Interviu N. D. Wilsonas pasakoja apie senelį, skraidžiusį bombonešiu, atskleidžia, kodėl vietoj vardo rašo inicialus ir dalijasi patirtimi, kaip sukelti vaikams (pats jų turi penkis) nuostabą.
– Kokią įtaką jums padarė vaikystėje perskaitytos knygos ir apskritai skaitymas?
– Knygos vaikystėje man buvo labai svarbios – maždaug taip pat kaip maistas. Patikėkit, aš valgiau kiekvieną dieną... Tėvai nuolat pasakodavo mums istorijas. Ir seneliai. Mes ryte rijome jas, nes tai ir buvo mūsų tikrasis penas – puoselėjantis sielą, formuojantis vaizduotę, pojūčius ir ugdantis pareigos jausmą.
Istorijos lydėjo mane visą gyvenimą. Neprisimenu nė dienos, kad nebūčiau skaitęs ar klausęsis kieno kito pasakojamos istorijos. Kai man buvo dveji, tėvas po pietų skaitydavo visai šeimai (mano mamai, vyresnei seseriai ir man) „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“. Motina buvo tikra, kad aš nieko nesuprantu, bet tėvas pateikė logišką įrodymą, kad klausausi: kaskart, kai prasidėdavo kovos scenos, aš išrausdavau ir mano plaukai suprakaituodavo iš jaudulio.
Istorijos lydėjo mane visą gyvenimą. Neprisimenu nė dienos, kad nebūčiau skaitęs ar klausęsis kieno kito pasakojamos istorijos.
Kartą, kai ėmiau aikštytis vonioje, mano vyresniajai seseriai buvo liepta pasekti man pasaką. Ji iš atminties ėmė deklamuoti „Liūto, raganos ir drabužių spintos“ įžangą. Tas faktas aiškiausiai liudija, kaip dažnai mūsų namuose buvo skaitomos „Narnijos kronikos“.
Vakarais motina specialiai man kurdavo istorijas apie džentelmeną, vardu Džiūsna Timas (kažkodėl ji iki šiol užsispyrusi tvirtina, kad jos buvo siaubingos). Dabar neprisimenu nė vienos istorijos siužeto, bet puikiai prisimenu, kaip jos mane veikė. Aš gulėdavau lovelėje, apsikabinęs Bilį, pliušinį meškino ir beždžionės hibridą, ir tyrinėdamas nelygias lubas klausydavausi mamos balso, skalbyklės ūžimo (taip, skalbyklė stovėjo mano kambaryje!). Beje, kartą tėvas parašė man istoriją, įrišo ją į mėlyną aplanką ir tik tada perskaitė. Jos herojus buvo jaunuolis, vardu Natanas, kuris netyčia nužudė goblinų karalių savo beisbolo lazda. Man labai patiko ši istorija – ne tik todėl, kad jos herojus buvo mano bendravardis. Iš jos pasiskolinau keletą idėjų knygoms „Lipaiko gūbrys“ (Leepike Ridge) ir „100 spintelių“ (100 Cupboards) – turiu galvoje pagrindinio veikėjo įkalinimą požemiuose, beisbolo lazdų parankumą ir dar daugybę kitų dalykų, apie kuriuos žinoma tik mudviem su tėčiu.
– Pastebėjau, kad ne vieną knygą dedikavote seneliams...
– Mano seneliai puikūs pasakoriai. Abu – buvę kariškiai, abu patyrė nemažai išbandymų ir prisižiūrėjo keisčiausių dalykų. Mamos tėtis užaugo Kalifornijoje, San Luis Obispe, ir dešimties jau medžiojo ryklius perdarytu sodo kapliu. Antrojo pasaulinio karo ir Korėjos karo metais jis skraidė bombonešiais – namie prisižiūrėjau dokumentinių filmų apie antskrydžius, kuriuose jis dalyvavo. Taip pat esu matęs namų gamybos filmuką, kuriame jis sliuogia Vatikano stogu kartu su aštuonmečiu sūnumi (mano dėde Bobu). Dar ir dabar jis moka nustebinti mane naujomis istorijomis.
Tėčio tėtis užaugo Nebraskoje, paprasčiausiame ūkyje, bet jo tėvai (ir, neabejoju, vyresnieji broliai) atkeliavo į Nebraskos lygumas dengtu furgonu. Tiesa, tai buvo modernus ir gan prašmatnus furgonas su guminėmis padangomis apvilktais ratais.
