Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edvinas Pukšta: Rytietiškų vesternų diena Venecijos kino festivalyje

the cut
the cut
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pusė kelio link „Auksinio liūto” narvo jau nueita ir ta gražia proga festivalis išleido į trasą du vesternus apie klajoklius. Jei iš prancūzo Davido Oelhofeno niekas nelaukė stebuklų, tai Fatihas Akinas buvo laikomas konkurso koziriu, tačiau gerais ketinimais ginkluotą jo „Pjūvį” ištiko katastrofa. Reklamuoti nesėkmingą filmą padėjo turkų nacionalistai, pagrasinę viešai mirties bausme režisieriui Fatihui Akinui ir visiems su filmu susijusiems žmonėms, jei tik „Pjūvis” bus parodytas Turkijos kino teatruose. 21 mln. JAV dolerių kainavęs vesternas tiesiogiai kaltina Turkiją milijono etninių armėnų išnaikinimu, nors šalis iki šiol oficialiai nepripažįsta genocido.

Venecijoje šiemet filmus žiūri akivaizdžiai mažiau žmonių. Net į paklausiausius itališkus filmus įmanoma patekti be problemų. Blankios ir nebūtinos kino mugės organizatoriai geriau jau nesigirtų pagausėjusiu dalyvių kiekiu, nes teritorija su keliais stendais kasdien laukia ištuštėjusi. Kai pakviestieji industrijos atstovai trečiadienį išskris į Torontą, tai viešbučio „Excelsior” koridoriais klaidžios vaiduokliai. 

Tinginio vaidmuo
Antroje pagal svarbą konkursinėje programoje „Horizontai” pasiutęs prancūzas Quentinas Dupieux („Blogi mentai”, „Be ryšio”) pokštelėjo absurdo komediją „Realybė” (Reality). Tokį vardą nešioja žingeidi mergaitė, kuriai rūpi peržiūrėti medžioklėje pašauto šerno pilve atrastą vaizdajuostę. Nebylų trumpą epizodinį vaidmenį idiotiškame filme draugiškai atliko lietuvių kilmės prancūzas Michelis Hazanavichius. Vieno iš pagrindinio konkurso džokerių Fatiho Akino epinį vesterną „Pjūvis” (The Cut) vertėtų tiksliau pervadinti „Nerealybė”. Turkų kilmės vokietis pats sugriauna filmo autentiką ir paverčia tiesiog efektingai atrodančiu, bet kankinančiu žiūrovus šnipštu.

1915 metais Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai tarpusavyje kalba tik angliškai, bet rašo armėniškai, o su kaimynais turkais kažkodėl bendrauja turkiškai. Vieną rytą negailestingi gyvuliai turkai sugalvoja išnaikinti armėnų tautą, atskiria moteris ir dukras nuo vyrų ir sūnų, išveža šiuos vartyti akmenis ir kasinėti be jokio tikslo dykumoje. Lyderio vaimeniui pasirinktas prancūzas Taharas Rahimas („Pranašas”) net po metų alinančio darbo po kaitria saule, troškulio ir marinimo badu ekrane vaikštinėja toks pats nusipenėjęs (tikriausiai tingėjo atsikratyti kilogramų pagal Christiano Bale’o metodiką) ir energingai bėga, bet jo išvaizda niekuo nepasikeis po devynių metų odisėjos ir bent tūkstančio pėsčiomis nueitų kilometrų. Vyras keliaus laivais ir traukiniais.

Bebalsis klajūnas
Per egzekuciją Nazaretu pakrikštytam herojui nusišypso sutikti Oskaro Šindlerio gerumo budelį: kai visi kiti tautiečiai šaltakraujiškai perpjauna gerkles armėnams, vienintelis sąžiningas turkas tik įsmeigia peilį į balso stygas. Nuo šiol Nazaretas nebegali kalbėti, bet išlieka gyvas ir patraukia į ilgą kelionę per kopas, miškus, prerijas, vandenynus. Jis trokšta susirasti dvynes dukteris, bet vis pavėluoja, o režisierius prisigalvoja naujų stotelių.

Nesąmonių maratonas laimingai tęsiasi: Sirijoje jis uždarbiauja nuoširdaus muilo gamintojo fabrikėlyje, Libane religinės organizacijos moterys irgi kalba angliškai ir staiga prisimena, kad mergaitės išvyko į Kubą (kodėl gi ne?) santuokai su turtingais vyrais. Laive jau girdime graikiškai šnekantį kapitoną, jūrlige apsirgusią ir lenkiškai bambančią pasiturinčią turistę. Havanoje visi bendrauja ispaniškai, bet armėnai užsispyrusiai kabinasi į anglų kalbą.

