Filmo „Per Islandiją atbulomis“ siužetas kino mėgėjams turbūt primins jau kažkur matytą scenarijų. Vienas pagrindinių šio filmo personažų Gislis susiduria su nesėkmėmis – teatras nepanoro pasirašyti su juo sutarties, jį iš namų išmeta mergina ir vyrui nelieka nieko kito, kaip grįžti į gimtąjį kaimą pas tėvą. Čia jis ryžtasi avantiūrai – pakartoti tėvo 1981-ųjų kelionę. Tais metais Gislio tėvas pasiekė važiavimo atbulomis rekordą. Į kompaniją pasiėmęs jaunystės laikų draugą Vidarą, Gislis nusprendžia per dešimt dienų apvažiuoti Islandiją atbulomis ir surinkti pinigų labdarai. Tačiau kelionė vyksta ne visai taip, kaip buvo sumanyta – žmonės šalyje nieko nežino apie šią kelionę, interviu radijui virsta visišku fiasko. O kelyje dar pasipainioja mergina, kuri įsiprašo keliauti su jais kartu.
Kelionė virsta ne tik noru pasiekti rekordą, bet ir draugystės išbandymu, kelyje netrūksta komiškų epizodų ir romantiškų santykių. Tai skaidrus, šviesus filmas įspūdingoje Islandijos gamtoje. Nors kai kurie režisierių sprendimai atrodo nuspėjami, situacijos matytos kituose filmuose, visgi tai toli gražu ne banalus filmas, jis tikrai nesunkiai festivalyje suras savo žiūrovą.
„Per Islandiją atbulomis“ – pirmasis Davídao Óskaro Ólafssono ir G.Hanssono ilgametražis filmas, o G.Hanssonas šioje kino juostoje atliko ir vieną pagrindinių vaidmenų.
„Scanoramoje“ viešintis režisierius G.Hanssonas sekmadienį po filmo peržiūros pasakojo, kad šio filmo idėjos pagrindu tapo iš tiesų įvykusi kelionė atbulomis – 1981 metais Islandijoje buvo pasiektas toks rekordas, kai vairuotojas atbulomis važiavo 1800 kilometrų. Tiesa, skirtingai nuo filmo herojų, jis buvo kur kas geriau pasiruošęs techniškai – jo automobilis turėjo didelius veidrodžius, tad, skirtingai nuo „Per Islandiją atbulomis“ personažų, jam nereikėjo važiuoti nuolatos persikreipus. „Jis buvo išties kietas, skirtingai nei „Per Islandiją atbulomis“ veikėjai“, – juokdamasis sakė režisierius.
Jis buvo išties kietas, skirtingai nei „Per Islandiją atbulomis“ veikėjai
Dar vienas filmo aspektas, kuris irgi į kino juostą pateko iš realybės – filme rodoma, kad automobilių mechanikai pertvarkė mašiną taip, kad važiuojant atbulomis pavaras būtų galima perjungti nuo pirmos iki paskutinės. Režisierius pasakojo, kad parašęs scenarijų jis nežinojo, ar išties galima tai techniškai įgyvendinti, tačiau vidury filmavimo jis sutiko mechaniką, kuris prisiminė realiai įvykusią 1981-ųjų kelionę ir papasakojo, kaip automobilį išties galima taip pertvarkyti.
Kine realybė su pramanais persipina ir kai kuriose kitose vietose – tarkime, kino juostoje minima labdaros organizacija yra tikra, o po šio filmo pasirodymo Islandijoje jau atsirado žmonių, norinčių sukurti apie tokią kelionę dokumentinį filmą. „Tačiau aš pats dokumentinio filmo tikrai nekursiu“, – iškart pasakė režisierius.
Su šypsena į žiūrovų klausimus atsakinėjęs režisierius pasakojo, kad jo vaidinamas personažas iš tiesų labai skiriasi nuo 1981 metais tokią kelionę įgyvendinusio žmogaus. „Mano personažas visa tai daro dėl netinkamų priežasčių. Iš tiesų jis rūpinasi tik savimi“, – sakė G.Hanssonas.
Į klausimą, gal išties vertėtų pabandyti važiuoti didesnį atstumą atbulomis, režisierius atsakė: „Tai yra siaubinga idėja. Niekam to nerekomenduočiau“.