Kiek pamenu, mano senelis nuolat kur nors išvykdavo ir grįžęs pasakodavo savo įspūdžius. Dar visai mažas pareiškiau tėvams, kad užaugęs ketinu būti kaip senelis ir visiems pasakoti apie savo keliones. Bėda ta, kad manosios kelionės buvo ne tokios įdomios...
Todėl „100 spintelių“ dedikavau savo seneliams. Jie abu smarkiai paveikė mano vaizduotę ir sužadino potraukį tikriems nuotykiams.
– Akivaizdu, kad Jums svarbios šeimos tradicijos. Ar tiesa, kad gyvenate tame pačiame mieste, kur ir užaugote?
– Gyvenu Aidahe. Dievinu Vakarus, gūbriuotas kalvas ir neaprėpiamas lygumas. Užaugau tose vietose – žaidžiau tenykščiuose laukuose, plaukiojau užutėkiuose, išlandžiojau visas senų daržinių palėpes ir ignoruodamas gimdytojų įspėjimus čiuožinėjau ant užšalusių kūdrų... Baigęs mokslus Merilende grįžau čia. Šiuo metu gyvenu per kvartalą nuo ligoninės, kurioje gimiau ir kurioje gimė visi mano vaikai. Vienas jų netgi gimė toje pačioje palatoje kaip ir aš.
– Pastebėjau, kad vietoj vardo rašote tik inicialus. Kodėl?
– Dar pradžios mokykloje pastebėjau, kad visi mano mylimi autoriai pasirašinėjo inicialais: C.S.Lewisas, P.G.Wodehouseʼas, J.R.R.Tolkienas, G.K. Chestertonas. Taigi, aš labai anksti nusprendžiau, kad jei kada mano rašiniai bus publikuoti, aš irgi pasirašinėsiu inicialais. Tai savotiškas reveransas ir padėka tiems, kurie mane įkvėpė.
– Dar viena įdomi detalė – savo knygose dažnai rašote apie vaikus, netekusius tėvų. Kodėl?
– Šiais laikais tėvų netektis arba tėvo ilgesys yra gana dažnas dalykas ir dauguma vaikų gali nesunkiai susitapatinti su herojais. Jie ir patys susiduria su vienokiomis ar kitokiomis netekties variacijomis.
Aš rašau tiems, kurie aistringai trokšta įžvelgti magiją aplinkiniame pasaulyje.
– Kokiems vaikams rašote? Kas jūsų skaitytojas?
– Aš rašau tiems, kurie aistringai trokšta įžvelgti magiją aplinkiniame pasaulyje. Ir tiems, kurie jos nepastebi. Viliuosi, kad rašau visiems vaikams, net ir tiems piteriams penams, kurie galbūt jau turi savo vaikų ir vaikaičių, bet vis dar sieloje jaučiasi vaikais ir neprarado vaizduotės.
– Knygoje „100 spintelių“ sužinome, kad Henrio kambario sienoje įmūrytos spintelės veda į įvairiausius pasaulius ir laikotarpius. O „Pienių ugnyje“, antrojoje trilogijos dalyje, paaiškėja, kad kai kurios iš jų veda į skirtingas to paties pasaulio vietas. Ar tas pasaulis turi vardą? Gal tai kita Žemės versija?
Gal galėtumėt daugiau papasakoti apie jį?
– Iš pradžių galvojau, kad reikia tą pasaulį kaip nors įvardyti. Bet paskui susimąsčiau: o ar mes kažkaip kitaip vadiname savąjį? Mums tai tiesiog pasaulis. Taip, planetą, kurioje gyvename, mes vadiname Žeme, bet pats pasaulis pavadinimo neturi. Lygiai tas pats galioja ir to pasaulio gyventojams. Tai tiesiog jų pasaulis, ir tiek. Turbūt turėčiau dabar šį tą apie jį papasakoti, bet ne, aš būsiu geras autorius ir neišduosiu savo paslapčių. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai nėra alternatyvi Žemės versija. Tas pasaulis – tai to paties medžio šaka, dar viena gubojos žiedyno šluotelė...
– Remiantis „Pienių ugnimi“, tame pasaulyje taip pat yra stebuklingų durelių, kurias atvėrę gyventojai įveikia milžiniškus atstumus. Kokia Jūsų knygose aprašomos magijos ir tų durelių prigimtis?
