Pirmaisiais studijų metais, kai atvykęs į Vilnių ėmiau vaikščioti į kiną, vieno seanso metu toptelėjo mintis, jog būtų nuostabu ekrane išvysti savo filmą. Žinoma, tai buvo tik dar viena svajonė tarp daugybės kitų minčių ir idėjų, tačiau šioji pasiliko kažkur giliai pasąmonėje ir pradėjo po truputį virsti realybe. Šiandien ši svajonė iš dalies yra išpildyta. Sakau iš dalies, nes filmuirodyti kino sales nuomojomės patys, o bilietai į jį nebuvo parduodami. Ne toks modelis galioja pelną nešantiems didžiųjų studijų filmams, tačiau mano kelionė svajonės išpildymo link jau pradėta. Noriu papasakoti, kaip aš sukūriau pilno metro filmą beveik neturėdamas biudžeto ir rėmėjų.
Reikėtų paminėti, kad nesu baigęs jokių kino mokslų. Baigiau IT mokslus. Mokyklos laikais daug sportavau, žaidžiau, krepšinį, stalo tenisą, futbolą (jį žaidžiu iki šiol) ir tuo metu tikrai nebuvau didelis kino mėgėjas. Tačiau visuomet norėjau atrasti veiklą, kurioje galėčiau save realizuoti. Įstojęs į universitetą, nuėjau į studentišką teatrą, kuriame ne tik atradau sau mielą užsiėmimą, bet ir žmones, kurių istorijos kažkuo panašios į manąją.
Studentiškame teatre pradėjau vaidinti spektakliuose, po truputį domėjausi režisūra. Ėmiau to mokytis savarankiškai. Eksperimentavau darydamas trumpus humoristinius, šaržuojančius filmukus, dažniausiai reklamų ar socialinių įvykių parodijas. Jose norėjau atspindėti savą požiūri į kai kurias svarbias temas, savą humoro suvokimą. Po truputį susiformavo grupelė bendraminčių, padedančių kurti filmukus. Retai juos filmuodavome, bet tai visuomet buvo labai smagus ir mano asmeniniam tobulėjimui svarbus procesas. Kartą susimąsčiau, kad jeigu per porą dienų galiu parašyti, nufilmuoti ir sumontuoti trumpą filmuką, kurį vėliau internete peržiūri bent tūkstantis žmonių, tai gal su turimais resursais ir skyręs kiek daugiau laiko galiu sukurti pilno metro filmą?
Pradėjau rašyti pirmuosius scenarijus ilgo metro filmui. Bet gimusios idėjos greitai ir sunykdavo. Tačiau 2011 m., bežiūrint Quentin‘o Tarantino filmą „PulpFiction“, mane „užkabino“ Pono Volfo personažas. Man labai patiko tokio gangsterio, kaip bėdų ir problemų sprendėjo, koncepcija. Prisidarai bėdų, atvyksta kompetentingas vyriškis ir greitai viską sutvarko. Pradėjau įsivaizduoti, koks galėtų būti filmas apie tokį personažą. Vėliau panašų tipažą pradėjau dėlioti lietuviškame kontekste. Taip galvoje gimė savitas personažas. Pradėjau jį įsivaizduoti gyvenantį ir dirbantį mano gimtajame mieste Veisiejuose. Tokiu būdu galutinai susiformavo lietuviškos provincijos herojus Problemų Tvarkytojas– geradaris, altruistiškas žmogus, padedantis visiems vietiniams gyventojams ir sprendžiantis jų kasdienes, buitines problemas. Po to gimė pirmieji trumpi parodijuojantys filmukai su šiuo personažu. Vienas iš jų sulaukė daugiau nei 40 tūkst. peržiūrų.
