„Jono Meko vizualiųjų menų centras džiaugiasi ir didžiuojasi galimybe Vilniuje pristatyti dviejų pasaulinio lygmens menininkų – Šarūno Barto ir Jurgio Mačiūno – kūrybą. Savita Šarūno Barto kino kalba kritikų dažnai vadinama kino filosofija, jo filmuose dalyvauja neprofesionalūs aktoriai, vaidinantys savo pačių gyvenimus, ištrinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, o Jurgis Mačiūnas – nereikšmingumo genijus, savo sukurtu Fluxus judėjimu padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei Vakarų kultūrai, postmoderniajam menui“, – teigia Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas Algirdas Kučinskas.
Su filmu „Septyni nematomi žmonės“ Šarūnas Bartas 2005 metais dalyvavo Kanų kino festivalyje. Iš viso režisierius yra sukūręs arba prisidėjęs kaip scenaristas, prodiuseris prie keturiolikos filmų. Jis pirmasis Lietuvoje įkūrė nuo valstybės nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Vienas iš pirmųjų jo vidutinio metražo dokumentinių filmų – „Praėjusios dienos atminimui“ – 1990 metais apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu.
1992 metais Šarūnas Bartas pelnė Berlyno kino festivalio apdovanojimą už filmą „Trys dienos“, o 1995 metais tarptautinių festivalių komisijos darbą „Koridorius“ įvertino dviem prizais. 2000 metais Venecijos kino festivalyje už geriausią filmą, atskleidžiantį žmogaus ir gamtos sąsajas, „Laisvė“ – apdovanotas specialiuoju prizu. 2001 metais Š. Bartas gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Režisieriaus darbuose užfiksuotos tolimos nuo Lietuvos, egzotiškos erdvės: Marokas, Sibiras, Ukrainos stepės ir t.t. Naujausio, šiuo metu baigiamo montuoti, Šarūno Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ ištraukas Vilniaus žiūrovai pamatys Jono Meko vizualiųjų menų centre. Jis filmuotas taip pat įvairiose vietovėse, o be to, jame vaidina pats Šarūnas Bartas.
Nedaug kas žino, kad režisierius savo karjerą pradėjo kaip fotografas – žiūrovai retrospektyvoje pamatys Šarūno Barto fotografijas, kuriose užfiksuotas filmų kūrimas.
Paroda „Fluxus Pasirodymai“ skirta tarptautinio Fluxus judėjimo koncertų, performansų ir kitų su performatyvumu susijusių 1958-1978 metų kūrinių pristatymui. Suformuota iš plakatų, nuotraukų, partitūrų, kortelių, dokumentų ir video medžiagos ekspozicija pristatys nekonvencionalius būdus, kaip meninė patirtis įkeliama ir iškeliama iš kasdieninės patirties.
Dauguma Fluxus žmonių susitiko ir buvo paveikti John Cage 1957 -1959 metais vedamose eksperimentinės kompozicijos paskaitose New School for Social Research Niujorke. George Brecht išrasta įvykio partitūra (event score) buvo žymimi kasdieniniai veiksmai, kaip minimalistiniai performansai ar įsivaizduojami eksperimentai kasdienoje. Fluxus performansams, įvykiams ir koncertams būdingas neteatrališkumas, paprastumas tiek priemonių, tiek veiksmo srityse, trumpumas, šmaikštumas. Eksponuojamame Fluxus manifeste teigiama, kad „bet kas gali pakeisti meną ir bet kas gali tai padaryti. Todėl šis pakaitalas – menas nustebimas – turi būti paprastas, įdomus, susidomėjęs nereikšmingumais, nebūti preke“.
Jurgio Mačiūno ir Šarūno Barto kūrybos derinys po Jono Meko vizualiųjų menų stogu yra neįprastas, todėl subtilus ir originalus.
