Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierė S.Østigaard: „Kastų diskriminacija Indijoje įsišaknijusi žmonių sąmonėje“

Režisierė Susann Østigaard
Nepatogaus kino archyvo nuotr. / Režisierė Susann Østigaard
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ryžtas, drąsa, teisingumas, laisvė – vertybės, kurias puoselėja pagrindinė dokumentinio filmo „Atsispirk ir skrisk“ („Light fy, fly high“, rež. Beathe Hofseth ir Susann Østigaard) herojė Thulasi. Filmas rodomas tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogius kinas“ filmų programoje „Kova su diskriminacija“.

„Aš esu boksininkė. Tai mano kraujyje“, – sako Thulasi. Gimusi žemiausioje (dalitų – „neliečiamųjų“) indų kastoje, mergina neketina gyventi pagal kitų pageidavimus – priešinasi, kovoja už savo teises ne tik bokso ringe, bet ir visuomeniniame gyvenime. Apie šios merginos kovą ir šiuolaikinės Indijos situaciją, pakalbinome vieną iš filmo režisierių – S. Østigaard.

Nepatogaus kino archyvo nuotr. /Kadras iš filmo „Atsispirk ir skrisk“
Nepatogaus kino archyvo nuotr. /Kadras iš filmo „Atsispirk ir skrisk“

– Ar prieš pradėdama su kolege filmuoti filmą, Indijoje lankėtės pirmą kartą?

– Taip, pirmas kartas, kai su kolege Beathe atvykome į Indiją atlikti savo tyrimo, buvo 2010-ųjų metų sausį. Mus visada žavėjo Indija, jos įvairiapusiškumas, istorija, kultūra... Šią šalį mes jau seniai svajojome aplankyti.

– Ten iš viso praleidote penkis mėnesius. Kokį įspūdį Jums paliko ši šalis?

– Indija – valstybė su dviem veidais. Ji yra ir geriausia, ir blogiausia šalis, kurioje man teko būti. Joje pažinau pačius mieliausius ir šilčiausius draugus, tačiau man liūdna žiūrėti, kaip kai kurie žmonės elgiasi vieni su kitais.

Laikas, kurį ten praleidau – man buvo nepaprastai įdomus. Ne tik kaip turistei, bet ir režisierei. Džiaugiuosi turėjusi galimybę pamatyti daugelį dalykų iš visai kitų perspektyvų.

– Ar buvo dalykų, kurie Jus šokiravo?

– Dalykai, kuriuos iki tol žinojome apie Indiją, buvo tik tie, kuriuos matydavome filmuose, skaitydavome knygose ir mokydavomės mokykloje. Mes žinojome apie moterų padėtį ten ir girdėjome apie kastų problemas, tačiau, kai ten nuvykome, supratome, kad iš arti viskas atrodo visiškai kitaip. Leisti laiką su Thulasi ir matyti, kaip jai bando pakenkti, mus šokiravo ir skaudino labiausiai.

– Kokia yra dalitų kastos šeimų kasdienybė?

– Nors kastų diskriminacija Indijoje buvo įstatymiškai panaikinta dar 1948 metais, tačiau ji giliai įsišaknijusi žmonių sąmonėje. Dalitus žemina. Jie daro visus purvinus darbus, kurių niekas kitas neapsiima, dėl karmos – esą, jie turi susitaikyti, kad yra socialinės visuomenės dugne. Yra įstatymų ir programų, kurios turėtų padėti, tačiau žmonių požiūrio vienas į kitą pakeitimas užtruks labai daug laiko.

Nors kastų diskriminacija Indijoje buvo įstatymiškai panaikinta dar 1948 metais, tačiau ji giliai įsišaknijusi žmonių sąmonėje. Dalitus žemina. Jie daro visus purvinus darbus, kurių niekas kitas neapsiima, dėl karmos – esą, jie turi susitaikyti, kad yra socialinės visuomenės dugne.

Kastų apartheidas ryškesnis kaimo vietovėse, kur vaikams draudžiama lankyti tas pačias mokyklas, kur labiau paplitęs smurtas ir moterų išprievartavimai, kur su „neliečiamaisiais“ elgiamasi nežmoniškai. Šitos problemos slepiamos miestuose, bet jos ten irgi egzistuoja.

Jeigu Thulasi būtų gimusi kitame socialiniame lygmenyje, jos gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip. Jos istorija – geriausias to pavyzdys.

– Iš to, ką Jums teko pastebėti būnant Indijoje, kokia Thulasi amžiaus (apie 25 metų) moterų padėtis visuomenėje?

– Pirmiausia, Indija, remiantis pasauline Thomson Reuters atlikta apklausa, yra ketvirtoje vietoje pavojingiausių valstybių moterims sąraše. Gana šokiruojanti statistika! Moterys ten nėra taip pat vertinamos, kaip vyrai. Mergaitės turi daryti tai, kas joms liepiama, neturi tokios pasirinkimo laisvės kaip jų broliai. Kai jos užauga, jos privalo elgtis taip, kaip įsako tėvas, kol jos nepasiekia tam tikro amžiaus ir neišteka, o jų kontroliavimo neperima sutuoktiniai. Bet mes tikime, kad reikalai krypsta gerąja linkme. Jauni žmonės vis sunkiau taikstosi su moterų ir vyrų nelygybe, daugėja žmonių, kuriems užtenka ryžto netylėti ir protestuoti kaip Thulasi.

