Vos pradėjus pokalbį, paklaustas, ką studijavo, M.Pocevičius nusijuokia. „Informatiką. Kai reikėjo rinktis, dar nieko nežinojau. Tik po kurio laiko ėmiau lankyti teatro užsiėmimus. Man labai patiko. Pradėjau režisuoti, filmuoti trumpo metro filmukus. Ilgainiui gimė štai toks iššūkis – minimaliais ištekliais sukurti būtent pilno metro filmą“, – kaip jo gyvenime atsirado kinas, pasakojo jaunasis režisierius. Tiesa, studijavęs informatiką jis nesigaili – dažnas menininkas būna kiek pasimetęs laike, o informatikos mokslai Mariui suteikė planavimo, disciplinos įgūdžių.
Ilgainiui gimė štai toks iššūkis – minimaliais ištekliais sukurti pilno metro filmą.
– Kaip gimė „Problemų tvarkytojo“ istorija? Kodėl nusprendėte apie tai sukurti filmą?
– Man labai patinka Quentino Tarantino filmai. Problemų tvarkytojas – tai vienas man labai patikęs jo filmų epizodinis veikėjas. Man buvo įdomu, koks jis būtų kaip pagrindinis veikėjas, o vėliau sugalvojau jį perkelti į Lietuvą. Šis filmas savaime tapo mano vaikystės, paauglystės laikų paveikslu, savotiška atvirute. Filmavimai vyko mano gimtajame mieste, visos vietos man labai artimos.
Kai ieškojome motociklo, kuriuo turi atvažiuoti veikėjas, buvau labai įsijautęs – norėjau tik to konkretaus. Prodiuseris siūlė kitą, sakiau – tada neturės dvasios.
Šiuo filmu norėjau parodyti ir Lietuvos provincijų žmones, kurie iš tikrųjų yra labai geri ir šviesūs. Tačiau kad tai atsiskleistų, neretai turi susiklostyti tam tikros aplinkybės. „Problemų tvarkytojas“ turėjo daug tikslų – norėjau sau atsakyti į klausimą, ar noriu, ar galiu būti čia. Ar tai mano vieta? Taip pat siekiau įrodyti, kad jaunimas ir labai minimaliais ištekliais gali sukurti pilno metro filmą.
– Kaip pats, jau prabėgus kuriam laikui, vertinate savo pirmąjį kūrinį? Ar pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų?
– Iš tiesų aš labai nemėgstu to sureikšminti ar kaip nors prisirišti. Smagu, kad tai buvo. Prisiminimai labai geri, tačiau nesu linkęs į tai žiūrėti nostalgiškai. Gal kada dar pažiūrėsiu tą filmą, bet nuolat lyginti, apie jį galvoti nenoriu. Tiesiog tai buvo, praėjo, o dabar judame toliau.
Atsakiau sau į klausimą – ar noriu eiti šia kryptimi.
Kaip vertinu? Sunku pasakyti. Tikslus, kuriuos užsibrėžiau, pasiekiau. Atsakiau sau į klausimą – ar noriu eiti šia kryptimi. Man patinka ne tik režisuoti, bet ir būti su tais žmonėmis už kadro. Man nesvarbu, ką darai – ar dirbi su apšvietimu, ar nešioji ką nors. Supratau, kad noriu būti filmavimo aikštelėje.
Retas tikėjo, kad man apskritai pavyks šį filmą pastatyti. Taigi – pavyko. Dabar gal žmonės žiūrės į mane kiek rimčiau. O palietus temą, ar pavyko atskleisti patį problemų tvarkytoją – ir taip, ir ne. Manau, kad dar turėčiau kūrybinių jėgų antrai daliai, tačiau ar ji bus – nežinia. Jei daryti kažką naujo, norėtųsi profesionalia, ta pačia formule du kartus nesužaisi.
– Minėjote, kad „Problemų tvarkytojas“ buvo itin menkais ištekliais sukurtas filmas. Jei ne paslaptis, kiek tai kainavo? Kas prie to prisidėjo?
