Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Kęstutis Gudavičius: „Kovai su priklausomybe yra alternatyvių būdų“

Kęstutis Gudavičius
nepatoguskinas.lt nuotr. / Kęstutis Gudavičius
Šaltinis: Laura Linartaitė
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nuo šiukšlių konteinerio į pasaulio futbolo čempionatą, kurio tikslas laimėti ne šlovę, o dar vieną šansą. Galimybę pakeisti gyvenimą. Pirmenybių žaidėjai – ne minių garbinami sportininkai, o visuomenės atstumtieji – alkoholikai, narkomanai, benamiai. Pasaulio benamių futbolo čempionatas vyksta kasmet ir sutraukia per 500 dalyvių iš 70 šalių. Čempionato taisyklė: kasmet komanda turi būti sudaryta iš kitų, dar nedalyvavusių žaidėjų. Taip siekiama padėti išsikapstyti kiek įmanoma daugiau žmonių. Anot organizatorių, 77 procentams dalyvių pavyksta pradėti naują gyvenimą. Jų kovos su pagundomis istorija pasakojama naujausiame pilnametražiame dokumentiniame Kęstučio Gudavičiaus filme „Alkofutbolas“, pasirodysiančiame kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Nauji lietuvių režisierių filmai“.

Apie futbolu bandomą įveikti priklausomybę kalbamės su filmo režisieriumi Kęstučiu Gudavičiumi.

Pasaulio benamių futbolo čempionatas nėra plačiai žinomas. Kaip Jūs apie jį išgirdote?

Per pažįstamus. Yra tokia teorija, kad per šešis žmones visas pasaulis yra pažįstamas. Panašiai ir įvyko – per dviejų ar trijų žmonių grandinę iki manęs atėjo gandas, kad toks čempionatas vyksta ir Lietuvos komanda jame dalyvauja. Tada viskas pasidarė aišku: negali nekurti filmo, jeigu toks čempionatas vyksta. Susiradau trenerį, pasišnekėjome, pasidalinome mintimis ir idėją išvystėme.

Kuo šis benamių čempionatas skiriasi nuo kitų pasaulio pirmenybių?

Pačia savo esybe, nes jis yra skirtas žmonėms iš gatvės: benamiams, alkoholikams, narkomanams, karo pabėgėliams. Šis čempionatas jiems – motyvacija pradėti naują gyvenimą. Ir, anot organizatorių, labai didelei daliai dalyvių tai pavyksta. Benamių pirmenybės – alternatyvi kovos su priklausomybe forma. Jose ne tuščiai pamokslaujama, kad jie negertų ir eitų dirbti – varžybos tampa gyvenimo įvykiu. Pasak žaidėjų, neapsakomas jausmas – tu, dar visai neseniai sėdėjęs šiukšlyne ir gėręs odekoloną, atstovauji šaliai, stovi priešais žiūrovus, skambant Lietuvos himnui ir plėvesuojant vėliavai. „Stogą raunančios“ emocijos ir patirtis visam gyvenimui.

nepatoguskinas.lt nuotr./Kadras iš filmo Alkofutbolas (Nepatogaus kino archyvas)5
nepatoguskinas.lt nuotr./Kadras iš filmo Alkofutbolas (Nepatogaus kino archyvas)5

Filme vienas iš veikėjų išreiškė mintį, kad priklausomi žmonės yra laimingesni, nes jie supranta, dėl ko gyvena. Ar sutinkate su tuo?

Tame tiesos yra. Paklauskite nepriklausomo žmogaus, dėl ko jis gyvena. Šimtu procentu nei vienas nežinos, ką veikia ir kokių tikslų siekia. Priklausomi žmonės turi atsakyti į daug klausimų, kad galėtų valdyti savo situaciją. Jie motyvuoja save, išsiaiškina gyvenimo prioritetus ir viskas tampa daug paprasčiau. Nekyla depresijos dėl nežinomos priežasties.

