Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš 40 tūkst. litų kainavusios filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skaitmenizacijos išėjo šnipštas – kadrai šokinėja, o vaizdas išblukęs

Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo_mirti“
Lietuvos kino centro archyvo nuotr. / Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo_mirti“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Ar taip turi būti skatmeninami filmai, klausia režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) skaitmeninę versiją matę kino mylėtojai.

Filmo žiūriovai pasipiktino

„Lietuvos kino centras vieną garsiausių lietuvių filmų suskaitmenino, kitais žodžiais pasakius, kino juostą perkėlė į modernesnį – skaitmeninį formatą. Tai turėtų reikšti, kad penkiasdešimties metų filmą dabar kiekvienas galėtų pamatyti daug geresne kokybe. Tiesa, tam, kad darbas būtų atliktas kuo kokybiškiau, reikėjo atrasti ir mažiausiai laiko paliestą kino juostą. Pastaroji neva buvusi Rusijoje, tad Lietuvos kino centras ją ir įsigijo iš Rusijos valstybinio kino fondo „Gosfilmofond“.

Suskaitmeninus vieną žymiausių Lietuvos filmą buvo surengta oficiali jo peržiūra, kurioje dalyvavo šalies kino grandai, specialistai ir prie filmo kūrimo prisidėjusieji.

Rezultatas toks, kad dauguma peržiūroje dalyvavusiųjų, ypač filmo kūrėjų, liko nemaloniai nustebinti to, ką pamatė ekrane. Nekasdieniai jausmai turėjo aplankyti ir „Niekas nenorėjo mirti“ operatorių Joną Gricių, pamačius, kad juosta visai nesutvarkyta, kadrai šokinėjo, vaizdas išblukęs, jame pilna šiukšlių.

\
„Niekas nenorėjo mirti" filmavimas.

Rezultatas toks, kad dauguma peržiūroje dalyvavusiųjų, ypač filmo kūrėjų, liko nemaloniai nustebinti to, ką pamatė ekrane.

Tarsis su ekspertais: o kas toliau?

Keliamas klausimas, kodėl abejotinos kokybės filmo juostą nuspręsta pirkti iš Rusijos? Juk ne ką blogesnės kokybės turėjo ir pati Lietuva. Toli ieškoti nereikia, pavyzdžiui, LRT mediatekoje.

Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas aiškino, kad analoginės lietuviškų kino filmų juostos kadaise buvo išvežtos į Maskvą. Norima, kad jos, kaip dera nacionaliniam kultūros paveldui, būtų saugomos Lietuvos archyvuose.   

Kitas klausimas, ką toliau daryti su tomis kopijomis: ar apsiriboti saugojimu, ar skaitmeninti ir pritaikyti kino teatrams?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rolandas Kvietkauskas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rolandas Kvietkauskas

„Su Lietuvos centriniu valstybės archyvu pabandėme įgyvendinti pirmąjį filmo skaitmeninimo projektą ir pasirinkome filmą, kurį jau buvome parsivežę iš Rusijos. Dabartinis rezultatas mūsų irgi netenkina šimtu procentų: artimiausiu metu planuojame susitikti su keletu ekspertų ir aptarti, ką šiandien turime, su kokiomis problemomis susiduriame ir kokiu keliu reikėtų eiti, dirbant su kitais filmais“, – portalui 15min.lt aiškino R.Kvietkauskas.

Kine irgi galioja restauravimo taisyklės

Lietuvos kino centro vadovas užtikrino, kad LRT „Mediatekoje“ patalpintas filmo „Niekas nenorėjo mirti“ variantas kino teatrams netiktų, nes didysis ekranas reikalauja kitokio technologinio sprendimo.

„Mes kalbame ne apie filmo žiūrėjimą per kompiuterį ar televizorių, bet galimybę jį parodyti kino ekrane. Įsigyjame ne skaitmeninį vaizdą, o analogines juostas todėl, kad skaitmeninės technologijos labai greitai keičiasi. Iš analoginių kopijų, net keičiantis technologijoms, visada galima padaryti naują skaitmeninę versiją. Iš skaitmeninės versijos kitos naujos kokybės jau nebesukursi – tai neįmanoma“, – aiškino R.Kvietkauskas.