– Veikiausiai turėčiau išsaugoti ir tai paslaptyje, bet šį tą atskleisiu. Trilogijoje egzistuoja kelių rūšių magija. Jei reikėtų apibrėžti skirtumus, sakyčiau, kad labiausiai skiriasi prigimtinė ir antgamtinė magija. Pavyzdžiui, prigimtine magija pasižymi elfėjai. Magija jiems yra toks pat natūralus dalykas, kaip paukščiui skristi. O štai burtininkai dažniausiai pasitelkia antgamtinę magiją. Jie yra nelyginant žmonės, skrendantys sraigtasparniu. Noriu pasakyti, kad burtininkams tenka labai pasistengti, kad priverstų pasaulį duoti jiems jėgų – tam prireikia įvairių manipuliacijų. Pavyzdžiui, Darijaus ir Nimianos magija yra mišrios kilmės, o septintieji sūnūs yra apdovanoti prigimtine magija – kaip ir elfėjai, jie turi įvairių galių ir gali jas kontroliuoti. Pavyzdžiui, pačių spintelių magija yra natūrali, ne antgamtinė, bet ja imta manipuliuoti antgamtiniu ir pavojingu būdu.
– „Pienių ugnyje“ yra įspūdinga krikšto scena. Kodėl nusprendėte panaudoti šį motyvą?
– Krikšto motyvą pasiskolinau iš senos škotų legendos apie pastorių, kurį pagrobė fėjos, – beje, jis buvo septintas sūnus šeimoje. Jam buvo leista trumpam grįžti, kad galėtų pakrikštyti savo sūnų. Rašant „100 spintelių“ ši legenda man tapo vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Ji privertė susimąstyti apie vardo skleidžiamą galią – man labai patiko, kaip ją pasitelkus buvo įveikta fėjų magija. Dar tada, kai trilogija egzistavo tik mano galvoje, žinojau, kad krikšto scena bus viena svarbiausių. Todėl jos atmosfera ypatinga. Henris įžengia į miestą, kuriame juntamas dviejų kultūrų – žydiškosios ir bizantiškosios – aidas. Tam buvo priežastis – norėjau, kad krikšto scena kažkuo primintų šių kultūrų ritualus.
– „Pienių ugnyje“ mums atsiveria nuostabus ir sudėtingas pasaulis, kurį knieti pažinti geriau. Užvertus knygą apima jausmas, kad dar liko aibė neatskleistų paslapčių. Ar galima tikėtis, kad trečioje knygoje sužinosime daugiau apie to pasaulio istoriją? O gal joje vaikai jau tyrinės kitus pasaulius?
– Trečioje knygoje narpliosiu tuos dalykus, kurių nepavyko išsiaiškinti „Pienių ugnyje“. Norėčiau pasakyti daugiau, bet negaliu. Ir taip jau per daug atskleidžiau.
– Perskaičius „Pienių ugnį“, mane apėmė jausmas, kad čia jau pabaiga. Sakykit, ar buvo minčių baigti istoriją po antros knygos? Kaip rašymo procese kito istorijos pavidalas?
– Kai apsisprendžiau parašyti šią istoriją, maniau, kad tai bus viena knyga. Ir išties parašiau vieną knygą. Rankraštis buvo milžiniškas, perkrautas detalėmis ir... negyvas. Vis dėlto pati istorija ir personažai man taip patiko, kad net negalėjau pakęsti minties, jog teks kažką išmesti. Taigi ėmiau svarstyti, kaip padalyti rankraštį į du tomus. Bėda ta, kad pasakojimas buvo sudarytas iš trijų dalių...
Taip jau susiklostė, kad per klaidą leidėjams išsiunčiau nepadalytą rankraštį, tad netrukus ėmė plūsti laiškai, kuriuose man buvo maloniai pranešama, jog rankraštis atmestas. Vis dėlto kelios leidyklos pasiteiravo, ar nenorėčiau padalyti teksto į dvi dalis arba sutrumpinti. Man buvo leista suprasti, kad rankraštis yra per ilgas. Būtent leidyklos „Random House“ atstovas pasiūlė perskelti rankraštį į tris dalis – jei atvirai, tai buvo logiškiausias sprendimas, tekstas to prašyte prašėsi. Aš apsvarsčiau šį pasiūlymą, ir jis man labai patiko. Pamanysite, kad tuoj pat sėdau tobulinti savo istorijos? Kur tau! Vietoj to aš pradėjau rašyti visai kitą knygą. Prieš grįždamas prie pasakojimo apie šimtą spintelių, aš norėjau parašyti kokią nors paprastutę, tvirtai suręstą, bet nepriekaištingą istoriją. Šią, gerokai mažesnę, nuotykių knygą pavadinau „Lipaiko gūbrys“ ir nusiunčiau leidyklos „Random House“ atstovui kartu su pataisytu „100 spintelių“ rankraščiu. Galiausiai pasirašėme sutartį dėl keturių knygų leidybos.
