Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pokalbis su aktoriumi Tommi Korpela: „Vaidindamas aš daug negalvoju, pasikliauju savo intuicija“

Tommi Korpela
Kristinos Sereikaitės Kaziliūnienės nuotr. / Tommi Korpela
Šaltinis: KINFO.LT
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Santa“ pagrindinio vaidmens atlikėjui – Suomijos aktoriui Tommi Korpelai – lietuviška spauda jau spėjo „prilipdyti“ įvairiausių epitetų, tokių kaip „seksualusis širdžių daužytojas“ ar „Skandinavijos kino žvaigždė“, todėl ir į susitikimą einu nelabai žinodama, ko tikėtis.

Belaukiant sutarto pokalbio stebiu, kaip viešbučio vestibiulyje jis kantriai pozuoja fotografams ir atsakinėja į paskutinius kitų žurnalistų klausimus. Pakvietus išgerti kavos, mes jaukiai įsitaisome pokalbiui, kurio metu dar kartą įsitikinu – kuo žmogus yra pasiekęs daugiau, tuo jis bendrauja paprasčiau.

Vyriškumą ir stiprią charizmą kine ir teatre spinduliuojantis aktorius pokalbio metu atsiskleidžia kaip labai nuoširdus ir net kuklus pašnekovas. Jis mėgsta švelniai pasišaipyti iš aplinkinių jam skiriamo perdėto dėmesio ir su užsidegimu kalba apie savo didžiąją gyvenimo aistrą – aktorystę, kurioje jis nuolat atranda naujų gyvenimo spalvų.

– Kaip atradote save, kaip aktorių? Ar visada norėjote juo būti, ar tai nulėmė kažkoks gyvenimo nutikimas, nukreipęs jus šia linkme?

– Apie aktoriaus karjerą pradėjau galvoti gana vėlai, kai buvau gal septyniolikos metų. Tuo metu grojau roko grupėje ir mes repetuodavome teatro aukštojoje mokykloje Helsinkyje. Taigi galėjau prasmukti ir pažiūrėti, ką veikia aktoriai, kurie man labai patiko.

Didelį įspūdį darė ir suomių režisierių filmai, todėl pradėjau galvoti, ką aš norėčiau ir galėčiau daryti gyvenime. Tuo metu kaip tik buvo renkamas metų trukmės aktorių kursas, kurio skelbimą radau laikraštyje. Man pasisekė ir praėjau atranką.

Taigi tai, jog tapau aktoriumi, yra greičiau atsitiktinumas. Po metų, praleistų kursuose, įstojau į teatro akademiją. Studijuodamas jau vaidinau viename Helsinkio teatre. Ir galiausiai, po penkerių metų supratau, kad aš galiu būti aktoriumi. Bet jei klausite, ar vaikystėje aš turėjau svajonę juo būti – tai tikrai ne. Buvau drovus ir tylus vaikas, nemėgstantis stovėti priešais kitus žmones.

Kristinos Sereikaitės Kaziliūnienės nuotr./Tommi Korpela
Kristinos Sereikaitės Kaziliūnienės nuotr./Tommi Korpela

– Kuo jus sudomino vaidmuo „Santoje“? Kas nulėmė, kad sutikote vaidinti lietuvio dramaturgo juostoje, kuriam „Santa“ yra debiutinis pilnametražis filmas?

– Kai išgirdau Mariaus vardą, man net nereikėjo skaityti filmo scenarijaus. Jau žinojau jo darbus teatre, pjeses mačiau čia, Lietuvoje, ir Helsinkyje keletos festivalių metu. Man jos tikrai patiko. Kai jis paskambino ir pasakė, jog ruošiasi statyti filmą, aš apsidžiaugiau.

Taigi man buvo lengva apsispręsti vaidinti „Santoje“. Vėliau jis atvažiavo su Sandra, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį filme, į Helsinkį, kartu parepetavome keletą scenų. Tai man buvo lyg aktorių atranka. Galiausiai jie pasirinko mane ir aš tuo labai apsidžiaugiau. Šiame filme Marius tikrai žinojo, ko nori. Reikėjo tiesiog įtikti jam ir tai buvo lengva, nes jis labai aiškiai žinojo, ko jam reikia.

– Kaip jums sekėsi dirbti su lietuviais aktoriais? Ar dirbant jautėsi kultūriniai skirtumai tarp Suomijos ir Lietuvos? Jei taip – kokie jie?

– Ką aš galiu pasakyti apie lietuvių aktorius – jie malonūs ir nuoširdūs. Darbas vyko profesionaliai, tad didelių skirtumų nebuvo, beveik taip pat, kaip ir Suomijoje.

Tik galbūt jūs esate labiau paslaugūs ir malonūs aktoriams. Mes neturime žvaigždžių kulto Suomijoje, todėl man buvo keista, kai šalia manęs visuomet stovėjo žmogus su skėčiu. Tai malonu, tačiau tai ir yra skirtumas tarp Suomijos ir Lietuvos. Aišku, Suomijoje filmavimo komanda su mumis elgėsi irgi maloniai, tačiau labiau kaip su šeimos nariais ar kaip su lygiaverčiais partneriais – menininkais. Jūs čia labai mėgstate aktorius, tą aš pastebėjau. Ir tai gerai. Bet pradžioje jaučiausi nepatogiai, tačiau pripratau, ir vėliau tai man pradėjo patikti. (Juokiasi.)

Mes neturime žvaigždžių kulto Suomijoje, todėl man buvo keista, kai šalia manęs visuomet stovėjo žmogus su skėčiu. Tai malonu, tačiau tai ir yra skirtumas tarp Suomijos ir Lietuvos.

