Sigitas Parulskis Vilniaus knygų mugėje: „Dažnai rašau tekstus negalvodamas apie knygą“

Mirtis kaip literatūros dalis ypač tinkamas ironizuojančiam rašytojo S. Parulskio pasauliui – tai palengvina pokalbius apie žmogaus senatvę ar gyvenimo pabaigą, netgi apie nuolat besikeičiantį santykį su žmogumi. Tokią žaidybinę aplinką, kurioje paskęsta prasmė bei juokas, rašytojas sukūrė ir savo knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ pristatymo metu.

Kiekvienas rašytojas parašydamas bei išleisdamas naują knygą įgauna vis kitą savo kaip rašytojo vaidmenį. Sigitas Parulskis su knyga „Prieš mirtį norisi švelnaus“ buvo pristatytas kaip trumpų tekstų knygos autorius. Ar pabrėžtinas žanro ribų atsisakymas yra dar vienas Sigito Parulskio išskirtinis literatūrinis vaidmuo ar noras „sukurti“ evoliucionuojantį literatūrinį ryšį su savo skaitytoju?

„Aš visada ieškau savyje motyvacijos, kodėl man reikia eiti į Knygų mugę ir kalbėti – nusprendžiau, jog jūs esate mano didžiausias turtas, mielieji skaitytojai. Anksčiau, kai buvau jaunas, galvojau, jog rašytojui nereikia skaitytojų. Juk tas rašytojas, kuris neskaitomas, iš esmės ir yra geras, o vėliau gal įgavau daugiau proto “, – santykio su savo skaitytoju pojūčio pokytį apibūdino S. Parulskis.

Solveiga Daugirdaitė, pristatydama S. Parulskio knygą, talpinančią trumpus tekstus, išsakė nuomonę, jog toks tekstų apibrėžimas apsunkina prieigą prie jų – juk tam sukurtos aiškios literatūros kategorijos – poezija, proza, esė. Taigi trumpas tekstas tampa nauju iššūkiu.

„Vis dėlto ar pakanka skaitytojui džiaugtis tekstu, ar reiktų pagalvoti ir ar tas tekstas atitinka kokias nors žanro konvencijas“, – mąstė S. Daugirdaitė.

Kalbėdamas apie savo knygą S. Parulskis pabrėžė, jog dauguma tekstų, esančių knygoje „Prieš mirtį norisi švelnaus“, jau buvo galima perskaityti virtualiojoje erdvėje. Akivaizdu, jog tekstų virtualumas – tai reiškinys, kuris vis labiau veržiasi į knygų skaitymo kultūrą.

„Aš nejaučiu skirtumo tarp tekstų spausdinamų internete ar žurnale. Aš neskaitau savo tekstų internete – gal dėl to. Pripratęs prie popieriaus esu“, – taip S. Parulskis reagavo į tekstų buvimą skirtingose erdvėse.

Kita vertus, ar tekstas yra mažiau literatūriškas ar jo vertė mažesnė, jei jis neatsiranda knygos pavidalu? Ar knyga pati savaime gali įprasminti tekstą? Juk tekstas vis dėlto yra tik sąlyga atsirasti knygai. Kaip S. Parulskio trumpi tekstai – „įkvėpimo“ momentai – buvo priežastis Vilniaus knygų mugėje kalbėti apie knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“.

Kiekvienam rašytojui, susitikusiam su savo skaitytoju akis į akį, turbūt bent jau kartą per metus pridera atsakyti, į klausimą, kodėl. Taigi Vilniaus knygų mugės lankytojams S. Parulskis neklausiamas atsakė, jog vis dar rašo dėl to, kad daugelis dalykų pasaulyje jam vis dar kelia nuostabą, nerimą ir ilgesį.