Filmą, kurio premjera numatyta 2011 metų vasarį, kuria tarptautinė kūrybinė grupė: prodiuserė Ksenija Koženkova, suomis operatorius Ville Piippo, Londono karališkojoje muzikos akademijoje studijuojantis akordeonistas Mindaugas Levickis, Maskvos valstybiniame teatro institute (GITIS) studijuojanti aktorė Vilma Kutavičiūtė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos magistrantas (kurso vad. Gintaras Varnas) studentas Marius Repšys bei neprofesionalus aktorius slapyvardžiu Kurtis.
Tik ketvirtadienį parvykęs į Lietuvą jaunasis filmo kūrėjas džiaugėsi, jog Islandijos vulkano pelenai jam nesutrukdė lėktuvo skrydžio ir jis sėkmingai sugrįžo į Vilnių, kuriame jau šią vasarą prasidės „Porno Melodramos“ filmavimo darbai. Pasak R. Zabarausko, jis neįsivaizduoja, kad šis filmas, kurį įkvėpė ne tokie linksmi Lietuvos dalykai – dalies politikų ir žiniasklaidos cinizmas žmogaus teisių atžvilgiu, konkrečiai – Nepilnamečių apsaugos įstatymas – galėtų būti sukurtas kitur.
„Man tai nepriimtina. Nors įstatymas ir buvo pataisytas, vis tiek manau, kad jis yra homofobiškas. Mano filmas išbandys, kaip veikia šis įstatymas“, – teigė Paris VIII Vincennes-Saint-Denis universiteto kino meno studentas Romas Zabarauskas.
R. Zabarausko teigimu, būsimo filmo stilius tikrai nėra pornografinis: „Tai autorinis kinas su melodramos, trilerio, siaubo žanrų elementais. Filmo tema iš dalies yra homofobija, iš dalies – meilė, ir iš dalies pati Lietuva. Jame pasakojama apie meilės trikampį tarp gėjų poros ir vienos jų buvusios draugės.“
Fotografijos, televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis teigiamai įvertino kuriamo filmo scenarijų: „Įdomus scenarijus, palikta daug erdvės improvizacijai. Gal tik kai kurie monologai bus trumpesni... Kaip supratau, nenubrėžta riba tarp to, kas yra tikrovė ir to, kas yra fantazija. Todėl pats žodis „porno“ apsisuks iš kitos pusės. Turim gerų pavyzdžių – daugelis manė, kad „Pornografinis ryšys“ (prancūzų filmas), bus pornografinis – o iš tiesų tai tik kandi ironiška melodrama, kas tam pasauly darosi. Jeigu dar bus daugiau ironijos – o jūs puikiai sugebat jausti tą lietuvišką ironiją, ką supratau iš filmo „Man septyniolika“ ir to kas čia planuojama padaryti – tai bus tai, ko dabar lietuviškam kine labiausiai trūksta. Per daug rimtai mes žiūrime į nepatogias tiesas“, – teigė kino kritikas S. Valiulis.
Pasak kino kritiko, homofobiją gimdo nežinia – ne tik uždarumas, bet nežinojimas arba nenoras žinoti. Todėl S. Valiulis ypač teigiamai įvertino scenarijuje numatytą konfliktą tarp įvairių kartų ar jų pažiūrų. S. Valiulio nuomone, tam, kad būtų galima išjudinti homofobiškus prietarus, pagalbos – festivalių, kūrybos, mąstymo – labai reikia.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs žurnalistas, politikos apžvalgininkas Artūras Račas pabrėžė, jog svarbu, kad atsiranda žmonės, kurie nebijo kalbėti: „Lietuvoje visada buvo mažai žmonių, kurie nebijo reikšti savo nuomonės, nepaisant to, jog ta nuomonė ir neatitinka didžiosios dalies kitos visuomenės nuomonės.“ A. Račas džiaugėsi, kad režisierius Romas Zabarauskas yra atviras ir nebijo pasakyti, ką galvoja.
Jo teigimu, filmas turėtų pasiūlyti ne tiek žinias, kiek diskusijas. Priversti paklausti Lietuvos žmonių – kas mes tokie, kas yra Lietuvos valstybė? Ar tai iš tikrųjų yra tie, kurie turi tam tikrą ūgį, akių spalvą, plaukų ir kurie žygiuoja su šūkiais „Lietuva lietuviams“? Ar yra ir kiti žmonės, galbūt liesesni, galbūt ne skusta galva, gal kitos lytinės orientacijos, nebūtinai katalikai. A. Račo nuomone, būtų tikrai džiugu, jeigu šis filmas prisidėtų prie tokių diskusijų paskatinimo.
Jau kelerius metus Lietuvoje gyvenantis, įrašų firmos „Lowvibe“ įkūrėjas, diskžokėjas Mark Splinter iš Didžiosios Britanijos apgailestavo, jog pagal Lietuvoje kuriamą „normalaus žmogaus standartą“, normaliu žmogumi Lietuvoje jam neįmanoma būti – Mark Splinter nėra katalikas, nėra lietuvis, todėl – tikrai nenormalus žmogus.
Pasak M. Splinter, „taip išeina, jog ir Eltonas Johnas yra nenormalus žmogus. Jam turbūt reikėtų uždrausti dainuoti viešai, leisti dainuoti tik namie ir tik vieną dainą, nes čia „katalikų šalis“. M. Splinter pastebėjo paradoksą, jog Lietuvoje, nepaisant esančio priešiškumo, gėjų kultūra labai populiari – užtenka nueiti į bet kurią disktoteką, kur groja techno arba house. Jis stebėjosi, kad Lietuvoje homofobai šoka su aptemptais marškinėliais pagal gėjų muziką.
