Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bulgarų režisierius Komandarevas: svarbu žinoti, iš kur esi kilęs

Kadras iš filmo
Kino teatro„Pasaka“ nuotr. / Kadras iš filmo
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos kino teatrų repertuare dominuojant amerikietiškai produkcijai, gana nelengva rasti filmą, kuris supažindintų su įdomia kino šalimi iš Europos. Jauki režisieriaus Stefano Komandarevo drama šeimai „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ nukelia žiūrovus į Bulgariją. Čia, nuostabių kalnų papėdėje ir ežerų pakrantėse, žiūrovai kviečiami į kelionę dviviečiu dviračiu – tandemu.

Vienas populiariausių pastarojo meto bulgariškų filmų pasakoja apie jaunuolį Aleksą, kurio šeima kadaise emigravo iš tėvynės į Vokietiją. Tėvynės vaikinas gal ir neprisimintų, jei nelemta avarija, kurioje žūsta abu jo tėvai. Aleksas praranda atmintį ir į pagalbą jam atskuba Nardų žaidimo karaliumi tituluojamas senelis iš Bulgarijos. Kelionė dviračiu su seneliu padės vaikinui ne tik prisiminti save, bet ir grįžti prie savo šaknų, kurios taip būtinos kiekvienam žmogui.

Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Emiro Kusturicos filmų aktorius Miki Manojlovičius, jau spėjo laimėti daugybę tarptautinių apdovanojimų, tarp jų ir geriausio Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ filmo titulas.

„Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ – populiariausias sostinės kino teatro „Pasaka“ filmas. Šį šeštadienį, liepos 10-ąją, žiūrovai jį galės išvysti „Kine po žvaigždėmis“ – gryname ore per didžiulį, dviejų aukštų namo dydžio ekraną. 15min.lt kviečia susipažinti su filmo režisieriumi ir pateikia Stefano Komandarevo interviu.

Filmas yra pastatytas pagal Iljos Trojanovo romaną – kas Jus patraukė šioje istorijoje?

Šią knygą perskaičiau lygiai prieš dešimt metų, 2000-aisiais. Ir kai užverčiau knygą po finalinės scenos, mano akyse pasirodė ašaros. Jas aš laikau emociniu ženklu, kad ta istorija yra man artima ir labai svarbi. Be to, emigracijos tema yra labai svarbi mano kartai, kadangi daug bulgarų emigravo prieš pat ar iš karto po pasikeitimų šalyje. Be to, mano paties gyvenime buvo du momentai, kai tiesiog stovėjau apmąstymų kryžkelėje – likti Bulgarijoje ar keliauti į kokią kitą šalį. Taigi ši istorija yra apie kilmę ir žinojimą, iš kur esi kilęs. Ir savo filme norėjome perteikti idėją, kad jei žinai, kur glūdi tavo šaknys, gali laisvai keliauti po visą pasaulį – pasaulis yra didelis, bet visuomet turėsi išsigelbėjimą, nes žinosi, kad turi kur sugrįžti.

Antrasis dalykas, kuris mane sužavėjo istorijoje – tai nardų žaidimas bei paralelės tarp nardų terminologijos ir gyvenimo filosofijos. Manau, kad tai vienas svarbiausių momentų tiek knygoje, tiek, labai tikiuosi, kad mums pavyko tai perteikti, filme. Be to, nežinau nė vieno kito filmo ar knygos, kuriuose būtų kalbama apie šį žaidimą, taigi pirmą kartą istorijoje sukūrėme filmą apie nardus.

Aš pats žaidžiu nardais ir esu labai geras žaidėjas. Žaviuosi šio žaidimo perteikiama gyvenimo filosofija. Kai rankoje turi kauliukus, kaip likimo simbolį, išmeti juos ir gauni tam tikrą rezultatą – likimą. Tačiau nuo šio momento pats gali pasirinkti, kaip žaisti su turimu rezultatu: kaip ir tikrame gyvenime, taip ir žaidime yra daugybė variantų, kaip gali išnaudoti turimą rezultatą savo ėjimams. Ir būtent čia glūdi didelis skirtumas tarp meistro ir nevykėlio – jei esi geras žaidėjas, gali imti likimą į savo rankas ir sužaisti taip, kad išnaudotum savo ėjimą kaip laimėjimą.

Istorijoje yra ir kitų man labai patinkančių momentų. Pavyzdžiui, kelionė tandemu. Aš pats dažnai keliauju dviračiu savo šalyje. Norėjome padaryti „kelio“ filmą.

Žinoma, mes turėjome galimybę gana stipriai pakeisti knygos siužetą. Nors knyga yra nuostabi, tačiau reikia įdėti daug darbo, kad literatūrinę kalbą išverstum į kino kalbą.

Man labai patinka režisieriaus Alfredo Hitchcocko ištarta mintis, kad norint sukurti filmą pagal knygą, vos perskaičius ją reikia eiti miegoti, o ryte atsikėlus scenarijų pradėti rašyti tik iš to, kas iš knygos liko galvoje po nakties. Taigi, mes gana laisvai keitėme knygos medžiagą – paruošti galutinį scenarijų mums prireikė kelerių metų ir septyniolikos scenarijaus juodraščių. Na, iš tiesų jų buvo šešiolika variantų, tačiau po dvylikto iš karto perėjom prie keturiolikto – patys suprantat, kodėl nenorėjome turėti trylikto.