Per tą laiką, kol baigiau redaguoti „Lipaiko gūbrį“ ir grįžau prie „100 spintelių“, visos idėjos ir personažai galutinai susiformavo mano galvoje. Aš perrašiau visą istoriją nuo pradžios iki galo, palikdamas tik pačias geriausias vietas. Prireikė nemažai laiko, kol trilogija įgijo galutinį savo pavidalą ir iš storo, glitaus vikšro virto nuostabiu drugeliu...
– Bibliotekininkai ir mokytojai iki šiol diskutuoja, kokiai amžiaus grupei priskirti „Pienių ugnį“. Kaip manote, kokio amžiaus vaikams ji tinka?
– Atsakydamas į jūsų klausimą dėl skaitytojų amžiaus, turiu pripažinti, kad rašant knygą sunku orientuotis į konkrečią amžiaus grupę. Bent aš negaliu tiesiog sėsti ir tikslingai parašyti fantastinę knygą, skirtą 10–11 metų vaikams. Ir apskritai, sunku griežtai skirstyti skaitytojus pagal amžių – pavyzdžiui, mano šešiametis perskaitė visas tris knygas, ir jos jam labai patiko. Bet jei man reiktų įvardyti ribą, sakyčiau, kad „Pienių ugnis“ skirta vaikams nuo 10 metų.
– „Pienių ugnyje“ paaiškėja, kad Henris turi stebuklingą galią. Kokią galią Jūs pats norėtumėte turėti?
– Norėčiau tokios pat galios kaip Henrio. Jis geba matyti pasaulį tokį, koks jis yra, įžvelgti magiją, slypinčią už paprastų dalykų, priešintis jai, prisiliesti prie jos, paveikti ją.
– Knygų būna visokių, ir jų poveikis gali būti labai skirtingas. Ko savo knygomis siekiate Jūs?
– Aš dievinu istorijas. Man patinka jų ieškoti, jas išgalvoti. Stengiuosi iš visų jėgų gyventi tomis istorijomis. Mano ambicijos didelės, bet nesu tikras, ar man pavyks jas iki galo įgyvendinti. Aš noriu, kad mano knygos sukeltų vaikui nuostabą, kad jis suprastų – mūsų pasaulis yra fantastiškas. Aš noriu pažadinti jame smalsumą ir troškimą tyrinėti pasaulį.
– Jūs pats turite penkis vaikus. Patarkite, kaip išugdyti vaikams šias savybes.
– Smalsumas, troškimas tyrinėti pasaulį ir patirti nuotykių – labai svarbios savybės. Jei jomis nepasižymi tėvai, kaip galima jas įdiegti vaikams? Jei jūs viskuo domitės, greičiausiai ir jūsų vaikai bus tokie pat. Tiesiog darykite viską kartu. Pavyzdžiui, mes daug skaitome, pasakojame vieni kitiems istorijas, kartu tyrinėjame vabzdžius, varles, vėžliukus. Kartu kovojame su širšėmis. Mudu su sūnumi įsivedėme taisyklę – leidžiu jam lieti ant širšių vandenį iš žarnos ar kitais būdais jas naikinti su sąlyga, kad jis neverks joms įgėlus...
Pasakokite vaikams istorijas, kurios paskatintų juos plačiai atmerkti akis, su nuostaba žvalgytis pro langą ir tyrinėti kiemą. Pasakokite jiems istorijas apie džiaugsmą, drąsą ir sunkumus, tragediją ir triumfą. Pasakokite apie herojus, tikrus ir išgalvotus. Leiskite jiems pažinti gėrį, tiesą ir grožį. Istorijos yra sielos penas. Neleiskite savo vaikams alkti.
Kai kas pasakytų, kad aš šališkas, nes rašau knygas – ir dar fantastines. Vaikai – ne robotai, ir aš nebandau prikišti jų galvas žinių apie kažkokią iliuzinę mechaninę visatą. Rašydamas aš stengiuosi mėgdžioti mūsų pasaulį. Aš braunuosi pro istorijos ir mitologijos džiungles ieškodamas įdomybių. Knaisiojuosi po istorijas apie pranašus, ieškodamas peno. Rašau apie būsimus mūsų pasaulio herojus. Darau, ką galiu, kad tik pasotinčiau įspūdžių alkstančias sielas.
Pagal afortmadeofbooks.blogspot.lt, randomhouse.com.worldmag.com parengė Jūratė Dzermeikaitė
