Prie to prisidėjo ir 1896 m. brolių Liumjerų išradimas – kinas – suteikęs galimybę vienu metu aprėpti labai didelę ir nemonogenišką auditoriją, paveikti jos nuomonę. Todėl visiškai nekeista, kad kinu netrukus pradėjo naudotis ir politikai. Juk kinas, geriau nei bent kokia kita meno ar masinės komunikacijos rūšis, suteikia galimybę betarpiškai įsijausti į pasakojamą istoriją ir sukurti pasaulio iliuziją, jis aktyviai veikia jausmus bei vaizduotę.
Tuo metu kine pasakojamos istorijos ir taip darydavo labai didelį įspūdį. Juk „judantys vaizdai“ buvo šviežia naujiena, niekur kitur nematyta pramoga. Žiūrovams taip pat atsirado nauja galimybė realiai pamatyti tai, ko patys savomis akimis gyvai negalėjo išvysti. Kinas priartindavo svetimą realybę.
Kinas niekada netapo tiesioginėje propagandoje dažnai naudojama priemone.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kinas buvo ir yra puikus būdas skleisti propagandai. Tačiau jis niekada netapo tiesioginėje propagandoje dažnai naudojama priemone.
Galima paminėti keletą svarbių priežasčių, kodėl kinas nutiko. Pirma, atsirado televizija, ženkliai sumažinusi kino teatrų lankomumą. Jis 5-7 dešimtmečiuose smarkiai krito. Kad sužinotų svarbiausias ir šviežiausias naujienas, žmonėms nebereikėjo eiti žiūrėti kino kronikų. Taip pat kinas nėra ir pats patogiausias būdas naujienoms skelbti.
Antra, kinas buvo ir yra labiau kaip pramogos forma, o ne informacijos skleidimo būdas. Trečia – dėl didelės kainos. Sukurti filmą reikia didelio biudžeto, kūrybine komandą sudaro daug žmonių, kūrimo procesas užtrunka ilgai ir t. t.
O visgi kokie filmai yra laikytini propagandiniais? Juk kiekvienu meno kūriniu menininkas siekia primesti skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui meno kūrinyje pateikiamas tiesas. Taigi, ar kiekvienas meno kūrinys jau savaime yra propaganda?
Į šį klausimą galėtų atsakyti propagandos apibrėžimas. Jame teigiama, kad propagandą galima apibrėžti kaip sąmoningą, metodišką ir nuoseklų asmenų įtikinėjimą, siekiant priversti juos atlikti tam tikrus veiksmus, ugdyti propagandininko interesus atitinkantį mąstymą bei tapatybę, elgesio formas bei vertybes ir tai daryti dideliu mastu.
Dažniausiai ji pasižymi dviem savybėmis: nuslėptais arba nutylėtais pranešimo šaltiniais ir nuslėptais tikslais. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, propaganda skirstoma į tris rūšis: baltąją, pilkąją ir juodąją. Šių skirstymų žinojimas yra svarbus, nes visuomenėje propaganda suvokiama tik kaip daranti neigiamą poveikį. Iš tikrųjų taip nėra. Daugelis propagandinių filmų yra pilkosios propagandos apraiška.
Taigi baltoji propaganda susijusi su maksimaliai skaidriu ir atviru faktų pateikimu bei pozityviomis socialinėmis programomis. Naudojamas vieša, nepaslėpta informacija, aiškūs, žinomi, tiksliai identifikuojami šaltiniai. Ją pasitelkus norima suformuoti ir įgyti auditorijos pasitikėjimą, kuris gali būti panaudotas ateityje. Dažniausiai baltoji propaganda yra pozityvi.
Naudojant pilkąją propagandą sąmoningai susiejami patvirtinti faktai su nepatvirtintais, pateikiama tik sau palanki interpretacija, specialiai iškraipomas įvykių kontekstas. Tokio tipo propaganda aktyviai taikoma valdomuose informaciniuose, politiniuose ar ekonominiuose konfliktuose. Pateiktos informacijos šaltiniai neatskleidžiami, oficialiai nepatvirtinti, skleidžiama informacija – iškraipyta ir melaginga. Tokiu būdu skleidžiama informacija yra nekritiška ir ja visuomenėje formuojamas vienpusis požiūris į tam tikrą reiškinį. Tačiau kartu nepateikiamas ir vienpusis melas, paliekama galimybė keisti nuostatas. Taigi tarp kelių patikimų faktų įterpiama melaginga žinia, kuri propagandininkui naudinga linkme iškreipia perduodamos informacijos prasmę.
Visiškai nepatikimos ir pramanytos informacijos pateikimas yra laikomas juodąja propaganda. Ją pasitelkiant sąmoningai ir tikslingai kuriama užmaskuota apgaulė, naudojami klaidingi šaltiniai. Pateikiama informacija „gaunama“ iš neatskleisto šaltinio, ji dažnai būna sukurta ir išgalvota. Juodajai propagandai galima būtų priskirti totalitarinių režimų filmus.
