Ispanų kino lobiuose – siautulingas Pedro Almodovaro pasaulis
Nevaržomas ispanų kino režisierius Pedro Almodóvaras sukūrė atskirą pasaulį su savomis moralės normomis, taisyklėmis ir dėsniais. Jo filmams būdingas komiškumas, spalvingumas ir seksualumas. „Aistrų labirintas“ – būtent toks filmas. Tai galima suprasti jau iš pagrindinių filmo veikėjų apibūdinimo: Seksilija – popžvaigždė nimfomanė, Sadekas – teroristas, Riza Niro – imperatoriaus sūnus homoseksualas ir Keti – drabužių valytojo dukra, išnaudojama savo tėvo. Šių veikėjų santykiai persipina tarpusavyje ir perteikia 1980-uosius metus Madride. „Almodóvaras sukūrė tokią Ispaniją, kokią ji save norėjo matyti ekranuose ir Europos akyse: miestišką, neskoningą, lengvabūdę, seksualią, spalvingą, smagią ir laisvą“, – apie filmą rašo humanitarinių mokslų daktarė, filosofė Audronė Žukauskaitė.
Šiame filme išvysime ir paties režisieriaus sukurtos punk-glam-rock parodijos grupės pasirodymą.
Istorijos vingiais klajojantys „Žiemos ekranai”
Tony Gatlifas gimė 1948 m. Alžyre. 1960 m. atvykęs į Prancūziją, jis sunkiai skynėsi kelią kino pasaulyje. 1981 m. Sėkmė jį aplankė po filmo apie klajoklius romus „Bėk, čigone“. Šiai temai savo darbuose režisierius lieka ištikimas iki šiol.
Tikros istorijos įkvėptas filmas „Laisvė” yra lyginamas su „Šindlerio sąrašu”. Jis nukelia į antrojo pasaulinio karo metus. Čigonų karavanas atkeliauja į mažą Prancūzijos miestelį. Miestelio meras ir veterinaras Teodoras ima juos globoti, o mokytoja panelė Landi pasirūpina, kad čigonų vaikai galėtų lankyti mokyklą. Tačiau klajoklių laisvei kyla vis didesnis pavojus. Viši režimui pavaldi policija ir gestapas uždraudžia nomadinį gyvenimo būdą, čigonai uždaromi už grotų.
Kritikai šį filmą vadina vienu geriausiu Tony Gatlifo darbų ir giria režisierių už nestereotipinį romų pristatymą.
Filmo premjera įvyko Monrealio kino festivalyje ir pelnė pagrindinį prizą. Muziką filmui kūrė pats Tonis Gatlifas su Delphine Mantoulet ir už ją gavo „Cezario” apdovanojimą.
Uždarymo vakarui – Woody Alleno ekskursija po Paryžių
Naujausiame, 41-ajame, savo filme Woody Allenas išpažįsta meilę… Paryžiui. Kanų festivalio favorite tapusi lyrinė komedija „Vidurnaktis Paryžiuje” pasakoja apie žmonių svajones ir troškimus, skirtumus ir panašumus, praeitį ir dabartį...
Atostogų su mylimąja metu įkvėpimo ieškantis rašytojas vieną naktį netikėtai patenka į 1920 m. Paryžių – laikmetį, kurį jis dievina. Dienomis jis gyvena šiandiena, o naktimis po vidurnakčio atsiduria kavinėse, kur groja ir dainuoja kompozitorius Cole Porter, vakaroja Ernestas Hemingvėjus, Pablas Pikasas, Salvadoras Dalí, Luisas Buniuelis ir visa XX a. pradžios genijų kompanija. Tai ekskursija po gražiausias Paryžiaus vietas ir įsimintiniausias istorijas.
Juostoje nusifilmavo „Oskaru“ apdovanotos aktorės Marion Cotillard ir Kathy Bates, velsietis Michaelas Sheena sir netgi pirmoji Prancūzijos dama Carla Bruni.
Pagundų kupinas pasimatymas kine
Režisierės Massy Tadjedin debiutinis filmas „Paskutinė naktis” intriguoja nuo pradžios iki pabaigos.
Joana (akt. Keira Knightley) ir Maiklas (akt. Samas Worthingtonas) septintus metus gyvena sėkmingoje santuokoje. Jie palaiko vienas kitą, spinduliuoja pasitikėjimu, įkvepia sunkiems uždaviniams, padeda kopti karjeros laiptais ir džiaugiasi būdami kartu Niujorke. Tačiau vienas vakaras rimtai supurto gražios ir pasiturinčios šeimos gyvenimą. Verslo kompanijos suorganizuotame vakarėlyje Joana pastebi mylimo vyro žvilgsnių flirtą su seksualios išvaizdos kolege Laura (akt. Eva Mendes), apie kurią Maiklas niekuomet anksčiau nebuvo užsiminęs. Dar didesni įtarimai apie galimą neištikimybę kyla, kai Maiklas praneša apie suplanuotą dviejų dienų verslo kelionę su ta pačia bendradarbe. Pavydžioji Joana pradeda abejoti vyro paaiškinimais, bet pati atsiduria karštų pagundų ir naujų alternatyvų voratinklyje, kai į jos gyvenimą netikėtai sugrįžta buvęs mylimasis Aleksas (akt. Guillaume'as Canet). Jis pakviečia kartu pavakarieniauti ir Joana sutinka nueiti į pasimatymą su žmogumi, kurį kažkada stipriai mylėjo.
Kuo baigsis Maiklo kelionė ir Džoanos vakarienė? Kas stipriau: aistra, kurios abu jau seniai vienas kitam nejaučia, ar patogi santuoka?
Pasaka Classics su charizmatiškuoju prancūzų duetu
Puikius vaidmenis moterims rašantis režisierius François Ozonas („Aštuonios moterys“, „Baseinas“) žaismingoje muzikinėje komedijoje „Potiche. Žmonos maištas” smaginasi šokančiu ir dainuojančiu prancūzų kino elito Catherine Deneuve ir Gerardo Depardieu duetu, šaržuoja „Eurovizijos“ dainų konkursą ir revizuoja savo nuomonę turinčios moters vietą pasaulyje.
Originalus filmo, laisvai interpretuojančio topinę 1970-ųjų komediją, pavadinimas apibūdina moters statusą šeimoje – ji ištekėjo už turtingo, įtakingo, savimi patenkinto vyro ir tapo namų puošmena arba tiesiog vaza. Tačiau ambicingoji Suzana nebenori būti sutuoktinio direktoriaus trofėjumi, dirbti už virtuvės kombainą ir skalbimo mašiną. Stipri, drąsi ir nuoširdi moteris perima streikuojančių darbininkų įkaitu pagrobto vyro fabriko valdymą ir pagerina lietsargių pardavimų rezultatus. Ji apsisprendžia iškelti kandidatūrą rinkimuose į Prancūzijos parlamentą, nors dėl mandato teks konkuruoti su buvusiu mylimuoju Morisu (akt. Gerardas Depardieu), kuris vis dar trokšta palįsti jai po sijonu.