Čia Nazaretas išgirsta, kad jo dukterys išplaukė į Minesotą, o salėje „Darsena” pasklinda juokas. Iš tiesų sudėtinga patikėti, kad tai gali būti tikra. Taharas Rahimas eina, griūna, keliasi, primuša turtingą kubietį, kuris atsisakė susituokti su jo dukterimi ir pratęsė filmą bereikalingam pusvalandžiui (juk filmas čia galėjo baigtis), o silpniausią savo kūrinį surežisavęs Fatihas Akinas kankina mus beviltišku reginiu.

Chaplino šešėlis
Režisieriui tikrai patinka kultinis šedevras „Arabijos Lourensas” ir jis nuolat žaidžia ateinančių iš horizonto žmonių siluetais. Po turkų nuginklavimo Nazaretas patenka į kiną po žvaigždėmis ir juokiasi iš Charlie Chaplino trumpametražio „Vaikas”. Kadangi Fatihas Akinas susikūrė nuosavą istoriją, tai nesikabinėkime prie mokslinės fantastikos klaidų, kai 1918 metais armėnai gauna stebuklingą progą pamatyti komediją, kurią Chaplinas išleis tik 1921 metais. Legendinis komikas reikalingas tam, kad žiūrovas suvestų paraleles su nekalbančiu Taharu Rahimu.  

Gaila subliuškusių vilčių ir apmaudu net lyginti su Fatiho Akino dramomis „Galva į sieną” („Auksinis lokys” Berlyne) bei „Kitoje pusėje” (geriausias scenarijus Kanuose). 8:45 ryto prasidėjusiam seansui prabudo net didžiausi festivalio tinginiai ir salė atrodė artipilnė. Po seanso skendėjo tyla. Niekas neplojo ir net nešvilpė.

Du vyrai be žirgo
Klasikinių vesternų nuotaikas pratęsė antrą kartą režisavęs Davidas Oelhofenas, vizualizavęs lojalumo, pasitikėjimo, atgailos, savigarbos, draugystės, sąžinės emocijas, įkvėpimo pasisėmęs iš Anthony Manno amerikietiškų vesternų ir panaudojęs Alberto Camus novelės „Svečias” žodžius. Atlaso kalnų vienkiemyje Alžyre gimęs ir Prancūziją II-ajame pasauliniame kare gynęs ispanų majoras atidaro mokyklą vietiniams vaikams. Atsinaujinę neramūs laikai vėl įtraukia į netrokštamas batalijas, kai 1954 metais prancūzų kariuomenė pradeda Alžyro teritorijos valymą ir žudo net pasiduodančius vietinius. Į jo kiemą atvelkamas pusbrolį nušovęs arabas, medžiojamą kerštingų giminaičių. Jaunas vyras nori patekti į teismą ir išgirsti oficialią bausmę už nusikaltimą, bet iki miesto reikia eiti bent parą. Taikusis karo veteranas ryžtasi saugoti principingo arabo užnugarį lyg gerasis samarietis.

Nuo komercinio kino pabėgęs „Žiedų valdovas” poliglotas Viggo Mortensenas (jis vaidina prancūziškai, arabiškai ir ispaniškai) ir darbštuolis prancūzas Reha Katebas bando įveikti pavojingą ir karingą maršrutą. Vesterniška drama „Toli nuo žmonių” (Far from Men) pirmiausiai pribloškia įtaigia atmosfera, istorinių įvykių rekonstrukcija, įspūdingais bekraščiais peizažais ir multiinstrumentalisto Nicko Cave’o muzika (kai kuriuos momentus jis pučia į tuščius butelius).

Šioje teritorijoje jodinėjo daug garsių režisierių, tad mažiau patirties sukaupęs Davidas Oelhofenas nutiražuotą ilgos kelionės per dykumą siužetą stengiasi užkaišioti regiono etnografija, politiniais okupacijos fonais, karo nusikaltimų klausimais ir psichologinėmis dilemomis lemtingų pasirinkimų sankryžose. Kelio gale „Toli nuo žmonių” nepalieka abejingų ir įsimina.
Komentarai
Temos Genocidas
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min