Pamažu mintyse gimė ir visas pilno metro filmas. Įsivaizdavau vietoves, transportą, personažus, siužetą, pradėjau rašyti scenarijų. Tačiau viskas strigo, nes baigęs universitetą ėmiau dirbti pagal specialybę ir laiko kūrybai liko vis mažiau. Visgi 2014 m. vasarį su turimu scenarijaus rankraščiu kreipiausi į tris žmones, kuriuos įsivaizdavau kaip tinkamus partnerius filmo kūrimo procese. Jie mano idėją palaikė. Iš tikrųjų nė vienas nežinojome, ką reiškia kurti pilno metro filmą. Bet kartais nežinoti yra gerai – išdrįsti daryti tai, ko žinodamas nesiryžtum. Per kitus du mėnesius galutinai užbaigiau scenarijų ir prasidėjo sudėtingi pasirengiamieji darbai.
Visą likusią komandą surinkome iš studentiško teatro narių ir per bendrus pažįstamus. Visi pasiryžo dirbti nemokamai, nes norėjo prisidėti prie bendro tikslo – įrodyti, kad su dideliu noru ir be jokių lėšų galima sukurti pilno metro filmą. Vis dėlto minimalaus biudžeto reikėjo, bent jau kurui, pragyvenimui, fotoaparatų baterijoms, daiktams, drabužiams ir pan. Atsisakėme idėjos ieškoti kokių nors rėmėjų ar žinomų vardų– norėjome būti nuo nieko nepriklausomi, niekam neįsipareigoti. Nesėkmės atveju viską tiesiog būtume pasilikę sau. Biudžetą sudėliojau iš savo santaupų. Kino industrijos mastais tai buvo visiškai menki pinigai. Tokie maži, kad filmas būtų įvardijamas ne kaip „mažo biudžeto“, o kaip „be biudžeto“. Tačiau ribotos finansinės galimybės išlaisviną kūrybiškumą.
Sunkiausia buvo surasti aktorius. Mums reikėjo net ne „labiausiai tinkamų“, bet apskritai žmonių, kurie norėtų ir galėtų vaidinti. Žodis „galėtų“ čia nereiškia žodžio „gebėtų“. Jis reiškia, kad žmogus turės galimybę skirti 7-10 dienų savo laisvo laiko filmavimams. Ties aktorių sąstato formavimu buvo pakibęs visas projektas, jį net kuriam laikui nutraukėme, tačiau po vieno esminio komandos susirinkimo žengėme žingsnį „viskas arba nieko“. Nutarėme tęsti pasiruošimo darbus ir ieškoti aktorių iki pat filmavimo pradžios. Kad ir kokie jie būtų. Likus vos trims dienomis iki filmavimų pasitvirtinome galutinį aktorių sąrašą. Žinoma, pagrindiniai aktoriai jau buvo numatyti iš anksčiau, bet kai kuriems antraplaniams tebuvo skirtos vos trys dienos išmokti žodžius ir įsijausti į vaidmenį.
Pradėjome filmuoti. Filmavimai truko trylika dienų ir buvo labai intensyvūs. Buvo suplanuota, kad per dieną turime nufilmuoti 3-6 minutes filmo. Visas filmavimo aikštelės personalas buvo neprofesionalus, todėl nors ir buvome pasiskirstę pareigomis, jos nuolat keitėsi. Būdavo, kad ir aktoriai už kadro laikydavo saulės reflektorius ar net mikrofoną, patys įrenginėjo lokacijas. Aš pats ne tik režisavau, vaidinau ir filmavau, bet kartais perimdavau kostiumų dizainerio, lokacijų vadovo pareigas arba turėdavau atlikti darbus, kuriuos paprastai atlieka pirmasis režisieriaus asistentas. Po kelių dienų tokiame ant sprogimo ribos balansuojančiame chaose sugebėjome įsigyventi, susitvarkyti su individualiomis užduotimis ir, iš pradžių ėję į nežinią, po truputį pradėjome matyti gimstantį kūrinį.