– Filmą kūriau tik iš savo santaupų – turėjau 10 000 litų, tai lyg metinis mokestis universitete už režisūros studijas. Tačiau, kai nėra pinigų, prasideda didesnis kūrybinis procesas, kokias būdais išspręsti vieną ar kitą dalyką, neišleidžiant nė cento ir pilnai išpildant sumanymą. Niekas iš filmo neuždirbo, tik simboliškai montuotojas, o visi kiti, net galima sakyti, į minusą. Aktoriams kainavo ir atvažiuoti iki tų vietų, maisto jau stengėmės, kad būtų. O dar – kainavo žmonių laiką.
Filmą kūriau tik iš savo santaupų – turėjau 10 000 litų, tai lyg metinis mokestis universitete už režisūros studijas.
Sunku buvo rasti žmones, tad neretai antraplaniams aktoriams svarbiausias kriterijus buvo – ar galės per konkrečias dvi savaites pasiimti atostogų. Kitaip negalėjome, turėjome tik tokias galimybes. Labai pasisekė, kad nelijo. Nuo pirmos iki paskutinės dienos filmavome, jei būtų buvęs prastas oras, veikiausiai net nebūtų pavykę.
– Jei galėtumėte pakeisti vieną kurį nors dalyką – kas tai būtų?
– Keiksmažodžiai. Jų, mano nuomone, buvo per daug. Iš tiesų, sakiau aktoriams, kad juos naudotų kuo natūraliau, kaip jaučia savo personažą. Kol filmavome, tai nesijuto taip smarkiai, o pradėjus montuoti – jau supratau. Taip pat, aišku, vienas labai keistinų dalykų – garsas. Jo, galima sakyti, išvis nebuvo (nusijuokia).
– Daugeliui turbūt smalsu – kaip vyksta paties scenarijaus rašymas? Ar mintis sugalvojama iš karto, ar vystote palaipsniui?
– Dažniausiai pačią mintį jau turi, berašydamas tik sudėlioji detales. Tiesa, aš dažnai rašau kelis scenarijus vienu metu. Galiu puikiai persijungti. Jei vienas „užstringa“, sėdu prie kito.
– Minėjote, kad lankėte teatrą. Teko kiek ir vaidinti. Ar su tuo jau baigta?
– Aktorystė man taip pat patinka. Kol kas nežadu to atsisakyti. Jei kas pakviestų kur vaidinti, manau, sutikčiau.
– Kalbant apie mūsų lietuvišką kiną. Dauguma kalba apie labai prastą kokybę. Kraštutinumus – arba prastas komercinis, arba niekam nesuprantamas meninis?
– Aš nenorėčiau taip kritikuoti. Manau, jei atsiranda filmas, atsiras jam ir žiūrovas. Aš asmeniškai tų komedijų nežiūriu, todėl ir kritikuoti negaliu. O paliečiant tuos meninius filmus, man asmeniškai žiūrėti juos nėra lengva. Tačiau, matyt, yra publika, kuri tai priima.
– Kokių galimybių jums atvėrė „Problemų tvarkytojo“ pastatymas? Ar kiti bus lengvesni?
– Tikrai negaliu pasakyti, kad atsidarė daugybė durų. Tačiau šis bei tas galbūt pasikeitė. Bent jau tie, kurie atsisakė vaidinti, dabar sako – na, kitą kartą sutiksiu. Gal šiokio tokio pasitikėjimo užsitarnavau, bet tai jokiu būdu nereiškia kažkokių itin didelių pasiekimų. Žiūriu į priekį ir tiek.
– Kokie artimiausi darbiniai planai sukasi jūsų galvoje? Gal turite kokių nors didelių svajonių?
– Kaip minėjau, rašau ne vieną scenarijų. Gaila, kad iki šiol neturime tokio tikro istorinio lietuviško filmo. Tai ir būtų mano svajonė, bet ar tai virs filmais – dar nežinau. Svajonių, aišku, turiu, bet jos tokios net beveik nerealios (nusijuokia). Lietuvių istorija – labai turtinga ir įvykių bei asmenybių, apie kuriuos galima grandiozinį, aukščiausios kokybės epinį lietuvių filmą su dideliu biudžetu ir pasaulinio lygio aktoriais sukurti (šypsosi).