„Tėvams tu taip pat nereikalingas. Sako: „Geriau mirtum, mes tave palaidosime. Geriau paverkti vieną kartą, nei nuolat tai matyti“ – pasakojo filmo veikėjas Jaroslavas. Ar tokios situacijos priverčia žmogų susimąstyti ir nuspręsti lipti iš narkotikų ar alkoholio liūno?

Paklauskite nepriklausomo žmogaus, dėl ko jis gyvena. Šimtu procentu nei vienas nežinos, ką veikia ir kokių tikslų siekia.

Kiekvienam savaip. Šis epizodas buvo vienas iš daugelio – Jaroslavas šešis kartus gulėjo reanimacijos palatoje. Bet kiekvieno lūžis kitoks. Vieniems, matyt, reikia pasiekti dugną, nuo kurio yra didesnė motyvacija kilti. Man atrodo, Stasys (rinktinės treneris –aut. past.) yra pasakęs, kad gerdamas tu matai benamius prie konteinerių, bet dar turi darbą, butą, pinigų. Ir toliau vartodamas alkoholį pastebi, kad po truputį slysti. O benamis pradingsta. Galvoji, kad numirė, bet po dviejų metų sutinki jį visiškai pasikeitusį, dirbantį. Matai, kad nusiritai, o jis išlipo, sugrįžo į normalų gyvenimą. Ir tada klausi: kas, kaip, kodėl... Per pokalbius ateina lūžis.

Ar „alkoholikas“ yra žymė visam gyvenimui?

Yra šimtai tūkstančių atvejų, kai žmogus negeria 20-30 metų, bet po vieno karto vėl nusirita ir geria be sustojimo.

Kaip benamių rinktinės žaidėjai sako, taip. Aišku, jie nesišvaisto pasakymais „aš – alkoholikas!“, dažniau vartoja terminą „priklausomas“. Yra šimtai tūkstančių atvejų, kai žmogus negeria 20-30 metų, bet po vieno karto vėl nusirita ir geria be sustojimo. Alkoholizmas – liga visam gyvenimui.

Vėliau išmoksti su ja gyventi. Viskas, kas mūsų gyvenime yra įvykę, nebepakeičiama, bet mes turime gebėti su tuo gyventi. Filmo veikėjai futbolo pagalba kuria savo gyvenimą taip, kad galėtų negerti, nesisvaiginti. Jie žino, kad negali pakilti aukščiau, pasakyti: „aš pasveikau“, nes nėra nei vieno pasaulyje, kuris būtų išgijęs. Jeigu pasakysi sau: „viskas – aš nebeturiu problemų“, po dešimties metų po truputį imsi vartoti alkoholį ir visa tai sugrįš labai greitai. Aišku, daug priklauso nuo žmogaus. Vieni gurkšnoja nuolatos ir negali negerti, bet tas jų gėrimas yra saikingas, ribotas ir gyventi netrukdo.

Kada tampama priklausomu?

Klausiau to filmo veikėjų. Jie sako: „paklausk bobutės, kurią akimirką sugedo pienas“. Genai, aplinka, veiksmai, gyvenimo būdas – daug veiksnių susideda. Jeigu matai, kad prisidarai problemų dėl alkoholio, reikia susimąstyti. O jeigu tai gyventi netrukdo, susitvarkai su pareigomis, tai, sako, gerk, kiek tu nori. Rinktinės žaidėjai apskritai niekam nieko nesiūlo – tai geras jų bruožas. Tu nori – tu gerk. Filme matoma, kad yra ir geriančių, ir negeriančių, ir tai, kaip jiems reikia sugyventi. Vieniems „stogą rauna“, bet nėra jokios jėgos, prievartos, niekas nesiima plauti kitam smegenų: „tu negerk“.  Priklausomi žmonės puikiai žino, kad tik jie patys gali pakeisti savo gyvenimą.

nepatoguskinas.lt nuotr./Kadras iš filmo Alkofutbolas (Nepatogaus kino archyvas)4
nepatoguskinas.lt nuotr./Kadras iš filmo Alkofutbolas (Nepatogaus kino archyvas)4

Kokie iššūkių patyrėte filmuodami „Alkofutbolą“?