– Ar lengvai „pajautėte“ savo partnerę – pagrindinį moters vaidmenį atlikusią Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę, įkūnijusią žavią lietuvaitę Ingą, kurią Jūsų kuriamas personažas Jussis įsimyli?

– Su Sandra dirbti buvo lengva, nes ji yra tikrai talentinga. Man net patiko, kad ji nebuvo daug vaidinusi. Filme ji buvo natūrali. Manau, ją stebėdamas, kai ko išmokau ir pats. Prisipažinsiu, kad vaidinu daugiau nei dvidešimt metų, ir matyti kažką, kas vaidina taip natūraliai… Tai kartais net būdavo sunku. Be to, ji yra labai malonus ir nuoširdus žmogus, taigi nebuvo jokių nesklandumų filmavimo metu.

– Papasakokite plačiau apie savo personažą „Santoje“. Koks jis?

– Filme vaidinu net tris veikėjus. Tai Kalėdų senelis, tada vyras, kuris ir „slepiasi“ už šio personažo – aktorius Jussis, gyvenantis Rovaniemio miestelyje Suomijos šiaurėje. Ir dar trečias – fantastiškas charakteris – pasakiškas personažas Lehtonenas. Tai herojus iš pasakojimo, kurį Jussis pasakoja sergančiam Ingos sūnui Vincui (aktorius Ovidijus Petravičius – aut. pastaba). Buvo tikras iššūkis įkūnyti šiuos tris skirtingus, bet kartu labai įdomius personažas.

– Kuris veikėjas jums buvo artimiausias?

– Sudėtinga pasakyti. Geriau atsakysiu taip – Kalėdų senelio vaidmuo mane šiek tiek erzino. Su tuo peruku ir barzda buvo labai karšta, visur niežtėjo ir kuteno. Visą laiką prakaitavau. Norėjosi „nusirauti“ galvą, nes neretai valandų valandas reikėjo būti su ta barzda. Tikriausiai tai nėra mano mėgstamiausias vaidintas personažas. (Juokiasi)

– Kaip pasirenkate scenarijus, tuos filmus, kuriuose vaidinate?

– Visų pirma, turi būti gera istorija. Dar – kad mano personažas turėtų ką „veikti“, t. y. kad jis būtų įdomus. Ir tuomet aš galvoju, ar aš pats galiu kažkuo praturtinti personažą.

Bet daugiausiai aš pasikliaunu savo intuicija – jei perskaitęs scenarijų tikiu ta istorija, tai pasikliauju nuojauta ir imuosi vaidmens. Kartais intuicija mane nuvilia, bet taip jau būna.

Tas pats ir su vaidyba – vaidindamas aš daug negalvoju, pasikliauju savo intuicija, t. y. prieš vaidindamas aš daug ką permąstau, tačiau filmavimo metu stengiuosi elgtis natūraliai, pasikliaunu nuojauta, kad viskas, kas vyksta, yra gerai. Ir vėl – kartais tai suveikia, o kartais – ne, bet aš tikiu, kad man šis būdas yra geriausias.

Turiu pasakyti, kad esu atmetęs daugybę scenarijų Suomijoje, kurie man nepatiko, nes manau, jeigu sutiksi vaidinti tame filme, kurio scenarijus tau nepatiko, vildamasis, kad kaip nors suvaidinsi tą personažą, tai toks vaidmuo yra pasmerktas žlugti.

Turiu pasakyti, kad esu atmetęs daugybę scenarijų Suomijoje, kurie man nepatiko, nes manau, jeigu sutiksi vaidinti tame filme, kurio scenarijus tau nepatiko, vildamasis, kad kaip nors suvaidinsi tą personažą, tai toks vaidmuo yra pasmerktas žlugti.

– Smalsu, kaip gi vyko filmavimai Laplandijoje, kur buvo labai šalta. Papasakokite kokių linksmų momentų iš filmavimo ten.

– Prieš filmavimą nusiunčiau žinutę komandai – „Kartu atsivežkite visus turimus rūbus į Laplandiją.“ Tačiau kai kurie to nepadarė. Kai mes filmavome kalno viršūnėje buvo dvidešimt laipsnių šalčio, pūtė labai stiprus vėjas. Buvo labai šalta, tačiau kai kurie garso režisieriai buvo apsirengę džinsus. Taigi sakau – „Jūs negalite ten eiti, kitaip sušalsit.“ Man buvo juokinga, nes vyrukai atsakė – „Viskas bus gerai!“ Bet padėjo vietiniai gyventojai, kurie davė jiems šiltų drabužių.

Ir, žinoma, uodai. Visa komanda buvo užsidėjusi kepures su tinkleliu. Tokių kepurių Suomijoje nenaudojame, todėl mums buvo juokinga, nes jie atrodė kaip ateiviai. Trisdešimt žmonių su tomis kepurėmis! (Juokiasi)

Buvo malonu, jog dauguma komandos narių nebuvo Laplandijoje anksčiu. Šaunu buvo matyti, jog juos nustebino gamta – kalnai, miškai, sniego storis… Jiems tokia gamta buvo tikra žiemos pasaka.

– Ką norėtumėte pasakyti žiūrovams – tiems, kurie dar nematė „Santos“?

– Kaip aš, vaidindamas šiame filme, nemažai sužinojau apie Lietuvos kultūrą, tai tikiuosi, kad žiūrovas, pamatęs „Santą“, susidarys tam tikrą vaizdą apie Suomijos kultūrą.

Dar šiame filme yra nemažai scenų, kur aš, suomis vaikinas, bandantis užkariauti lietuvės merginos širdį, susidūręs su kultūriniais skirtumais, pakliūnu į komiškas situacijas. Tai linksmos situacijos. Tikiuosi, filmas žiūrovams pasirodys juokingas ir jaudinantis.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min