją prisiminė viena iš komandos narių, kadaise trumpam apsistojusi jos namuose Montevidėjuje.

Svetur lieki be kaukės

Dokumentiniame filme autorė svarsto, kas žmogui yra namai. „Mes namus suprantame kaip duotybę, prigimtinę teisę ir privilegiją, kažką nekintamo. Kiekvienas iš mūsų – ar pabėgėlis, ar atvykėlis iš Jamaikos – kovojame už laimę. Jei yra vieta, kur galime būti laimingi, važiuojame ir jos ieškome. Moterys skirtingos, bet visos siekia to paties – tai buvo mano atradimas. Filmas yra apie laimės paieškas. Herojės Lietuvoje jaučiasi kaip namie, nes vienos mylimas žmogus čia jaučiasi laimingas, kitos tėvynei geriau dėl to to, kad ji čia gyvena.“

A.Ptakauskė prisipažino iš moterų išmokusi sąžiningumo. „Kai iš tavęs atima viską, ką pažįsti, ir esi išmetamas į kitą visuomenę, dar nebūni susikūręs ten įprastų kaukių, nes nežinai, kokie vaidemenys kam tenka. Marisa pasakojo, kad Urugvajuje visi glebėsčiuojasi, bučiuojasi – draugai, vyrai, moterys, meilužiai, o čia žmonės stovi per ištiestą ranką. Svetimoje visuomenėje neturi kaukių, už kurių gali pasislėpti, esi, koks esi, tad belieka vaidinti save, nes kitos vietos užimtos, ir būti sąžiningam. Visi to galime pasimokyti“, – siūlė pašnekovė.

A.Ptakauskė prisipažino iš moterų išmokusi sąžiningumo.

Režisierė atkreipė dėmesį, kad herojės, nors visoms Lietuvoje teko patirti nemalonių ir skaudžių dalykų, atvirai nesiskundė. Jei kuri ir norėjo pakritikuoti, rasdavo mandagių žodžių.

Gal tai reiškia, kad situacija gerėja? Ar Lietuvos visuomenę dar reikia mokyti tolerancijos ir rodyti, kad kažkam joje nepatogu? „Vienareikšmiškai. Kai kalbame apie užsieniečius, paprastai domimės, ką jie apie mus galvoja, o ne tuo, kaip jie pas mus jaučiasi, – įsitikinusi kūrėja. – Vienas komandos narys, pamatęs dar neužbaigtą filmą, prisipažino: man nesmagu. Nėra jauku tiems žmonėms tarp mūsų. Reikia, kad mes atsidurtume tų žmonių kailyje. O juk jie nėra kitokie. Nebūtina kalbėti vien apie Lietuvą. manau, kad su visu pasauliu nėra gerai. Jei kažkas kitus žmones verčia jaustis nepatogiai, nemanau, kad turime tai nutylėti.“

Imigrantų Lietuvoje – vos 1 proc.

Režisierės Aistės Ptakauskės kuriamo pilnametražio dokumentinio filmo herojėmis tapo penkios skirtingų tautybių moterys. Keturios iš jų – čečėnė, jamaikietė, amerikietė ir urugvajietė – atsikraustė gyventi į Lietuvą iš įvairių pasaulio šalių skirtingais laikotarpiais ir dėl skirtingų priežasčių, penktoji – romė – gimė Lietuvoje. Kartu ši juosta yra kvietimas pasvarstyti, kas mus verčia jaustis svetimais, paraginimas ištiesti pagalbos ranką tiems, kas šalia mūsų nesijaučia visiškai savais, noras atkreipti lietuvių dėmesį į migrantų teises ir paskatinti Lietuvos visuomenę būti atviresne kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms.

Migrantai sudaro vos 1 proc. Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Galbūt dėl to, kad Lietuva – viena iš migrantams nepakančiausių visuomenių žemyne. Tai ypač akivaizdu moterų migrančių atveju: dauguma jų patiria ryškią socialinę ir profesinę atskirtį: per mažai dalyvauja šalies socialiniame gyvenime, sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje, turi ribotą priėjimą prie integracijai būtinų priemonių (lietuvių kalbos, kompiuterinio raštingumo mokymo). Negana to, viešajame diskurse daugėja neapykantą migrantams kurstančių pasisakymų.

Projektą remia Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo NVO programa. Filmo premjera numatoma spalio pradžioje, daugiau informacijos apie jį galite rasti "Pasaulio virtuvės" tinklalapyje.

Komentarai
Temos Emigracija, Kinas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min