Sunkiausia, kaip ir bet kuriame dokumentiniame filme, buvo taikytis prie nuolat besikeičiančios aplinkos. Vaidybiniame filme parašai scenarijų ir eini filmuoti. Viskas vyksta daugmaž taip, kaip suplanavai. Aš buvau sugalvojęs daugybę dalykų, tačiau istorija nebūtinai vystosi tokia linkme. Turi jausti, kur krypsta laivas ir kaip tą laivą valdyti, kad jis išplauktų. Turi labai greitai apsispręsti, ko filmui reikia, o kas tik balastas. Ir laviruoti. Bet čia įprasta praktika kuriant filmą. „Alkofutbole“ yra daug įvykių: čempionato metu viskas labai greitai keičiasi, sukasi, komanda čia laimi, čia pralaimi, emocijų kreivės šokinėja aukštyn ir žemyn, tu turi greitai į visą tai reaguoti.

„Alkofutbolą“ filmavote Brazilijoje, Argentinoje ir Lietuvoje. Ko tai suteikė filmui?

Brazilija buvo vienas iš faktorių, suteikiančių filmui spalvų, egzotikos. Kai filmuoji Vilniuje, žinai kiekvieną kampą, ir statant kadrą eksterjere, jis lyg jau yra nufilmuotas. O kai išvažiuoji, atrodo, kad net diena yra kitokia –  kitaip šviečia saulė, ji statesnė. Kitaip matai, nes ta vieta tau – neatrasta, žavesnė. Žvilgsnis kliūva už naujų objektų, kampų, faktūrų. „Alkofutbolo“ fonas yra visas Pasaulio benamių futbolo čempionatas. Visgi aplinka yra antraeilis dalykas. Svarbiausia papasakoti žmonių istorijas.

nepatoguskinas.lt nuotr./Kadras iš filmo Alkofutbolas (Nepatogaus kino archyvas)2
nepatoguskinas.lt nuotr./Kadras iš filmo Alkofutbolas (Nepatogaus kino archyvas)2

Ką Jums davė šio filmo kūrimas?

Atsakymus apie savo polinkius ir priklausomybes. Paskatino kelti klausimus ir galvoti, kiek pagundų tema yra aktuali pačiam. Giliau supratau, kas yra priklausomybė. Kas yra alkoholikas? Tas, kuris geria prie konteinerio? Tai – paviršutinė nuomonė. Niekada nepagalvoji, kas už to slypi, kol nesusiduri. Nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Benamis geria odekoloną, gyvena prie konteinerio, nes neturi pinigų, o gydytojas geria brangius alkoholinius gėrimus, nes pinigų jam netrūksta. Jeigu juos nuveši į negyvenamą salą, tai abu gers lygiai tą patį odekoloną be jokių problemų, nes esminio skirtumo tarp jų nėra, yra tik pašalinės aplinkybės. Skirtumo tarp valkatos ir gydytojo priklausomybės nėra.

Kiekvienas kino kūrinys neša tam tikrą žinutę, kuria emociją, paveikia mus. Ką šiuo filmu siekėte pasakyti visuomenei?

Kad viskas bus gerai. Kovai su priklausomybe yra alternatyvių būdų.
Pagrindinė filmo tema yra susirėmimas su pagundomis, žmogaus silpnybėmis, kiek ir kaip žmogus geba atsilaikyti prieš jas, kaip laviruoti, kad susitvarkytų savo gyvenimą. „Alkofutbolo“ pabaiga – laiminga, nors Lietuvoje kuriami filmai ir turi baigtis blogai. Bet aš galvoju, kad reikia pozityvios pabaigos, nes viskas yra gerai – reikia turėti jėgos, stiprybės ir viskas susitvarkys.


Filmo „Alkofutbolas“ video anonsas čia.

Filmo garso takelis, sukurtas lietuviškos muzikos grupės „Kurak“ čia.

Žiūrovai susitikti su režisieriumi Kęstučiu Gudavičiumi galės filmo „Alkofutbolas“ seanso metu Vilniuje spalio 29 d. 19.15 val. kino teatre „Multikino“ (1 salė).
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min