Vilniaus knygų mugės svečias I.Korsak: lietuvius ir ukrainiečius suvienijo nepriklausomybės siekis

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2011 lankysis garsus Ukrainos istorinių romanų rašytojas Ivan Korsak. Vasario 17 d. „Litexpo“ parodų rūmuose bus pristatomas pirmasis lietuvių kalba išleistas autoriaus istorinis romanas „Karūnos deimanto paslaptis“. Lucko garbės pilietis, tarptautinių premijų laureatas, parašęs 6 istorinius romanus, dalijasi įžvalgomis apie bendrą Lietuvos ir Ukrainos istoriją, kovą už nepriklausomybę ir su nostalgija prisimena Vilnių.

Rašote jau 10 metų. Jūsų knygos verstos į kaimynines rusų ir baltarusių kalbas. Ir dabar nusprendėte išleisti knygą lietuvių kalba. Kodėl lietuviškai?

Gyvenu 7-8 minučių kelio atstumu nuo Liubarto pilies, beveik kiekvieną dieną ją pravažiuoju. Mane visada domino žmonės, kurie gyveno šioje žemėje, šioje pilyje, apie ką jie svajojo, mąstė ir kuo rūpinosi. Viena iš jų – Sofija Vytautaitė, kuri kildavo į šios pilies bokštus ir, susimąsčiusi žvelgdavo į upių vingius, pievas ir giraites. Apie garsųjį tėvą Vytautą yra prirašyta daug (nors, žinoma, toli gražu ne viskas), o apie Sofiją – nepagrįstai mažai. O juk tuometinėje Europoje tai buvo viena iš labiausiai išsilavinusių moterų, kuri daug keliavo, daug kalbų mokėjo. Mano nuomone, žymiosios Sofijos vaidmuo tuometinėje žmonių ir Dievo pamirštoje Maskvos carystėje dar nėra išsamiai išnagrinėta tema. Jos asmenybės viziją ukraino akimis norėčiau perduoti ir Lietuvos skaitytojui.

Ar tiesa, kad romanas verstas iš rankraščio ir jo dar nematė net Ukraina?

Taip, tiesa. Tuo pačiu metu romanas buvo parengtas spaudai mūsų šalyje, tačiau romanas Lietuvoje buvo išleistas keliomis savaitėmis anksčiau.

Istoriniai romanai – labai specifinis žanras, kurio imtis drįsta ne kiekvienas rašytojas. Kodėl jį pasirinkote?

Tarsi pagal blogo burtininko valią daug yra apmulvinta ir sudrumsta mūsų praeities aprašuose. Netolimoje praeityje ideologizuota, daugiausia iškreipta ir dažnai visiškai išgalvota istorija pagimdo natūralų pasipriešinimą. Joje nebuvo vietos daugybei iškilių asmenybių, kurios iš tikrųjų kūrė istorinio laikmečio dvasią, siekius ir tendencijas. Manau, kad Lietuvos skaitytojas, ypač vyresnės kartos, supras mane.

Susidomėjimą istorine tematika sukėlė ir paprastas žmogiškas noras pasidalyti su skaitytoju tuo, kas iš naujo atrasta ir pamatyta. Žinoma, skaitytojas yra teisėjas ir tik jis nusprendžia, ar pavyko autoriui viena ar kita knyga, bet kad daug istorinių asmenybių reikia grąžinti iš praeities – tyčia ar netyčia primirštos – tai man nekelia jokių abejonių.

Apie ką jūsų knyga „Karūnos deimanto paslaptis“?

Knygoje pateikiama Jurijaus II – trečiojo Ukrainos karaliaus, Vilniaus įkūrėjo Gedimino žento – karūnos istorijos meninė versija. Deja, mes nedaug turime išsamių to laikmečio mokslinių tyrimų. Labai margoje ir gana languotoje Europos istorijoje yra daug dramatiškų ir tragiškų puslapių. Bet tarp jų yra ir šviesus – tokiems, be jokių abejonių, priklauso Lietuvos ir Ukrainos tautų bendro gyvenimo toje pačioje žemėje istorija.

Ar planuojate ir daugiau knygų išleisti lietuvių kalba?
    
Taip, jei sugebėsiu parašyti tai, kas būtų įdomu ir svarbu reikliam Lietuvos skaitytojui.

Kas jungia Lietuvą ir Ukrainą? Tik istoriniai ryšiai?

1991 m. sausį, tragiškomis ir permainingomis Lietuvos žmonėms dienomis, kai už išsvajotą, ilgai lauktą laisvę Vilniuje buvo pralietas kraujas, ukrainai buvo kartu su lietuviais. Lucko miesto laikraštyje „Liaudies Tribūna“, kurį aš tada redagavau, mes pirmame puslapyje pateikėme surinktą medžiagą – „Imperijos batas trypia Lietuvą“ – su solidarumo telegrama, straipsniais „Šiandien Lietuva – rytoj Ukraina“, „Interventai Vilniaus gatvėse“; taip pat organizavome mitingus. O visgi dar gyvas buvo SSRS, visagalis KGB, SSKP komitetai. Mus „tampė“ prokuratūra, mes gynėmės kaip galėjome. Bet neturėjome teisės likti nuošalyje. 

Laikraščio žurnalistai, jų tarpe ir Andrijus Kryštalskis, dabar žinomas ukrainų rašytojas ir leidėjas, negalėjo užmiršti tos pagalbos, kurią mums suteikė lietuviai – „Sąjūdis“, Vasilis Kapkanas (knygos vertėjas į lietuvių kalbą) – kuomet mūsų kraštui buvo nelengvos dienos. A. Kryštalskis 90–aisiais pogrindyje leido laikraštį „Vilties vėjas“, kurio negalima buvo išspausdinti Ukrainoje, todėl medžiaga buvo slapta gabenama į Vilnių, o jau iš Lietuvos, su visomis atsargumo priemonėmis, pristatoma čia, į Volynę, kur leidinys buvo platinamas žmonėms.

Su didele pagarba vertiname visas Lietuvos pastangas skatinant Ukrainos integraciją į Europą. Manau, kad mums ir toliau reikia tvirtai už rankų laikytis.

Ko tikitės iš vizito Lietuvoje?

Man teko pabuvoti ne vienoje knygų mugėje. Bet štai Tarptautinėje Vilniaus mugėje dalyvausiu pirmąkart. Skaičiau apie jos pasisekimą, apie daug būsimų įdomių susitikimų. Tokie renginiai leidžia stebėti ir dabartines tendencijas leidybos srityje.

Taip pat noriu tiesiog pasivaikščioti gatvėmis miesto, kuris tikrai yra Europos kultūros sostinė, miesto, kuriame taip seniai jau nebuvau – yra gi ir ta nostalgija...