2005 metais įkvėptos dano Miriam
Dalsgaardo nuotraukų, kuriose vaizduojamos indų boksininkės, Jūs nusprendėte apie jas sukurti filmą. Kai pirmą kartą atvykote į Indiją, sutikote Thulasi, kuri iškart patraukė Jūsų dėmesį ir supratote, kad ji galėtų būti pagrindinė filmo herojė. O kaip ji sutiko filmuotis?

Kai pirmą kartą sutikome Thulasi, neįtarėme, kiek laiko užtruks mūsų projektas. Nesitikėjome, kad į Indiją keliausime 6 kartus per 3 metus ir iš viso ten praleidime 5 mėnesius.

Iš pradžių galvojome, kad tai bus trumpas dokumentinis filmas apie tai, kaip sportas gali būti bilietas į geresnį gyvenimą jauniems Indijos žmonėms, taigi ji mielai sutiko būti filmuojama porą savaičių. Bet kai pafilmavusios palikome Indiją, daug kas pasikeitė ir mes supratome, kad reikės grįžti ir tęsti filmavimą. Mes labai susibendravome su Thulasi, todėl labai džiaugėmės, kad kartu dirbome su šiuo projektu. Ir žinote, visiškai nereikėjo jos įtikinėti būti filmo dalimi. Ji visada norėjo būti sektinu pavyzdžiu ir, manau, ji jautė, kad šis filmas praplės jos galimybes tokiu pavyzdžiu tapti. Pirmojo interviu metu ji mums sakė, kad Indijoje merginos važinėja savo tėvų, brolių ar vyrų motociklų gale, bet vieną dieną ji norėtų turėti savo nuosavą motociklą, kad visi tėvai matytų, ką jų dukros sugeba. Ji norėjo, kad neliktų nelygybės tarp vyrų ir moterų.

– Filmavimas aprėpia 3 metus. Kaip ji pasikeitė per šį laikotarpį?


– Thulasi labai pasikeitė. Jos charakteris liko toks pats, bet mes pamatėme kaip jauna indų mergina virsta stipria ir savimi pasitikinčia moterimi.

Jei kas nors 2010 metais būtų pasakęs, kad po 3 metų Thulasi gyvenimas susiklostys taip, koks jis yra šiandien, niekada nebūtume patikėjusios. Bet tai ir yra dokumentinių filmų grožis. Tikras gyvenimas nugali fikciją!

– Filmas – kaip pasaka. Ar tikėjotės tokios jo atomazgos?

– Neįtarėme kuo šis filmas pasibaigs. Tai šiek tiek „groja nervais“. Kai žmonės investuoja į filmą, jie nori žinoti, kada jie galės jį pamatyti ir apie ką jis bus, bet juk negali nuspėti ateities. Todėl buvo labai sunku jiems atsakyti.

Ilgą laiką galvojome, kad pabaiga bus liūdna. Pasitaikė tokių Thulasi gyvenimo periodų, kuomet manėme, kad visiškai nutrauksime filmavimą, bet mūsų neapleido jausmas, kad reikia tęsti. Nežinome, iš kur jis kilo. Galbūt iš to, kad Thulasi yra kovotoja? Ji visada atranda išeitį ir blogiausias situacijas sugeba paversti geromis, todėl buvome kantrios ir išlaukėme tinkamo momento filmavimams užbaigti. Jei kas nors 2010 metais būtų pasakęs, kad po 3 metų Thulasi gyvenimas susiklostys taip, koks jis yra šiandien, niekada nebūtume patikėjusios. Bet tai ir yra dokumentinių filmų grožis. Tikras gyvenimas nugali fikciją!

– Ar vis dar palaikote ryšį su Thulasi? Kaip jai sekasi šiandien?

– Thulasi sekasi gerai, mes kasdien susirašome. Dėl facebook ir kitų naujų technologijų, palaikyti ryšį – labai paprasta. Be to, mes buvome susitikusios praėjusią savaitę! Mus pakvietė į JAV „Heartland“ filmų festivalį Indianapolyje, kur praleidome penkias nuostabias dienas kartu. Neapsakoma patirtis. Mes džiaugėmės turėdamos galimybę vėl pamatyti Thulasi, o dar labiau – stebėti, kokį poveikį ji daro auditorijai. Ją priėmė kaip superheroję! Bet mes visada būsime jos didžiausios gerbėjos.

Filmo „Atsispirk ir skrisk“ vaizdo anonsas:

Light Fly, Fly High - Trailer from Beathe Hofseth on Vimeo.

Filmą galima pamatyti spalio 26 d. 19.45 val. Vilniaus kino centre „Multikino“. Į visus festivalio seansus žiūrovai gali patekti patys nusprendę, kiek verta mokėti už bilietą (įėjimas – bent vienas centas). Daugiau informacijos festivalio svetainėje www.nepatoguskinas.lt.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min