Esate šiek tiek panašus į pagrindinį herojų – senelį. Ar jaučiatės kuo nors susijęs su šiuo ar kuriuo kitu herojumi? Ar istorija, kurią pasakojate, yra kiek nors susijusi su Jūsų gyvenimo istorija?

Iš tikrųjų yra daugybė susijusių dalykų. Pirmiausia, man labai pasisekė, kad, kol ruošėme filmą, turėjau galimybę susitikti tikrąjį knygoje aprašyto senelio prototipą. Jis yra knygos autoriaus dėdė ir vienas garsiausių Bulgarijos anarchistų. 1953-iaisiais jis iš tikrųjų netgi sukėlė mažą sprogimą dinamitu Sofijos centre prie Stalino paminklo ir daugiau kaip dvidešimt metų praleido skirtinguose kalėjimuose. Jo vardas yra Jurijus Konstantinovas ir iš tiesų jis yra nuostabus – su šiuo žmogumi galima kalbėtis apie bet ką, nes jis išmano galybę visokiausių dalykų ir yra labai išsilavinęs. Be to, jis vienas geriausių nardų žaidėjų pasaulyje. Jurijus yra pamišęs gerąja prasme. Jis nėra eilinis, o man tokie žmonės labai patinka.

Antra, aš pradėjau kurti šį filmą prieš dešimt metų. Jį nufilmuoti mums reikėjo aštuonerių metų. Per šį periodą įvyko daugybė pasikeitimų, dabar jau nebesu tas pats žmogus, kuriuo buvau prieš dešimt metų. Per šį laikotarpį atsirado ne tik filmas, bet ir du vaikai mano gyvenime. Visi klausimai apie santykius tarp vaikų ir tėvų tapo man pačiam labai aktualūs. Todėl filme yra nemažai ir mano asmeninio gyvenimo. Ar pamenate vietą, kur ligoninėje gulintis Saška suvokia, kad jo tėvai žuvo? Tuomet jis išėjęs į lauką prisimena, kaip mama jam skaitydavo prieš miegą pasakų knygutę.

Taigi, šis epizodas buvo sugalvotas mano dukters, kai jai buvo treji metai. Man tuo metu buvo sudėtingas kūrybinis momentas, kai ieškojau priežasties, kodėl Saška turėtų pasiryžti keliauti namo. Aš paklausiau savo trimetės dukters, kodėl verta grįžti namo, o ji pasižiūrėjo į mane, tarsi aš klausčiau paprasčiausio pasaulyje dalyko, ir atnešė savo vaikišką pasakų knygutę. Kurdamas filmą, aš visuomet į jį sudedu labai daug savo gyvenimo, emocijų ir patirties.

Aktorius Mikis Manojlovičius viename interviu yra pareiškęs, kad jis save laiko Jugoslavijos aktoriumi. Panašu, kad jis pats, kaip ir filmo herojus senelis, yra sudėtingo charakterio. Tad kodėl pasirinkote būtent jį ir kodėl ne vietinį bulgarų aktorių?

Mikis Manojlovičius yra puikus aktorius, todėl pasirinkau būtent jį. Aš nelaikau jo serbų ar jugoslavų aktoriumi, man jis yra Europos, pasaulio aktorius. Be to, kai pradėjome kurti savo filmą, pasitaikė galimybė į filmo kūrimą įtraukti ir Mikį, todėl neabejodami pasinaudojome tuo, nes gyvenime ne taip dažnai pasitaiko proga turėti tokio lygio aktorių kaip Mikis. Buvo ir puikių pasiūlymų iš bulgarų aktorių pusės senelio vaidmeniui, bet man labai patinka Mikio vaidybos ypatumai. Mikis tobulai tiko atlikti senelio vaidmenį. Be to, pasaulis yra didelis ir aktoriams yra labai naudinga keliauti ir dirbti su skirtingais režisieriais. Pavyzdžiui, aktorius, sukūręs filme Vaskos herojų, vėliau buvo pakviestas nusifilmuoti viename serbų filme. O dabar kurdamas naują filmą, parašiau nedidelį vaidmenį specialiai Mikiui ir labai tikiuosi, kad mums pavyks suderinti filmavimus kartu.

Filmo pavadinimas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ yra bene ilgiausias pavadinimas, kokį yra tekę matyti. Žiūrovai dažnai pamiršta antrąją pavadinimo dalį ir jį trumpina. Ar niekada neabejojote tokiu savo pasirinkimu?

Pavadinimas iš tiesų yra ilgiausias, kiek esu matęs visuose kataloguose jis užima daugiausia vietos. Bet niekada neabejojau, nes tai buvo kažkas, ką visi pasiekėme natūraliai. Žinoma, Bulgarijoje šnekėdami visi trumpiname pavadinimą iki „Pasaulis yra didelis“, tačiau kiekvienoje oficialioje brošiūroje, kiekviename plakate pavadinimas yra išlaikomas originalus.

Aš manau, kad abi pavadinimo dalys yra labai svarbios. Prieš kelias dienas lankiausi Prancūzijoje ir teko paprotinti prancūzų platintojus, jog jie daro didelę klaidą trumpindami pavadinimą ir palikdami tik „Pasaulis yra didelis“. O Bulgarijoje pavadinimas tapo labai populiarus. Žiniasklaida pradėjo naudoti jį įvairioms antraštėms į pavadinimą įrašydami politines detales, pavyzdžiui, „Pasaulis yra didelis ir streikas slypi už kampo“.

Filmas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ – šeštadienį, liepos 10 d. „Kine po žvaigždėmis“ piano.lt kiemelyje (Trakų g. 9/1, Vilnius)

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min