Filmavimas praėjo labai greitai. Pajaučiau, kad būtent čia yra mano ilgai ieškota vieta. Čia aš gerai jaučiuosi ir čia noriu pasilikti bei tobulėti. Tą akimirką padariau labai svarbų vidinį atradimą, pačiam sau atsakiau klausimą, kurį dažnai girdime dar būdami visiški vaikai: „Kuo norėtum būti užaugęs?“. Iš aikštelės visi sugrįžome į savo kasdienius, niekuo su kino kūrimu nesusijusius darbus. Po kelių poilsio dienų sėdau prie medžiagos. Ilgai ją tvarkiau, prasidėjo montažo darbai, vėliau – garso takelio kūrimas, vizualinis apipavidalinimas. Viskas klijavosi, jungėsi ir padrika vaizdo medžiaga pagaliau pradėjo įgauti kūną, istoriją, savą stilių – virto filmu. Savotiškas stebuklas.
Nuo pat pradžių mano ambicijų lygis buvo sukurti internetinį pilno metro filmą. Nesiekėme jokios komercinės naudos, tai tiesiog buvo savęs pasitikrinimas ir didžiulė mokykla mums visiems. Tačiau visą laiką dirbome su tokiu požiūriu, tarsi kurtume profesionalų pilnametražį filmą bei stengėmės išspausti maksimumą visose srityse. Darėme tai, kas mums atrodė geriausia. Jau aikštelėje, dar filmavimo metu pamačiau, kad mano lūkesčiai yra viršyti.
Sukūrėme afišas ir kitą filmo vizualiką, pradėjome filmo sklaidos kampaniją. Uždarą premjerą pasidarėme Veisiejuose – ten, kur ir buvo filmuotas filmas. Nors auditorija buvo komandos nariai ir draugai, tačiau jis buvo priimtas labai palankiai. Nusprendėme padaryti kelias peržiūras Vilniuje, dideliuose kino ekranuose. Išsinuomojome sales ir leidome filmą pamatyti visiems norintiems. Tuomet ir buvo įgyvendinta svajonė – pamatyti savo filmą kino salėje pilnoje žmonių.
Filmą per pusmetį parodėme dar keliuose miestuose ir paleidome į internetą. Pradeda keliauti atgarsiai. Kai kam patinka, kai ką nervuoja, kai kam pakelia nuotaiką, kai kam kelia pyktį. Visa tai ateina savaime, mes tam įtakos nebeturime. Tiesiog sunkiai dirbome, dėjome pastangas, pasisėmė patirties, mėgavomės procesu ir, kas svarbiausia, įgyvendinome sau išsikeltus tikslus. Nemėgstu dalintis „sparnuotomis“ frazėmis, bet kai savu kailiu viską patiri, norisi pasakyti – jei tik kažko labai nori, gali pasiekti.
„Problemų Tvarkytojas“ – debiutinis mano filmas, kuriame sudėta viskas: gimtasis miestas, savitas humoras, vaikystėje išbandyta technika, nuoširdus požiūris į provincijos jaunuolius, pašaipa iš pačio savęs, visos santaupos bei noras kurti filmus.
O kas bus toliau? Šiai dienai, galiu pasakyti tik tiek, kad dar ne visa Problemų Tvarkytojo istorija yra papasakota. Tačiau, kad ji būtų tęsiama reiks dar daugiau pastangų. Ta pačia formule jau nesužaisi. Esame dėkingi tiems, kurie palaikė, pamatė klaidas, pasidalino, laukia kitų darbų, viliasi, kartu džiaugiasi. Turime priimti pastabas, pasimokyti iš atliktų klaidų ir kurti brandesnį kūrinį. Patys viliamės, kad mūsų šauksmas bus išgirstas ir atsiras žmonių norinčių pratęsti Problemų Tvarkytojo istoriją, padės pakelti viso filmo kokybę, padės mums augti ir augs kartu su mumis. Ar kursiu toliau? Kursiu, nes tik kuriantis žmogus auga.
