„Aš tai vadinu meilės istorija – ne drama, o istorija. Tas, kas vyksta meilėje, nevyksta pagal tradicinės dramaturgijos principus. Tai greičiau pseudodramaturgija, artėjanti prie poezijos, – svarstė režisierius, atskleisdamas filmo siužetą. – Du žmonės gyvena asmenybių įtampoje, jų pasaulėžiūra skiriasi. Filme sprendžiama, kaip suderinti moterį, kuri siekia akcentuoti savo asmenybę ir stipriai maskulinizuotą vyrą. Jie skiriasi vienas kitą beveik besąlygiškai mylėdami.“
D.Vaišnoras tikino, kad ši situacija tiek jam, tiek jo pažįstamų ratui labai pažįstama. Jis apgailestavo, kad filmo gale pradedama žaisti pagal moteriškas taisykles. Ne veltui ir filmas pavadintas moters vardu.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Donatas Vaišnoras ir Ignas Miškinis |
„Giedrės vardas man turi savo mitologiją, susijusią su giedrumu. Sukūrę internetinį filmo puslapį, sulaukėme netikėto ažiotažo – jame masiškai pradėjo registruotis Lietuvos Giedrės. Puslapis tapo tikras giedrynas. Galvojau, kad tik man šitas vardas reikšmingas, bet pasirodė, kad yra toks giedrės efektas. Negalvojau, kad tikslinė grupė gali turėti vieną vardą“, – nuostabos neslėpė režisierius, labiausiai bijodamas šiuo filmu nuvilti būtent Giedres.
Kino juostoje „Giedrė“ vaidina tik du profesionalūs aktoriai – Marija Korenkaitė ir Giedrius Savickas, o kitus personažus sukūrė pats režisierius, taip pat jo kolega Ignas Miškinis, prodiuserė Ieva Norvilienė. Tokį sprendimą režisierius aiškino ne tik finansiniais sumetimais.
„Tu juos pažįsti, jie tau patogūs – žinau kiekvieno jų išraiškas, laikysenas. Aš linkęs filmą daryti vienu įkvėpimu, siekiu greito kūrybinio proceso. Iš karto žinojau, ko iš jų reikalauti. Be to, aktorių grafikus suderinti labai sunku – Marija ir Giedrius ieškojo 1,5 mėnesio laiko, kada tą romaną galėtų sukti.“
Anot D.Vaišnoro, filmo ašis yra aktorė M.Korenkaitė.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Marija Korenkaitė |
„Ji yra aktorinis deimantas, todėl ją labai spaudžiau“, – neslėpė režisierius. Tuo tarpu jo kolegai I.Miškiniui, kuris tikėjosi filmavimo aikštelėje atostogų, tai nepavyko.
„Ignas susiruošė atostogauti, todėl pirmą dieną buvo sunkumų, bet vėliau jis pasitempė ir labai puikiai dirbo. Visiems siūlau, jei reikės aktoriaus, jį imti – jis dar plius ir su savo transportu“, – šmaikštavo kūrėjas.
„Pirmą kartą man teko toks vaidmuo – man tai buvo pakankamai sunki užduotis, – prisipažino I.Miškinis, tikinęs, kad į režisūrinį darbą nesikišo. – Nežiūrint to, kad esame artimi pažįstami, darant filmą aikštelėje yra tik vienas režisierius.“
Vos prieš mėnesį filmo, kuris turėjo būti be muzikos, kūrėjai susitiko su kompozitoriumi Titu Petrikiu, kuris savo kūryba suteikė filmo paveikumo.
„Pažiūrėjau filmą ir man patiko, kad jam pavyko įgyvendinti dramaturginį aiškumą, veikėjų pasauliai atskleisti, bet aš pagalvojau, kad muzika padėtų dar labiau juos sukurti“, – pasakojo Titas.
Kaip filmui užteko tik 3000 litų, režisierius aiškina paprastai – jis ir toliau žada kurti filmus beveik be pinigų.
„Man labai nesinorėjo pinigų, nes pinigai iškreipia darbo santykius. Kai nėra finansinių interesų – lieka tik kūrybinis, – savo požiūrį atskleidė D.Vaišnoras. – Visi filmai, kurie buvo finansuojami, susilaukė neigiamos reakcijos. Todėl aš atsisakiau pinigų, kad išvengčiau negatyvumo. Gauti pinigus Lietuvoje reiškia nužudyti filmą.“