Iš analoginių kopijų, net keičiantis technologijoms, visada galima padaryti naują skaitmeninę versiją. Iš skaitmeninės versijos kitos naujos kokybės jau nebesukursi.

Diskusija, kokiu būdu skaitmeninti kino filmus, vyksta visame pasaulyje. Iki šiol nesutariama, ar kino filmas, sukurtas 1960 metais, turėtų įgauti 2014 metų formą: raiškų vaizdą, stereo garsą ir t.t.

„Galbūt masinis kino žiūrovas norėtų matyti šiai dienai priimtiną vaizdą. Kita vertus, jei filmą laikome kultūriniu paveldu, turbūt turėtume su juo elgtis kaip su restauruojamu daiktu: paveikslų juk neperpiešiame, vazų plyšių neužpildome, nepadarome jų gražesnių ar spalvingesnių nei buvo. Kalbant apie filmų skaitmeninimą, visos šalys turi skirtingas patirtis ir įvairiai šiuos klausimus sprendžia. Tačiau vyrauja nuostata, kad skaitmeninant nereikia iškreipti tikrovės ir sukurti naują meno objektą – ar tai būtų kinas, ar kito meno paveldas“, – aiškino R.Kvietkauskas.

Sąraše – 15 filmų

Kino filmų skaitmeninimo kaina priklauso nuo darbų apimties: ar atliekama minimali restauracija, valymas, ar didesni darbai. Daug lemia ir juostos kokybė, tarkime, spalvoto filmo restauravimas būtų brangesnis nei juodai balto.

Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skaitmeninimas atsiėjo apie 40 tūkst. litų: už tai įsigyta analoginė juosta, atliktas subtitravimas anglų ir prancūzų kalbomis, ant buvusio rusiško įgarsinimo uždėtas lietuviškas ir t.t.

\
„Niekas nenorėjo mirti" kadras

2005 metais iš „Gosfilmofond“ bendrovė „Lietuvos kinas“ įsigijo filmą „Velnio nuotaka“, o prieš keletą metų kino ekspertai sudarė 15-os filmų sąrašą, kuriuos rekomenduota esant galimybei suskaitmeninti. Šiame sąraše, be „Niekas nenorėjo mirti“, atsidūrė ir tokie garsūs filmai kaip „Gražuolė“, „Jausmai“, „Sadūto tūto“, „Skrydis per Atlantą“, „Adomas nori būti žmogumi“ ir kiti. Įsteigus Lietuvos kino centrą, siekiama sistemiškai organizuoti šiuos darbus.

Tai yra ryškesni lietuviškos kinematografijos pavyzdžiai, todėl, mūsų įsitikinimu, jie turėtų būti saugomi ir prieinami Lietuvoje: nacionalinis paveldas turi būti pasiekiamas nacionalinės kultūros vartotojams.

Šiemet nacionalinės filmotekos priemonei įgyvendinti numatyta 260 tūkst. litų. Už šias lėšas planuojama įsigyti iki aštuonių filmų analogines kopijas. Jos bus saugomos Lietuvos archyvuose ir, pagal turimas lėšas, skaitmeninamos.

„Tai yra ryškesni lietuviškos kinematografijos pavyzdžiai, todėl, mūsų įsitikinimu, jie turėtų būti saugomi ir prieinami Lietuvoje: nacionalinis paveldas turi būti pasiekiamas nacionalinės kultūros vartotojams“, – kalbėjo R.Kvietkauskas.

Jis pabrėžė, kad jau šiandien Lietuvos kino centras sulaukia užsienio partnerių užklausų apie galimybę suskaitmenintus filmus pristatyti tam tikrose filmotekose, specializuotuose televizijos kanaluose.

„Yra net festivalių, pristatančių kino paveldą. Kinas, nors dar palyginti jauna meno sritis, neseniai atšventusi šimtmetį, jau turi savo paveldą. Daugėja juo besidominčių žmonių ne tik moksliniais tikslais“, – atkreipė dėmesį R.Kvietkauskas.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min